Tag Archives: vertimas

“Šalutinis efektas” (Limitless, 2011): vargas dėl proto

Garsų pasaulio įrašai, “Šalutinis efektas”, 2011

Aprašymą rasite GPĮ puslapyje, o aš tuo tarpu (kaip visada) pasilieku sau teisę į improvizuoto komentaro formą.

Pirmiausia turiu pranešti, kad pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą buvo korporacinio-marketinginio konsenso padarinys ir yra ne mano darbas. Nieko nepadarysi, su tokiais dalykais vertėjui tenka susitaikyti. Žinoma, tiesioginis pavadinimo vertimas būtų reiškęs marketinginį fiasko (“Beribis”? “Neribotas”? “Visagalis”?), tad akivaizdžiai buvo imtasi ekonominės lingvistikos gudrybių — juk pavadinimas turi “imti” ir “parsiduoti”… Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Rusijos rinkoje šio filmo pavadinimas yra “Области тьмы” (“Tamsos pakampės”? “Tamsos zonos”? “Tamsos regionai”? “Tamsos apylinkės”? o gal “Patamsiai”? apie ką jie čia?). Na, gerai, jis nebuvo paimtas iš dangaus — tai vis tik Alano Glynno romano, pagal kurį pastatytas filmas, pavadinimas: The Dark Fields. Bet palaukite, juk tai būtent romano pavadinimas, o romano ekranizacija faktiškai niekada nebūna tiesiog šimtaprocentinis literatūrinės istorijos variantas ekrane. Ekranizacija faktiškai visada yra nauja istorija, kuri liečiasi su originalu pamatiniuose taškuose, bet daugybė kino medijos (o ypač Holivudo kino medijos) standartų ir reikalavimų paverčia knygą iš esmės nauju kūriniu su nauju ritmu, nauju pasakojimo suvokimu. Tiems, kas Alano Glynno knygos The Dark Fields (dar) neskaitė (o neskaitė, drįstu spėti, absoliuti dauguma), egzistuoja tik vienintelė šios istorijos versija Holivudo ekranizacijos pavidalu, kurioje nėra ne tik “tamsos” metaforų, bet ir pats žodis faktiškai niekur neištariamas. Tad tai jau naujas kontekstas, nauja realybė ir naujas kūrinys.

Kaip bebūtų, bet “Šalutinis efektas” yra visiškai ne apie šalutinį efektą — jis, beje, šioje istorijoje yra pats neįdomiausias, nes tai mirtis ir ji tiesiog yra faktorius, kuris nebent įprasmina būtent tiesioginį efektą (ir iš viso, trūkčiojanti ausis nori išgirsti lietuvišką atitikmenį “poveikis”). Štai pastarasis ir yra vertas aptarimo, kadangi popkultūroje tai labai retai sutinkama tema: išnaudoti 100% savo smegenų — tai, atleiskite, tikrai reta idėja kibernetinių vergų pasaulyje, kuriame technologijoms perleidžiama teisė į mūsų atmintį, jutimus, kūnus ir viską, kas dar liko. Mes prašome genetikos inžinierių, kad šie kada nors sukurtų mums idiotus, kuriuos būtų galima laikyti kur tik nori ir kuo tik nori, bet ar yra rimtai diskutuojama apie tai, kaip mes galėtume tapti — tiesiogine prasme — protingesni? Žinoma, kad “Šalutiniame efekte” nieko panašaus į tikėtiną atsakymą neišvysime, bet jį verta pažiūrėti bent jau vien dėl retorinio (ir teorinio) azarto.

Tiesą sakant, tapti protingesniu ir realizuoti save kapitalistinėje realybėje, kuriai toks monstriškai galingu tapęs intelektas kažkodėl nesugalvoja jokių alternatyvų, yra viskas, ką siūlo šis ideologizuotas scenarijus. Kaip ir reikia tikėtis, holivudinėje ekranizacijoje hiper(-turbo-super-)protingo asmens vektoriai gali būti nukreipti tik į korporacinių galių realizavimą, lyg kapitalistinis pasaulis yra pati neišvengiamiausia ir nekintamiausia, nekvestionuojama ir nepakeičiama duotybė, kone Gamta 2.0. Kyla klausimas: ar tikrai realizavę 100% savo smegenų mes vis dar liktume tos pačios realybės veikėjai?

