Sveiki atvykę į savo karasą, arba Kažkas tikrai įvyks

Publikuoju kartu su Jurijum Dobriakovu parašytą straipsnį-pokalbį apie kartas, identitetą, karasą ir savivoką. Straipsnis paskelbtas portale Artnews.lt.

Žodžiai yra problematiški. Pats kalbėjimas yra komplikuotas reikalas. Jacquesas Lacanas vienoje savo TV paskaitų 8-jame dešimtmetyje pasakė: „Je dis toujours la verite: pas toute…“ – aš visada kalbu tiesą, bet ne visą. Pasakyti visos tiesos mes negalime dėl materialių priežasčių: neturime tiek daug žodžių, o ir jų reikšmių skaičius ribotas. Tačiau, nepaisant to, nuolat yra ištariamas „tačiau“ ir toji „tiesa“ vis tik bandoma išsakyti – kaskart vis kitokia, bet ne mažiau svari. Kaskart to imasi vis nauja karta. Šįkart eilė atėjo ir mūsų kartai.

 

Kuris brolis didesnis?

Straipsnis publikuotas ArtNews.lt

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste.

 

Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: įspūdžiai iš “kultūros kurorto”

Publikuoju pokalbį su kolega Jurijumi Dobriakovu apie medijų meno festivalį “Enter 7″. Straipsnį taip pat galima rasti ir portale artnews.lt ir savaitraščio Literatūra ir menas priede Park@s.

„Enter 7“ – septintasis medijų meno festivalis, vykęs balandžio 24-26 d. Šiaulių Dailės galerijoje ir fabrike „Elnias.“ Festivalį sudarė kelios dalys: „Enter teorija“ (konferencijos dalyviai: Jurij Dobriakov, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Gintautas Mažeikis, Vytautas Michelkevičius, Asta Jurevičiūtė, Remigijus Venckus, Virginija Januškevičiūtė ir kt.), „Enter menas“ (Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedros studentų darbai, personalinės Andriaus Grigaičio ir Linos Miklaševičiūtės parodos), „Enter muzika“ (elektroninės muzikos festivalis „Inferno“), o taip pat – „Enter svečiai“ ir „Enter edukacija“.

Medijų aktyvistus į festivalį subūrė ŠU lektorius, meno kritikas ir aktyvistas Virginijus Kinčinaitis.

T.Č.: Taip, ir vėl „medijos.“ Vėl medijų menas ir vėl teorinė konferencija „apie“ medijas. Daug įvairiausių rakursų, iš kurių žvelgiama į, regisi, kažką abstraktaus ir, tuo pačiu, jau tampančio savaime suprantama mūsų kasdienės patirties dalimi. Jau kelintą kartą dalyvaudamas panašiame renginyje pastebiu simptomišką bruožą, kurį sveikina dažnas medijų aktyvistas ir peikia dažnas grynuolių ieškantis kritikas: tai akademizmo ir kūrybinių refleksijų samplaika. Ji, visų pirma, pasireiškia tuo, kad tokių renginių dalyviai yra išties marga publika, apimanti skirtingiausius interesus ir kriterijus. Konkrečiai pats „Enter“ festivalis yra tradiciškai dalinamas į dvi dalis, kuriomis bandoma apimti dvi raiškos sritis – medijų kritiką (bei medijų tyrimo metodiką) ir meninę kūrybą, o po kiekvieno tokio festivalio visuomet atsiranda tiek teigiamų, tiek ir neigiamų tokios užmačios įvertinimų. Tačiau vargu, ar galima ignoruoti svarbų faktą, jog aktyvizmas – nepriklausomai nuo to, ar panašios ambicijos patenkinamos, ar ne – visų pirma, gyvuoja vardan iniciatyvos ir proceso.

