Pastabos apie kiberkultūrą: Technostalgija

Kalbant apie iššūkius, su kuriais susiduriame savo nuolat technologizuojamose realybėse ir girdint nepasitenkinimo, priešiškumo šiai tendencijai balsus (galima apsiriboti kad ir paprasčiausiais pavyzdžiais, kuomet protestuojama prieš naują soc. tinklo Facebook dizainą, prieš balsavimą internetu ir pan.), nevalingai norisi tai reziumuoti „pasyviojo vartotojo“ vaizdiniu: „štai, ką technologijos su mumis daro“. Tokia poziciją galima būtų pavadinti deterministine – esame lyg pasmerkti bejėgiškai priimti technologijas ir technologizaciją kaip lemtį. Tačiau ar mūsų ryšys su technologijomis nėra kur kas sudėtingesnis? Juk būtent mes jas palaikome savo dėmesiu, savo veikla tinkluose, turiniu, kurį pateikiame ir kuriuo dalinamės tų pačių technologijų pagalba (nors ir nuolat darydami išlygas, murmėdami po nosimi, taikstydamiesi ir adaptuodamiesi, arba – geriausiu atveju – imdamiesi aktyvios kritinės pozicijos). Kita vertus, ši pasyvioji pozicija tuo pačiu taip pat verta dėmesio kaip indikatorius, nurodantis į trokštamą matyti vaizdinį, t.y.: svajojame apie technologijas, kurios būtų palankios mums, kurios nereikalautų iš jų adaptuotis prie svetimos, nehumaniškos pasaulėvokos ir patirties, neverstų gyventi tokiu tempu, kuris palaiko technologijų evoliuciją žmogiškosios sąskaita.

 

Teo(e)retikai: “Bendrijos gimimas” (ArtNews.lt)

Portalo ArtNews.lt Teo(e)retikų skiltyje publikuotas naujas mūsų su Jurijum Dobriakovu straipsnis Bendrijos gimimas (1d.). Jame reziumuojame ilgai plėtotas mintis apie bendruomeniškumą, individualumą ir saviidentifikaciją.

 

Bendruomeninė platforma www.karasas.lt: vieta, kur persipina mūsų gyvenimai

Draugai, be ilgų įžangų pristatau naują, ilgai puoselėtą ir brandintą projektą — www.Karasas.lt.

Karasas.lt yra savotiška mudviejų su Jurijumi Dobriakovu atrastos bendros realybės (o tiksliau, daugelio bendrų realybių) manifestacija. Tai, kad mes turime begalę bendrų sankirtos taškų ir naudojame daugelį bendrų žvelgimo į pasaulį rakursų, mums jau tapo žinoma seniai ir šis atradimas pirmiausia buvo pažymėtas Ilfo ir Petrovo Huculų gimimu, tačiau projekto Karasas.lt atsiradimo priežastis kita — tai klausimas, kuris kilo bandant susiorientuoti kur kas platesniame kontekste: kas mus vienija Lietuvos (o gal net globalioje) kultūroje, kuria naudojasi daugybė kitų žmonių? Kur yra bendri vardikliai, leidžiantys atpažinti tą “savą žmogų”,  kuris aktyviai ieško patirčių ir atsakymų, kuris žvelgia į jį priglobusią kultūrą šiek tiek iš distancijos, balansuodamas tarp betarpiško įsitraukimo ir kritinių refleksijų bei tuo pačiu išlaikydamas tam tikrą “žmogiškąją perspektyvą”?