Čia kažkurioje 20% smegenų dalyje žybtelėjo viena citata iš neseniai mano išverstos Noamo Chomskio knygos: “[Vienas didžiausių šiuolaikinės biologijos autoritetų Ernstas] Mayras spėjo, kad žmogiškoji intelekto sąrangos forma nėra natūralios atrankos pasekmė. Jo manymu, gyvybės istorija žemėje prieštarauja minčiai, jog ‘būti protingam yra geriau, nei būti kvailam’: biologinio išlikimo atžvilgiu bitėms ir bakterijoms sekasi kur kas geriau, nei žmonėms.” (Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje”. Kitos knygos, Vilnius, 2011, p.7)

Atsispyręs nuo šios citatos pereisiu prie neseniai girdėto fiziko-teoretiko Michio Kaku svarstymų apie tai, kodėl su mumis vis dar nesusisiekė pažangios nežemiškosios civilizacijos ir neišmokė visokių tarpgalaktinių gudrybių. Kaku sako: įsivaizduokime skruzdėlyną. Štai, organizuota bendruomeninė struktūra, kuri, mūsų akimis žiūrint, yra labai neprotinga nepažangi. Įsivaizduokime, kad skruzdės galbūt net norėtų tapti protingesnės ir pažangesnės, bet kaip mes joms galėtume padėti? Ar jos nutuokia, kad jų skruzdėlynas stovi šalia greitkelio, kuriuo laksto pažangiausios civilizacijos atstovai? Kitaip tariant, paradoksas akivaizdus: mes būdami visatos skruzdėlėmis galime net nepastebėti, jog esame tarpgalaktinių komunikacijos greitkelių sankryžoje vien todėl, kad tokiai visatos skruzdėlei būtų tiesiog sunkoka perduoti visas tas nuostabias žinias (ir nežinias). Bet grįžkime į planetą Žemė ir užduokime klausimą: ar šios planetos paviršiumi vaikštinėjantis ir superintelektualumo piliulių pririjęs laimingasis būtų pasiekiamas mums, mirtingiesiems? Ir, atitinkamai, ar tokiam būtų naudingas šis kapitalistinis skruzdėlynas? Na, gerai… žinoma, kad filmas ne apie tai. Tokie filmai niekada nebus apie tai.

Nereikia būti “apsišniojus” NZT-48 (taip filme vadinamos šios superintelektualumo piliulės), kad suvoktum, jog mūsų simbolinės struktūros — politinės, socialinės, kultūrinės — yra sukurtos ir ištisus amžius palaikomos tų, kurie naudoja tuos varganus 20% savo smegenų — t.y., homo sapiens vulgaris. Kaip elgtųsi toks eilinis, bandantis prasimušti, didesnį, nei vidutinis intelekto koeficientą turintis rašytojūkštis Edis (grubiai tariant — tu, arba aš), yra iš tiesų kontempliuotinas klausimas. “Šalutinio efekto” realybėje jo maksimalus savęs realizavimas seka visiškai neoriginalia ir stebinančiai banalia hierarchijos trajektorija — biržos makleris, korporacijos konsultantas, vadovas, senatorius ir… JAV prezidentas. Kitaip tariant, kaip reikiant vežanti idėja (t.y., galimybė tapti tobuliausia savo paties versija) yra visiškai nukenksminta įspraudžiant ją į ideologiškai “saugią” situaciją. Beje, sąvoka “protingas prezidentas” (o ypač JAV prezidentas) pritrenkiančiai efektyvių precedentų dėka šiandien yra kone oksimoronas.

Taigi, vis tas vargas dėl proto (горе от ума), kaip prieš du amžius pasakė A.S. Gribojedovas. Keista, kad fimo herojus Edis (žinoma, būdamas nuolat “užsivežęs nuo NZT”) atsiduoda įvykių kaleidoskopui be jokių refleksijų. Jam vargas dėl proto — tai kažkas, ką galima nugalėti tuo pačiu protu. Bet scenarijaus logika vis tik reikalauja bent simbolinio “rimtų klausimų” iškėlimo, o jis, kaip visad holivudiniuose filmuose, deleguojamas moteriai. Būtent moteris, su kuria protagonistas susietas širdies ryšiais, imasi etinio problemos aspekto. Būtent moteris turi pasipriešinti vitališkam vyro carpe diem ir iškelti klausimą apie tai, kas yra tikrasis “aš”. Štai jo ir jos dialogas ryte po vakarykščių NZT nuotykių, kuomet ji buvo priversta pirmą (ir paskutinį) kartą pavartoti NZT tam, kad išgelbėtų sau gyvybę:

— (Jis keliasi iš lovos, jaučiasi kaltas) Atleisk, kad taip nutiko. Daugiau tau niekad nereikės to patirti. Dabar jau galiu mumis pasirūpinti.
— (Ji sagstosi nusisukusi nuo jo) Neabejoju.
— Galiu mus apsaugoti. Aš sugrįžau, supranti?
— (Ji pažvelgia jam į akis) Kas sugrįžo, Edi?
— Aš.
— Ne, tai ne tu! Anksčiau buvai kitoks.
— Aš vis dar toks pat.
— O aš pavartojusi tokia nebuvau. Elgiausi taip, kaip niekad nesielgčiau.
— Tačiau tai išgelbėjo tau gyvybę.
— Bet tai buvau ne aš.
— Tu klysti. Tablečių poveikis…
— Žinau, koks jų poveikis. Supratau, kas tai. Tu jautiesi nepažeidžiamas.
— Tu net neįsivaizduoji, kur tai gali mus nuvesti. Kiek visko galėtume padaryti. Kokį gyvenimą pagaliau galėtume nugyventi.
— Tuomet tau gali tekti nugyventi jį be manęs.

Ir štai regime prasikaltusio vyro pasižadėjimo sceną:

— Klausyk, aš liausiuosi vartojęs. Tiesiog dar turiu kai ką padaryti, kad mus apsaugočiau. Po to tikrai mesiu. Toks mano planas.
— (Ji užverčia akis) Edi…
— Paklausyk: aš turiu planą. Prisiekiu. Liausiuosi vartojęs.
— (Stebėtinai greitai leidžiasi įtikinama) Gerai. Tikiuosi.

Kažkur iki skausmo girdėta, ar ne? Juk tai demoralizuoto vyro įtikinėjimai, jog jis tikrai mes gerti ar vartoti narkotikus, jog atsistos ant kojų ir pagaliau “ateis į protą”. Tačiau šiuo atveju vyras prisiekinėja, jog daugiau nebebus toks protingas, nebebus toks tvarkingas ir organizuotas, toks nenugalimas ir tobulas. Tiesiog prisižada būti “savimi”…

Bendrai tariant, “Šalutiniame efekte” neribotos ir nepažintos mumyse glūdinčios galimybės rodomos kaip keliančios baimę ir yra identifikuojamos su depersonalizacija ir nužmoginimu apskritai. Šimtaprocentinio savęs kaina yra būtinybė nuolat vartoti preparatą ir identifikuotis su jo poveikiu. Iš esmės tai gan specifinė narkotikų vartojimo problematikos variacija. Narkotikų vartotojams taip pat iškyla klausimas, kaip internalizuoti jų poveikį ir kaip paversti jį savasties dalimi, kaip jį personalizuoti. Tad šiame filme pateikiama tokio pat pobūdžio dilema, kuri išspendžiama aptakiai — herojus tiesiog randa būdą (visa tai paaiškėja pačioje filmo pabaigoje, parodoma kaip iš dangaus nukritęs faktas) atsisakyti NZT tuo pačiu pasiliekant sau visas preparato pagalba įgytas galias. Hm…

Beje, dar kartą prisiminus ir pergalvojus visą filme rodomą istoriją man labiausiai norėtųsi sužinoti, ką gi herojus Edis Mora — rašytojas! — parašė pirmąkart pavartojęs NZT. Jo per kelias dienas parašyta knyga kaip nenuneigiamos intelektualinės turbulencijos įrodymas figūruoja tik filmo pradžioje, bet štai kas joje parašyta, lieka paslaptis. Tą “sužino” tik Edžio leidėja, o mums belieka tik spėlioti. Filmas būtų buvęs kur kas įdomesnis ir aktualesnis, jei būtų buvęs apie Edį Morą rašytoją, o ne apie Edį Morą maklerį, kapitalistą, ar senatorių. Jis vis tik turėjo šansą likti savimi — rašytoju — net ir vartodamas NZT. Deja, rašytojo kelias jam pasirodė pernelyg… siauras. Gal ir sunkoka būtų buvę kalbėti visiems savo knygomis iš ketvirtosios ar penktosios dimensijų. Gal net ir pavojinga. Bet vis tik negaliu nesutikti su Lawrence’u Wieneriu: “privalai likti savimi, kad ir kaip pavojinga tai bebūtų.”