Taigi, kyla labai daug įvairiausių klausimų ir norisi imtis kažkokio sistemingo jų aptarimo. Norisi pradėti nuo pačios vietos specifikos – Šiauliai, mano manymu, yra tikrai ypatinga vieta idėjų sklaidai ir eksperimentams, ypač kai į ten suvažiuoja išties marga publika. Man tai primena savotišką laboratorinį būvį, kai eksperimentas, nepriklausomai nuo jo rezultatų, kiekvieną kartą yra naujas ir kiekvieną kartą atskleidžiantis kažką apie – konkrečiai – pačios Lietuvos realijas. Manau, mes, kaip dalyviai, tikrai gerai pajutome tą daugiaplanį vyksmą. Žinoma, kitas klausimas yra turinys. Bet gal apie tai vėliau?

J.D.: Šiaip jau mane, pirmą kartą dalyvavusį tiek konferencijoje, tiek visame festivalyje, nustebino tai, kad teorinę dalį bemaž visi dalyviai ir žiūrovai suvokė rimtai – atrodo, dažniau ta konferencinė dalis būna tiesiog tarsi „privalomas“ elementas, kuris iš tikrųjų beveik niekam – o ypač klausytojams – nėra nuoširdžiai įdomus. „Enter 7“ atveju buvo įdomu ir kalbėti, ir klausytis, o tuo labiau malonu buvo matyti, kad klausėsi ir kiti. Deja, beveik nebuvo diskusijos tarp kalbėtojų ir auditorijos, bet prie šito „vietinės kultūros ypatumo“ jau lyg ir pripratau. Bet apie tai (kalbančiųjų ir klausančiųjų santykį) gal irgi vėliau?

 

Komentaras apie skaitmeninę demokratiją Facebook’e

Neseniai Facebook‘o vartotojai pagrindiniame savo profilio puslapyje aptiko štai tokį pranešimą:

Vote on Facebook’s Governing Documents

We’ve revised the two new documents we proposed to govern the site, the Facebook Principles and the Statement of Rights and Responsibilities, based on your feedback. Now, we want you to vote for the system of governance you think is best. Voting will close on April 23 at 11:59am PDT. Visit the Facebook Site Governance application to learn more, read the documents, and vote.

Daugelio (turiu omenyje vartotojų teisių, privatumo ir internetinės demokratijos gynėjus) demonizuojamas Facebook‘as ima reaguoti į vartotojų komentarus ir siūlymus, todėl, atsižvelgdamas į savo įstatus, siūlo balsuoti už kai kurių įstatų pakeitimus. Štai ištrauka iš Facebook‘o įstatų skilties „Pataisos“ (12. Amendments), pagal kurią tai vyksta:

12.3 If more than 7,000 users comment on the proposed change, we will also give you the opportunity to participate in a vote in which you will be provided alternatives. The vote shall be binding on us if more than 30% of all active registered users as of the date of the notice vote.
12.4 We can make changes for legal or administrative reasons upon notice without opportunity to comment.

Vadinasi, siūlomi pakeitimai Facebook‘o įstatuose sulaukė daugiau, nei 7000 vartotojų komentarų, todėl visiems vartotojams buvo suteikta teisė dalyvauti balsavime, kuriame „pateikiamos alternatyvos.“ Pakeitimų siūlymai įsigalioja, jei už juos iki balsavimui skirto laiko pabaigos nubalsuoja daugiau, kaip 30% aktyvių Facebook‘o vartotojų. Netrukus (t.y., šiandien) turės paaiškėti, ar Facebook’e įsigalios nauji įstatai, perrašyti atsižvelgiant į vartotojų komentarus ir siūlymus, ar liks galioti senieji.

Ėmus skaityti Facebook‘o teisininkų atsakymus į vartotojų klausimus [FACEBOOK SITE GOVERNANCE'S NOTES, Response to Comments on Statement of Rights and Responsibilities Share. Paskelbta: Wednesday, April 15, 2009 at 7:07pm] iškilo keletas klausimų, susijusių tiek su kai kuriais privatumo aspektais, tiek ir su pačia šiuo metu didžiausio pasaulyje socialinio tinklo politika apskritai. Publikuoju citatas iš minėto dokumento, kuris yra prieinamas viešai [http://www.facebook.com/note.php?note_id=183535615300].