Neilgai trukus mums aidu atliepė Kurtas Vonnegutas, kurio knyga — kadaise skaitytas “Katės lopšys” — staiga susumavo daugybę minčių ir klausimų bei pasiūlė aiškų ir įtaigų karaso vaizdinį: “Jei pastebėsi, kad be jokios logiškos priežasties tavo gyvenimas tampa persipynęs su kažkieno kito, — rašo Bokononas, — galimas daiktas, tas žmogus yra iš tavo karaso.” Tebūnie šis mūsų iniciatyvos ašimi tapęs vaizdinys yra literatūrinė fikcija, tačiau nereikia ilgai gilintis į gyvenimą, kad suvoktum, jog fikcija yra mūsų kasdienis būvis — ir kuo fikcija įtaigesnė, tuo ji artimesnė tiesai. Tad niekaip nesiimu prieš žodį “fikcija” rašyti žodelį “tik”.

Karasas.lt yra skirtas jūsų dalyvavimui — mes jame “tik” moderatoriai, iniciatoriai, “vietos dvasios”, arba — jei norite — karaso vampiteriai.

 

Lev Manovich, “Naujųjų medijų kalba” – jau pakeliui į jūsų knygų lentynas

Lev Manovich, “Naujųjų medijų kalba”
Iš anglų k. vertė Tomas Čiučelis
ISBN 978-9955-834-03-8
VšĮ MENE, 2009, Vilnius.

Tai neabejotinai džiugiausia praėjusių metų darbą vainikuojanti žinia, kuri džiugina ne tik mane kaip vertėją, bet ir puikią knygos leidyboje dalyvavusių žmonių komandą: Vytautą Michelkevičių (VšĮ MENE), kalbos konsultantę Liną Michelkevičę, kalbos redaktorę Akvilę Reklaitytę, dizainerę ir maketuotoją Mariją Kisieliūtę — visiems jiems dėkoju už puikų komandinį darbą, kantrybę ir pasišventimą. Nepaisant krizių ir kliūčių, mūsų vizija galiausia įgyvendinta ir ši puiki medijų teoretiko Levo Manovichiaus knyga tapo prieinama ir  lietuvių kalba.

Knygos turinys ir autoriaus įvadas į lietuvišką vertimą (PDF).

Levas Manovichius, naujųjų medijų teoretikas ir menininkas. Gimė Maskvoje, ten studijavo dailę, architektūrą ir informatiką. Niujorko universitete baigė eksperimentinės psichologijos magistrantūrą, Ročesterio universitete (JAV) apgynė vizualumo ir kultūros studijų krypties daktaro disertaciją. Dirba kompiuterinės animacijos, kino ir fotografijos, interaktyvių medijų srityse. Kalifornijos Universiteto San Diege (JAV) Vizualiųjų menų fakultete dėsto skaitmeninio meno istoriją, naujųjų medijų teoriją ir estetiką, vadovauja Kalifornijos telekomunikacijų ir informacinių technologijų institute vykdomam programinės įrangos studijų projektui (lab.softwarestudies.com), skaito paskaitas, veda seminarus ir dirbtuves apie medijų kultūrą visame pasaulyje.

Parašė knygas “Programinė įranga perima vadovavimą” (“Software Takes Command”, 2008), “Juodoji dėžė – baltasis kubas” (“Black Box – White Cube”, 2005) ir gausybę straipsnių apie medijų kultūrą, kartu su Andreasu Kratky išleido interaktyvaus kino DVD “Programinis kinas: navigacija po duomenų bazę” (“Soft Cinema: Navigating the Database”, 2005).

Levo Manovichiaus knyga Naujųjų medijų kalba yra išversta į italų, ispanų, lenkų, slovėnų, latvių, graikų, kinų ir korėjiečių kalbas ir naudojama kaip vadovėlis daugybėje studijų programų visame pasaulyje. Apžvalgininkai apibūdina ją kaip pirmąją išsamią ir reikšmingą naujųjų medijų teoriją.