 

Ir žodis tapo šūviu: inicidentas MySpace

Praeitais metais viena Kalifornijos Universiteto studentė savo MySpace profilyje parašė, kaip ji nekenčia savo miestelio Coalinga (Kalifornijos valst.) ir, dėl jai vienai žinomų priežasčių, išdėjo savo provinciją į šuns dienas. Tai aptikęs vietinis Coalinga miestelio mokyklos mokytojas nusiuntė nuorodą į jos profilį vietinio laikraščio – Coalinga Record – redakcijai. Šis studentės ditirambus publikavo ir sukėlė tokį vietinės bendruomenės pyktį, kad, pasak neseniai įvykusio teismo, Cynthia’os šeima sulaukė grąsinimų susidoroti, o kai į jos namą buvo paleistas šūvis, šeima buvo priversta išsikraustyti iš Coalinga miestelio. Cynthia’os tėvas dėl minėtų įvykių turėjo uždaryti 22 metus turėtą šeimos verslą.

Teismas nusprendė, jog Cynthia (MySpace rašinio autorė) jokių pretenzijų į “autorinių teisių pažeidimą” negali turėti, nes MySpace portale publikuojamas turinys tokių teisių jai (kaip ir visiems kitiems portalo vartotojams) nesuteikia. Ji, nebent, gali paduoti į teismą tuos, kas sukėlė tiesiogines pasekmes – grąsinimus susidoroti ir t.t.

Istorijos versija portale Wired.com:
http://blog.wired.com/27bstroke6/2009/04/myspace-diatrib.html

Išsamiai apie bylą:
http://fsnews.findlaw.com/cases/ca/caapp4th/slip/2009/f054138.html

Tai itin rimtas atvejis ir sunku būtų tikėtis, kad tokie atvejai nepadažnės. Aišku, jis specifinis tuo, kad košę užvirusi studentė nėra kokia nors opozicionierė, kritikė ar radikalė – ji tiesiog “net nenutuokė,” kad tai, ką ji rašo MySpace, yra jau viešas, jai nebepriklausantis tekstas, kuris, nepaisant to, vis tik “turi” jos autorystę. T.y., gaunasi, kad tokį tekstą galima kopijuoti ir publikuoti, kur tik nori (tuo pačiu skelbiant teksto autoriaus pavardę), kai tuo tarpu autoriaus atžvilgiu toks veiksmas netraktuojamas kaip autorinių teisių pažeidimas, nes kontekstas, kuriame pasirodė pradinis tekstas (MySpace) tokių teisių vartotojams nesuteikia…

Ar čia ne rimta teisinė ir privatumo problema? Ir – tuo pačiu – ar tai nėra didelė skylė, kuria galima naudotis nešvariems tikslams? Taigi, ir vėl nuvalkiotas, bet būtinas ir vis dar neatsakytas klausimas: kaip yra su socialinuose tinkluose publikuojamo teksto autorystės statusu apskritai? Pvz, situacija tokia: tarkime, jog aš Facebooko grupėje iškoneveikiu savo gimtąjį miestelį, mano rašliavą aptinka koks nors mano nedraugas, nusiunčia nuorodą į miestelio laikraštį, o šis, sekdamas šlovinga Lietuvos bulvarinės spaudos tradicija, sugalvoja kokį nors apokaliptinį straipsnio pavadinimą ir išspausdina atitinkamą istoriją. Kalbant apie tokio veiksmo legalumą: “ir kas tada”?

Kaip ir galima buvo tikėtis, žiniasklaidoje toks atvejis analizės (kol kas) nesulaukia ir skaitytojams belieka tenkintis mokytojišku pagrūmojimu: “gerai pagalvokite apie tai, ką skelbiate socialiniuose tinkluose!” (“Be careful what you write on social networking sites” – cit. in Wired.com) Kitaip tariant, pirmiau reikia išsigąsti, o galvoti – po to. Arba iš vis negalvoti.