Knygoje remiamasi meno, dizaino, fotografijos, kino, videografijos, literatūros, telekomunikacijų ir kompiuterijos istorija. Humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų mokslų koncepcijas papildo naujos teorinės sampratos, tokios kaip kultūrinė sąsaja, erdvinis montažas ar kinegratografika. Naujųjų medijų kalba bus ne tik paranki priemonė dabarčiai perprasti, bet ir vadovas po dar netyrinėtas teritorijas menininkams, dizaineriams, komunikacijos bei medijų praktikams ir teoretikams. Čia pateikiama daug pavyzdžių ir nuorodų tolesnėms studijoms, o vaizdinga kalba parašytas tekstas patrauks ne tik specialistą, bet ir platesnį skaitytojų ratą.

Malonaus skaitymo!

Publikacija apie knygos išleidimą portaluose balsas.cc, artnews.lt.

Knygos platintojas – leidykla Kitos knygos.

 

Mikrokontaktai ir citrininiai šypsniai

Vaikštinėju parduotuvėj tarp stelažų, nardau kaip visada — ne pasivaikščiojimo, bet ir ne kreiseriniu greičiu. Prekybos centruose nuolat pagaunu save galvojantį apie tai, kad štai visi šie aplink zujantys žmonės yra medžiaga tokioms mano, tavo ir visų kitų realybėms, kaip “valstybė”, “miestas”, “lietuviai”, “kaimynai” ir panašiai. Ko gero, galvoju apie tokias realybes prekybos centruose todėl, kad būtent juose jų lyg ir neaptinku, lyg tose masiškai autonominių apsipirkinėjimų zonose manęs nepasiektų kažkokie viešoms erdvėms tikėtini identifikaciniai signalai. Vietoje to matau kažką kita, ką sunku įvardinti. Tiek socialiai, tiek psichologiškai prekybos centro erdvėse vyksta įdomūs dalykai ir jie tokie įdomūs būtent dėl to, kad juose neišvengiamai dalyvauji pats. Niekada nevengiu stebėti žmones, o ypač prekybos centruose — juk jie, tiesą sakant, fizine prasme yra bendras vardiklis šitiekai žmonių, kad be jokios konkurencijos lenkia bet kokias kitas interjero erdves. Ir, patikėkit, kartais tokie praregėjimai nutinka ir prekybos centruose. Fizinis artumas. Bendras tikslas. Bendri maršrutai tarp stelažų. Štai, vaikinukas nepatenkintas suraukia nosį, nes lėtapėdė bobulytė užtveria jam kelią ir neleidžia pražingsniuoti nuo žuvies iki pieno skyriaus. Žavinga. Begalės hermetiškų reakcijų. Mikrokontaktų.

Bet štai vienas mikrokontaktas nutinka ir man… Matau, kad priešais mane praėjime tarp stelažų atsiranda žmogus, kurio nebuvau matęs tikrai ilgai. Reikėtų pridurti, kad jo niekad ir nebuvau pasigedęs. Net neprisimindavau. Mano biografijoje jis užima “žmogaus, kurio niekad nepasigendi” vietą — nei jo vardas, nei veikla, nei specifinės gyvenimo detalės man niekad nebuvo žinomos. Dramaturgiškai tariant, jis kažkada atlikinėjo asistuojančią rolę mano autobiografinio vaidinimo masuotėse. Prieš daug metų. Tai buvo ir tebėra visiškai nesvarbu. Ką gi, staiga jis prieš mane ir mes vienas kitą atpažįstam. Artėjame vienas prie kito, tuojau prasilenksim. Aš pakeliu antakius ir sveikinuosi su juo. Jis taip pat. Jo burna kiek dvejodama trumpam prasiveria. Jis akivaizdžiai supranta, kad toje burnoje nėra nė vieno būtent man paruošto žodžio (nors dėl saviškės nesu tikras). Taigi, viskas baigta — mandagi atpažinimo akimirka įvyko. Tai momentas, kuris savo tobulu iškalbingumu (t.y., būtent kalbėjimo nebuvimu) pažįstamas visiems. Labas ir viso gero. Tačiau ši akimirka kažkodėl vis tik ėmė ir prasitęsė iki išsamesnės (nors ir fatinės) komunikacijos lygmens. Tai kiek nejauki akimirka, kai kažkodėl suvoki, kad štai tam žmogui, kurio nematei bent 8 metus ir per tą laiką tikrai nepasigedai, “reikia” kažką pasakyti. Aš neabejoju, kad šis nepatogus pojūtis buvo abipusis. Jis stabtelėjo. Aš taip pat. Mūsų kūnai buvo pasisukę vienas į kitą šonu, kaip senovės Egipto freskose, pasiruošę tęsti savo judėjimo trajektorijas. Tik mūsų galvos žiūrėjo beveik tiesiai viena į kitą. Koks jo vardas? Ką aš jam pasakysiu?

–Nebematau tavęs mieste, — tariu ir sunkiai sulaikau šypseną dėl keistos savo minčių eigasties.
–Tai žinai, — kreivai šypteli, — šeima, vaikai.
Pastebiu, kad išoriškai jis visiškai nepasikeitęs. “Ar ir aš taip nesikeičiu?” — pagalvoju.
–Ką gi, iki. Gal pasimatysim, — kažkodėl pratariu.

Kur pasimatysim? Ar man to reikia? Ar jam to reikia? Ar mes buvom mandagūs? Gal nesąmoningai norėjom susipažinti, nes staiga pamatėm, kad abu jau nebe tie “nepažįstami”, kurių pilna vakarėliuose, kai tau nedaug metų, o jau kažkuo patys sau įdomesni “asmenys”? Prekybos centras, bet kokiu atveju, tokiam kontaktui suteikia tikrai specifinį prieskonį, kuris, ko gero yra rūgštokas, nes tęsdamas savo apsipirkimo maršrutą pastebiu, kad šypsausi ką tik citriną suvalgiusio žmogaus šypsena. Bet vis tik mėgaujuosi tuo, kad man patinka lįsti į detales ir jau matau, kaip grįžęs namo kažką iš to išspausiu. Kažką daugiau, nei citrininį šypsnį.

 

Sveiki atvykę į savo karasą, arba Kažkas tikrai įvyks

Publikuoju kartu su Jurijum Dobriakovu parašytą straipsnį-pokalbį apie kartas, identitetą, karasą ir savivoką. Straipsnis paskelbtas portale Artnews.lt.

Žodžiai yra problematiški. Pats kalbėjimas yra komplikuotas reikalas. Jacquesas Lacanas vienoje savo TV paskaitų 8-jame dešimtmetyje pasakė: „Je dis toujours la verite: pas toute…“ – aš visada kalbu tiesą, bet ne visą. Pasakyti visos tiesos mes negalime dėl materialių priežasčių: neturime tiek daug žodžių, o ir jų reikšmių skaičius ribotas. Tačiau, nepaisant to, nuolat yra ištariamas „tačiau“ ir toji „tiesa“ vis tik bandoma išsakyti – kaskart vis kitokia, bet ne mažiau svari. Kaskart to imasi vis nauja karta. Šįkart eilė atėjo ir mūsų kartai.

 

Kuris brolis didesnis?

Straipsnis publikuotas ArtNews.lt

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste.

 

Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: įspūdžiai iš “kultūros kurorto”

Publikuoju pokalbį su kolega Jurijumi Dobriakovu apie medijų meno festivalį “Enter 7″. Straipsnį taip pat galima rasti ir portale artnews.lt ir savaitraščio Literatūra ir menas priede Park@s.

„Enter 7“ – septintasis medijų meno festivalis, vykęs balandžio 24-26 d. Šiaulių Dailės galerijoje ir fabrike „Elnias.“ Festivalį sudarė kelios dalys: „Enter teorija“ (konferencijos dalyviai: Jurij Dobriakov, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Gintautas Mažeikis, Vytautas Michelkevičius, Asta Jurevičiūtė, Remigijus Venckus, Virginija Januškevičiūtė ir kt.), „Enter menas“ (Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedros studentų darbai, personalinės Andriaus Grigaičio ir Linos Miklaševičiūtės parodos), „Enter muzika“ (elektroninės muzikos festivalis „Inferno“), o taip pat – „Enter svečiai“ ir „Enter edukacija“.