Sunku atsikratyti nerimo dėl vieno internetinio turinio aspekto, kuris taip vadovėliškai ir išlindo šiame pavyzdyje – t.y., kai tekstas tam tikromis aplinkybėmis traktuojamas tik kaip konkretus tekstas. Tai tas pats pasakymas, jog “tekstas yra ištrauktas iš konteksto” – tik suformuluotas kitais žodžiais. Visi automatiškai suvokiame, jog “ištraukti iš konteksto” yra “negerai,” jog tai gali tapti painiavos, šmeižto priežastimi ir t.t., bet tinklaveikoje tai būtent ta sritis, kurioje, regisi, sąmoningai kuriama painiava (arba, tiksliau – sritis, kurioje nevyksta jokių sistemingų poslinkių pozityvios traktuotės, dėmesio kontekstui ir humanistinio privatumo link – netgi priešingai – ir todėl [mažų mažiausiai] Barthesas turėtų vartytis karste).

Tai keletą sluoksnių apimanti istorija. Vienas iš jų – tai minėta teksto ir jo konteksto problema. Kitas – tai patologiška, homofobiška, hiper-patriotinė paties miestelio bendruomenės reakcija į Synthia’os ekscesą – to taip pat nereikėtų pamiršti gilinantis į šį atvejį.

Taigi, kontekstai ilgisi dėmesio. Internete tie kontekstai veši kaip tropikuose, neatrasti, neaptarinėjami, paliekami legalistinėms traktuotėms.

 

Kino vakaras VDA: F for FILM

Ketvirtadienį, kovo 19 d., 18 val., 314 auditorijoje, VDA:
F for Fake, rež. Orson Welles, 1974

Kartu su Valentinu Klimašausku tęsiame kino pristatymų ir aptarimų vakarus. Šį kartą rodysime vieno talentingiausių visų laikų šarlatanų kino esė apie klastotojus (Elmyr de Hory, Clifford Irving, patį Orson Welles, jo meilužę Oja Kodar), žymias asmenybes (Pablo Picasso, Howard Hughes), autorystę (Chartres katedra) ir visus juos jungiančius triukus.

Kaip marsiečių nusileidimas New Jersey padėjo Orsonui Wellesui tapti kino režisieriumi?

Kodėl Orson Welles pateko į Holivudą, kai kiti už tokius pačius darbus papuolė į kalėjimą?

Ar tęsi savo žodį režisierius, filmo pradžioje pažadėdamas, kad likusią filmo jis nemeluos?

Kaip P.Pikasso tapo šio filmo personažu ir pats apie tai nesužinojo?

Kodėl Chartres katedra neturi autoriaus parašo ir kodėl žymiausias 20 a. paveikslų klastotojas Elmyr de Hory niekada nepasirašinėja?

Ar tikrai Elmyr de Hory kelis savo rankų judesius akimirksniu konvertuodavo į auksą?

Kodėl, mirus Elmyr de Hory, buvo klastojamos šio klastotojo klastotės?

Kodėl Elmyr de Hory mano, kad jei klastotės pakankamai ilgai kabės muziejuje, jos taps tikromis?

Ir daug kitų neatsakomų klausimų…

 

Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Perskaitę Šiaurės Atėnuose publikuotą straipsnį Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje, su kolegomis (V.Michelkevičiumi, J.Dobriakovu, V.Klimašausku, J.Lavrinec, T.Bajarkevičiumi) ėmėme diskutuoti apie po šiuo straipsniu pasirodžiusius komentarus. Netrukus (daugėjant el. laiškų) paaiškėjo, kad komentavimo ir komentarų tema gali būti įdomi pati savaime. Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis yra  “nevykusi” diskusija komentarų pavidalu. Negatyvus, agresyvus, neadekvatus atsakas. Nemanau, kad konkrečiai šitie komentarai po šituo straipsniu turėtų būti suvokiami kaip rimta diskusija, ar kažkoks adekvatus savo turiniu atsakas, nes būtent adekvatumo ir nėra (juokais galima priskirti terminą “adekvatus internetinis komentaras” oksimorono kategorijai), o svarbiausia (ir internetiniams komentarams tai būdingiausia) — nėra argumentų. Dažniausiai juos rašo tie patys žmonės (t.y., beveik kiekviena socialiai aktyvi internetinė terpė turi savo “etatinius dalyvius”), kurie konkrečiame puslapyje (Š.Atėnuose, Lit.Mene ir pan.) yra suformavę savotiškas monopolijas — specifiniai nuolatinių komentuotojų ryšiai labai natūraliai susidaro ilgainiui atpažįstant pastovių “kolegų” psichologinius paveikslus ir “išmokstant” konkrečias žaidimo taisykles, perimant diskursą. Šaip, savaime tai nėra blogai, kadangi tai, regisi, natūrali žmogaus kaip socialinės būtybės buvimo “kartu su kitais” pasekmė. Neigiamas tokio natūralaus siekio suformuoti daugiau-mažiau nuolatiniais ryšiais susijusią komentuotojų terpę yra jos polinkis į hermetiškumą ir savotiškas viešo konteksto “pasisavinimas” (pvz., nerašytų komunikavimo taisyklių susiformavimas). Tačiau net jei taip ir nenutinka, komentarams vis tiek (ir — norisi optimistiškai sakyti — “vis dar”) yra būdingas vienas bruožas, kuris ir prisideda prie to “internetinio komentaro” įvaizdžio: jie dažniausiai yra familiarūs. Neargumentuotas familiarumas ir agresija. Ar gali būti toks komentaras kažkokios diskusijos dalyviu? Kai komentuotojas rašo taip, lyg jis aiškiai viską žinotų ir jam, lyg kokiam Stalinui, pakaktų tik burbtelėti tris žodžius — štai, kas simptomiška. Galima būtų pritempti iki psichoanalizės ir pavadinti tai kastracija — tai tekstas be jo autoriaus, t.y., be kūno (tiek fizinio, tiek socialinio). Svarbu tai, kad (dažniausiai anonimiška) teksto gamyba internete yra lydima aiškaus pojūčio, jog atsakomybė už turinį (ne teisinė atsakomybė, o asmeninė — t.y., kai kažkas bandoma pasakyti maksimaliai “priartėjant prie savęs”) yra visiškai niekinė ir apskritai nėra akcentuojama, nes tavęs “iš tikrųjų” nėra. Tai, ko gero, yra ir gerai, ir blogai. Viena vertus, taip išryškeja įvairūs liaudies simptomai, o kita vertus, vyksta turinio stagnacija (arba regresija). Arba vystosi apskritai kažkas nesuvokiamo, priklausančio stichiško pasąmoninių srautų sublimavimo sričiai. Regis, kaip tik tai ir turėtų būti įdomu — tą galima būtų suvokti kaip savarankišką temą, bet tada reikalingi metodai komentarų “adekvatumui” nustatyti, o čia jau aiškios pretenzijos į kiberpsichologiją ir kibersociologiją. Tačiau kaip gi dėl tos “diskusijos”?

Manau, kad bet kokiu atveju belieka stengtis formuluoti kaip tik įmanoma daugiau ir tiksliau — nuo to viskas ir prasideda, kadangi kalba yra didžiausias mus visus vienijantis “virusas.” Daug kam (Lietuvoje) “medijų filosofija” ir “visi tie mediju teoretikai” yra “just a bunch of phonies,” bet juk būtent tai ir yra nuomonė (arba poza), o ne argumentai. Tai, kad visiems padai spirga skaitant ir girdint “visų tų medijų teoretikų” darbus, parodo, kad kalbama apie aktualiją, su kuria daugelis vienaip, ar kitaip yra susiję — t.y., dauguma turi vienokią, ar kitokią nuomonę ir patirtį. (Atleiskite už palyginimą, bet) juk dėl baleto tiek aistrų paprastai nebūna.

Šiaip juokas ir dekonstrukcija paprastai būna visai vertingi ginklai.

Kaip gražu, kai žmogus labai gerai žino, ką sako, ar ne?
Štai, “Avataras is Kazlu Rudos ir Azuolu budos” po minėtu straipsniu komentuoja (kalba netaisyta):
“…klaidzioja pasiklyde medijistai patamsyje,bludina,nors ir bando kazko griebtis-sudetingu ziodziu(Lavrinec),exdentrikos(Klimasauskas),pinigu projektams(Michelkavicius)”

T.y., žmogus žino, kaip viskas iš tikrųjų yra, ar bent jau, kaip turi būti. Šiuo atžvilgiu — tai žavėjimosi vertas komentatoriaus prototipas. Jų daug. Ir jie tiesiog žino…

P.S. Cituojant Jurijų Dobriakovą, “Galbūt būtent šią gyvybės formą ir aptinkame kultūros savaitraščių tinklapiuose?”

 

Seksas, melas ir Fotošopas (NYTimes)

New York Times: Sex, Lies and Photoshop
Why magazines should let readers know if images have been retouched (video)

Šis trumpas vaizdo klipas pratęsia neseniai pristatytame žurnale Fotografija ‘08 plėtojamą vizualinės manipuliacijos temą, tik šį kartą klausimą kelia nebe meno institucija, bet pats New York Times. Klipo pabaigoje nuskamba visai nebloga idėja: jei jau žurnalai nesutinka aprašyti, kokie konkrečiai pakeitimai yra padaryti žurnalo nuotraukoms, tai tuomet gal būtų galima tiesiog imti skelbti retušuotojų vardus — juk jie yra lygiaverčiai manipuliuotų vaizdų produkuotojai? Anoreksija, pasitikėjimo savimi sumažėjimas, depresyvi reakcija į haute couture — tai tik keletas priežasčių, dėl kurių Prancūzija (ko gero, pirmoji Europoje) šiuo metu pagaliau pradėjo svarstyti apie psichologinį manipuliuotų vaizdų poveikį populiariųjų žurnalų skaitytojams ir ši iniciatyva, regisi, jau kelia etinį klausimą: kas yra manipuliuotos nuotraukos referentas?

Jau minėto žurnalo Fotografija ‘08 pristatymo metu vienas Lietuvos Fotografų Sąjungos narys pasipiktinęs paklausė (žinoma, retoriškai), ar žurnalo viršelis yra atviras pornografijos demonstravimas. Tuo momentu visi pristatymo dalyviai buvo pernelyg apstulbinti tokio prelegento viražo, todėl į šį ir daugelį kitų iš anksto paruoštų jo klausimų nebuvo atsakyta. Taigi, tęsdamas šio posto temą, atsakau: mergina viršelyje (visų pirma) neturi bambos. Visa kita — čia ir čia.

 

Šiaurės Atėnai: Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje

Straipsnis Šiaurės Atėnuose: “Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje”

Po ketverių veiklos metų interneto žurnalas „Balsas.cc” pasirodė kaip knyga Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos (sud. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2009). Tai kolektyvinis kūrinys, apimantis tiek teorines, tiek praktines refleksijas medijų kultūros Lietuvoje ir užsienyje klausimais. Ta proga apie tradicijos ir „importinių” idėjų bei teorijos ir praktikos santykį, medijų studijas ir jų sampratą kalbasi aktyviausi žurnalo bendradarbiai ir knygos autoriai.

 

Pokalbis apie videomeną ir medijas (V.Klimašauskas, R.Dubinskaitė, J.Fomina)

Ar įvairialypė terpė tikrai iškreipia pasaulį? Ar vaizdo menas, kompiuteriai, kitos modernios technologijos kuria naują tikrovę? Kodėl dabartinė visuomenė taip trokšta gaminti ir vartoti vaizdus? – šiuos ir panašius klausimus kelia Vilniaus šiuolaikinio meno centre veikianti  paroda „Dekoderis“.

Plačiau parodos temomis diskutuoja šiuolaikinio meno parodų kuratoriai, menotyrininkai Renata Dubinskaitė, Julija Fomina ir Valentinas Klimašauskas – kovo 12 d., trečiadienį, 13.00 val. laidoje „Vaizdų epocha“ per „Klasikos“ programą (ved. Gailutė Jankauskienė).