Medijų aktyvistus į festivalį subūrė ŠU lektorius, meno kritikas ir aktyvistas Virginijus Kinčinaitis.

T.Č.: Taip, ir vėl „medijos.“ Vėl medijų menas ir vėl teorinė konferencija „apie“ medijas. Daug įvairiausių rakursų, iš kurių žvelgiama į, regisi, kažką abstraktaus ir, tuo pačiu, jau tampančio savaime suprantama mūsų kasdienės patirties dalimi. Jau kelintą kartą dalyvaudamas panašiame renginyje pastebiu simptomišką bruožą, kurį sveikina dažnas medijų aktyvistas ir peikia dažnas grynuolių ieškantis kritikas: tai akademizmo ir kūrybinių refleksijų samplaika. Ji, visų pirma, pasireiškia tuo, kad tokių renginių dalyviai yra išties marga publika, apimanti skirtingiausius interesus ir kriterijus. Konkrečiai pats „Enter“ festivalis yra tradiciškai dalinamas į dvi dalis, kuriomis bandoma apimti dvi raiškos sritis – medijų kritiką (bei medijų tyrimo metodiką) ir meninę kūrybą, o po kiekvieno tokio festivalio visuomet atsiranda tiek teigiamų, tiek ir neigiamų tokios užmačios įvertinimų. Tačiau vargu, ar galima ignoruoti svarbų faktą, jog aktyvizmas – nepriklausomai nuo to, ar panašios ambicijos patenkinamos, ar ne – visų pirma, gyvuoja vardan iniciatyvos ir proceso.

Taigi, kyla labai daug įvairiausių klausimų ir norisi imtis kažkokio sistemingo jų aptarimo. Norisi pradėti nuo pačios vietos specifikos – Šiauliai, mano manymu, yra tikrai ypatinga vieta idėjų sklaidai ir eksperimentams, ypač kai į ten suvažiuoja išties marga publika. Man tai primena savotišką laboratorinį būvį, kai eksperimentas, nepriklausomai nuo jo rezultatų, kiekvieną kartą yra naujas ir kiekvieną kartą atskleidžiantis kažką apie – konkrečiai – pačios Lietuvos realijas. Manau, mes, kaip dalyviai, tikrai gerai pajutome tą daugiaplanį vyksmą. Žinoma, kitas klausimas yra turinys. Bet gal apie tai vėliau?

J.D.: Šiaip jau mane, pirmą kartą dalyvavusį tiek konferencijoje, tiek visame festivalyje, nustebino tai, kad teorinę dalį bemaž visi dalyviai ir žiūrovai suvokė rimtai – atrodo, dažniau ta konferencinė dalis būna tiesiog tarsi „privalomas“ elementas, kuris iš tikrųjų beveik niekam – o ypač klausytojams – nėra nuoširdžiai įdomus. „Enter 7“ atveju buvo įdomu ir kalbėti, ir klausytis, o tuo labiau malonu buvo matyti, kad klausėsi ir kiti. Deja, beveik nebuvo diskusijos tarp kalbėtojų ir auditorijos, bet prie šito „vietinės kultūros ypatumo“ jau lyg ir pripratau. Bet apie tai (kalbančiųjų ir klausančiųjų santykį) gal irgi vėliau?

 

Komentaras apie skaitmeninę demokratiją Facebook’e

Neseniai Facebook‘o vartotojai pagrindiniame savo profilio puslapyje aptiko štai tokį pranešimą:

Vote on Facebook’s Governing Documents

We’ve revised the two new documents we proposed to govern the site, the Facebook Principles and the Statement of Rights and Responsibilities, based on your feedback. Now, we want you to vote for the system of governance you think is best. Voting will close on April 23 at 11:59am PDT. Visit the Facebook Site Governance application to learn more, read the documents, and vote.

Daugelio (turiu omenyje vartotojų teisių, privatumo ir internetinės demokratijos gynėjus) demonizuojamas Facebook‘as ima reaguoti į vartotojų komentarus ir siūlymus, todėl, atsižvelgdamas į savo įstatus, siūlo balsuoti už kai kurių įstatų pakeitimus. Štai ištrauka iš Facebook‘o įstatų skilties „Pataisos“ (12. Amendments), pagal kurią tai vyksta:

12.3 If more than 7,000 users comment on the proposed change, we will also give you the opportunity to participate in a vote in which you will be provided alternatives. The vote shall be binding on us if more than 30% of all active registered users as of the date of the notice vote.
12.4 We can make changes for legal or administrative reasons upon notice without opportunity to comment.

Vadinasi, siūlomi pakeitimai Facebook‘o įstatuose sulaukė daugiau, nei 7000 vartotojų komentarų, todėl visiems vartotojams buvo suteikta teisė dalyvauti balsavime, kuriame „pateikiamos alternatyvos.“ Pakeitimų siūlymai įsigalioja, jei už juos iki balsavimui skirto laiko pabaigos nubalsuoja daugiau, kaip 30% aktyvių Facebook‘o vartotojų. Netrukus (t.y., šiandien) turės paaiškėti, ar Facebook’e įsigalios nauji įstatai, perrašyti atsižvelgiant į vartotojų komentarus ir siūlymus, ar liks galioti senieji.

Ėmus skaityti Facebook‘o teisininkų atsakymus į vartotojų klausimus [FACEBOOK SITE GOVERNANCE'S NOTES, Response to Comments on Statement of Rights and Responsibilities Share. Paskelbta: Wednesday, April 15, 2009 at 7:07pm] iškilo keletas klausimų, susijusių tiek su kai kuriais privatumo aspektais, tiek ir su pačia šiuo metu didžiausio pasaulyje socialinio tinklo politika apskritai. Publikuoju citatas iš minėto dokumento, kuris yra prieinamas viešai [http://www.facebook.com/note.php?note_id=183535615300].

 

Ir žodis tapo šūviu: inicidentas MySpace

Praeitais metais viena Kalifornijos Universiteto studentė savo MySpace profilyje parašė, kaip ji nekenčia savo miestelio Coalinga (Kalifornijos valst.) ir, dėl jai vienai žinomų priežasčių, išdėjo savo provinciją į šuns dienas. Tai aptikęs vietinis Coalinga miestelio mokyklos mokytojas nusiuntė nuorodą į jos profilį vietinio laikraščio – Coalinga Record – redakcijai. Šis studentės ditirambus publikavo ir sukėlė tokį vietinės bendruomenės pyktį, kad, pasak neseniai įvykusio teismo, Cynthia’os šeima sulaukė grąsinimų susidoroti, o kai į jos namą buvo paleistas šūvis, šeima buvo priversta išsikraustyti iš Coalinga miestelio. Cynthia’os tėvas dėl minėtų įvykių turėjo uždaryti 22 metus turėtą šeimos verslą.

Teismas nusprendė, jog Cynthia (MySpace rašinio autorė) jokių pretenzijų į “autorinių teisių pažeidimą” negali turėti, nes MySpace portale publikuojamas turinys tokių teisių jai (kaip ir visiems kitiems portalo vartotojams) nesuteikia. Ji, nebent, gali paduoti į teismą tuos, kas sukėlė tiesiogines pasekmes – grąsinimus susidoroti ir t.t.

Istorijos versija portale Wired.com:

http://blog.wired.com/27bstroke6/2009/04/myspace-diatrib.html

Išsamiai apie bylą:
http://fsnews.findlaw.com/cases/ca/caapp4th/slip/2009/f054138.html

Tai itin rimtas atvejis ir sunku būtų tikėtis, kad tokie atvejai nepadažnės. Aišku, jis specifinis tuo, kad košę užvirusi studentė nėra kokia nors opozicionierė, kritikė ar radikalė – ji tiesiog “net nenutuokė,” kad tai, ką ji rašo MySpace, yra jau viešas, jai nebepriklausantis tekstas, kuris, nepaisant to, vis tik “turi” jos autorystę. T.y., gaunasi, kad tokį tekstą galima kopijuoti ir publikuoti, kur tik nori (tuo pačiu skelbiant teksto autoriaus pavardę), kai tuo tarpu autoriaus atžvilgiu toks veiksmas netraktuojamas kaip autorinių teisių pažeidimas, nes kontekstas, kuriame pasirodė pradinis tekstas (MySpace) tokių teisių vartotojams nesuteikia…

Ar čia ne rimta teisinė ir privatumo problema? Ir – tuo pačiu – ar tai nėra didelė skylė, kuria galima naudotis nešvariems tikslams? Taigi, ir vėl nuvalkiotas, bet būtinas ir vis dar neatsakytas klausimas: kaip yra su socialinuose tinkluose publikuojamo teksto autorystės statusu apskritai? Pvz, situacija tokia: tarkime, jog aš Facebooko grupėje iškoneveikiu savo gimtąjį miestelį, mano rašliavą aptinka koks nors mano nedraugas, nusiunčia nuorodą į miestelio laikraštį, o šis, sekdamas šlovinga Lietuvos bulvarinės spaudos tradicija, sugalvoja kokį nors apokaliptinį straipsnio pavadinimą ir išspausdina atitinkamą istoriją. Kalbant apie tokio veiksmo legalumą: “ir kas tada”?

Kaip ir galima buvo tikėtis, žiniasklaidoje toks atvejis analizės (kol kas) nesulaukia ir skaitytojams belieka tenkintis mokytojišku pagrūmojimu: “gerai pagalvokite apie tai, ką skelbiate socialiniuose tinkluose!” (“Be careful what you write on social networking sites” – cit. in Wired.com) Kitaip tariant, pirmiau reikia išsigąsti, o galvoti – po to. Arba iš vis negalvoti.

Sunku atsikratyti nerimo dėl vieno internetinio turinio aspekto, kuris taip vadovėliškai ir išlindo šiame pavyzdyje – t.y., kai tekstas tam tikromis aplinkybėmis traktuojamas tik kaip konkretus tekstas. Tai tas pats pasakymas, jog “tekstas yra ištrauktas iš konteksto” – tik suformuluotas kitais žodžiais. Visi automatiškai suvokiame, jog “ištraukti iš konteksto” yra “negerai,” jog tai gali tapti painiavos, šmeižto priežastimi ir t.t., bet tinklaveikoje tai būtent ta sritis, kurioje, regisi, sąmoningai kuriama painiava (arba, tiksliau – sritis, kurioje nevyksta jokių sistemingų poslinkių pozityvios traktuotės, dėmesio kontekstui ir humanistinio privatumo link – netgi priešingai – ir todėl [mažų mažiausiai] Barthesas turėtų vartytis karste).

Tai keletą sluoksnių apimanti istorija. Vienas iš jų – tai minėta teksto ir jo konteksto problema. Kitas – tai patologiška, homofobiška, hiper-patriotinė paties miestelio bendruomenės reakcija į Synthia’os ekscesą – to taip pat nereikėtų pamiršti gilinantis į šį atvejį.

Taigi, kontekstai ilgisi dėmesio. Internete tie kontekstai veši kaip tropikuose, neatrasti, neaptarinėjami, paliekami legalistinėms traktuotėms.