P.S.: Nėra reikalo ieškoti artimiausio “dylerio” — NZT-48 yra fiktyvus preparatas. Žmonija dar tolokai iki to. Maksimum, kas mums yra prieinama — tai nootropilio dariniai ir kitokie sinapsių ryšius šiek tiek suaktyvinantys preparatai. Pataisykite, jei klystu.

Advertisements
Tagged , , , , , , , ,

Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje” (Kitos knygos, 2011)

Noam Chomsky, “Hegemony or Survival: America’s Quest For Global Dominance”
Metropolitan Books, 2003 / ISBN 0-8050-7400-7

Politikos studija / 2011 / ISBN 978-609-4270369 / 344 psl.
Minkštais viršeliais
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis
Redaktorė: Akvilė Reklaitytė
Viršelio dizainas: Ramūnas Gilys

Prasidėjus Tarptautinei Vilniaus knygų mugei leidykla Kitos knygos pristato tuziną naujų leidinių, tarp kurių — ir trečioji mano išversta knyga. Norėčiau padėkoti redaktorei Akvilei Reklaitytei už kruopštų darbą ir leidyklai Kitos knygos už tai, kad yra ir leidžia būti daugeliui svarbių kitokių.

T.p. žr.:
Leidykla Kitos knygos: Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas”
Lietuvos rytas: trumpas knygos pristatymas ir interviu su N. Chomsky apie šiandienines aktualijas

Tagged , , , , , ,

“Kovotojas” (The Fighter, 2010): nokautuotos praeities sugrįžimas

Garsų pasaulio įrašai, “Kovotojas” (The Fighter, 2010).

Ak, režisierius mesteli savo nostalgišką žvilgsnį į devintąjį dešimtmetį ir pateikia jūsų teismui šią jausmingą batalinę biografinę dramą. Filme jaučiamas akivaizdus pasitenkinimas rodant tuos nesenus (kiek metų praėjo??) laikus, kai nebuvo mobiliakų, asmeninių kompiuterių, iPadų ir kitų gadget’ų, apps’ų ir Facebook’o. Kuo tada gyveno JAV provincija? Štai, “Kovotojo” atsakymas: boksu ir… narkotikais.

Jei ką sudomins aprašymas, jį galite rasti Garsų pasaulio puslapyje — čia jo nebepateikinėsiu. Vietoje to susitelksiu, kaip visad, į savo profesinius reikalus ir pakalbėsiu apie vertimo įdomybes.

Versdamas šį filmą subtitravimui turėjau palaikyti gana spartų tempą, nes premjera ne už kalnų, o ir kiti darbai nelaukia. Nebuvo itin daug sudėtingų ar įdomių vietų — filmas, vis tik, apie boksą. Nors, žinoma, nustebino jo psichologinės apkrovos ir tikrai įtikinamai pavaizduota 9 deš. JAV grassroots realybė provincijoje su visais jos atributais — narkotikais, moraliniu nuosmukiu, antiintelektualumu ir traumuotomis šeimomis. Vertimo atžvilgiu, kaip visada, įdomios pasirodė vietos su necenzūrine leksika, kurias versti rodymui kinoteatro auditorijoms visad yra savotiškas malonumas ir išbandymas. Štai nedidelė ištrauka iš efektingos scenos, kurioje vyksta dialogas tarp Christiano Bale’o personažo Dikio ir Amy Adams personažės Šarlinos:

–Šarlina, čia Dikis.
–Dink nuo mano prieangio, tu, šūdo gabale! Kaip tu dar drįsti rodytis, pimpagraužy?! (Rėkia per “domofoną”, garsas trūkčioja, nes Dikis spaudo mygtuką) Sušiktas… suknista subi… (Išlenda pro langą) Diki, subine, dink nuo mano prieangio!
–Geriau nusileisk ir pasikalbėkim.
–Suknista šiknaskylė. Trizniau, ko čia stovi?
–Nemandagu damai šitaip žviegti visai gatvei.
–Tu visiškas gaidys, jei čia atėjai.
–Manai, man rūpi? Leiskis žemyn!
–Dink nuo mano prieangio, Diki!
–Prašau, tiesiog nusileisk ir pasikalbėkim. (Stabteli pro šalį ėjęs žmogus su šunimi, Dikis pabrėžtinai ramiai reaguoja) Koks čia šuo? Kokerspanielis? (Vėl Šarlinai) Žinau, kad nekenti manęs.
— (Ironiškai) Tikrai? Kodėl taip manai?
–Man tu taip pat nulio vietoj. Bet mano brolis myli tave. Ir tu negali taip pabėgti tik dėl manęs. Jis to nenusipelnė. Aš pasitrauksiu, jei to nori.
–Kratai man šūdus.
–Aš pasitrauksiu, jei tu sugrįši. Bet noriu, kad apie kai ką pagalvotum. Mikis turi progą padaryti kažką, ko man nepavyko. Savo laiku tokios progos neturėjau.

Versdamas necenzūrinę leksiką filmams visuomet prisimenu Ryčio Zemkausko įgarsinimus, kuomet jo įskaityti keiksmažodžiai (pvz., kultiniame seriale “Sopranai”) skambėdavo ir įtikinamai ir… kinematografiškai. Verčiant filmą (o ir apskritai) negali meluoti — jei originale vaizduojama gatvės realybė, narkotikų stumdytojų slengas, neidealizuoti šeimos kivirčai, tuomet būtina rasti atitikmenis, kitaip pranešimas bus iškraipytas, nukentės jo vientisumas ir t.t. Kita vertus, yra ir nedidelės savicenzūros bei korektiškumo gudrybės, kuriomis kartais “atvėsinu” stačiokiškumu pernelyg žaižaruojančius židinius. Įdomu, jog naudojant kai kurias šiek tiek netradicines lietuviškas keiksmažodžių formas galima “prastumti” gana stiprius išsireiškimus ir pataikyti į tą konsensusą tarp autentikos ir kinematografiško teksto. Be abejo, nekalbu apie “žalias rūtas”, kai situacija vystosi, pvz., gatvėje tarp narkotikų prekeivių. Šią subtilią situaciją iliustruoja, pvz., skirtumas tarp žodžių “čiulpti” ir “graužti” — tokiu būdu populiarusis cocksucker gali būti (jei reikia) sušvelnintas iki “pimpagraužys”. Dauguma spontaniškai gyvenime lyg ir nepanaudos būtent tokios formos, bet ji vis tik nesusilpnėja ir dar įgauna skambumo, nes atkreipia į save dėmesį netradiciškumu (nors nepasakysi, kad senoviškumu). Kitaip tariant, pasidariau išvadą, jog jei filme keiksmažodžiais reiškiama agresija yra fikcinė (nesvarbu, kaip įtikinamai suvaidinta), tuomet vertimas taip pat gali būti atitinkamai fikcinis (ir lygiai taip pat įtikinantis) — be pažodinių arba kraštutinių formų (dabartinėje lietuvių kalboje jos dažniausiai naudojamos slavizmų pavidalu), kurios savo ruožtu nurodytų į bereikalingą agresiją, bl nx.

Ne, filme anaiptol nedominuoja vulgar tongue — jo ten kaip tik tiek, kad būtų jaučiami paprastos, prakaitu smirdančios realybės pipirai. Čia mano pastabos ir nutrūksta — pataupysiu įžvalgas kitiems postams apie išverstus filmus (kurių per kelis darbo metus susikaupė virš 80!). O šis postas tebūnie savotiškas vertėjo “tyzeris” tiems, kas (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) susigundys ateiti į kino teatrus arba/ir reguliariai apsilankyti šiame bloge.

Premjera Lietuvoje: 2011-02-18

Režisierius: Davidas O.Russellas („Trys karaliai“)
Aktoriai: Markas Wahlbergas („Infiltruoti“), Christianas Bale‘as („Tamsos riteris“), Amy Adams („Abejonė“), Melissa Leo („Užšalusi upė“), Jackas McGee („Avarija“) ir kt.

Tagged , , ,

Lev Manovich, “Naujųjų medijų kalba” – jau pakeliui į jūsų knygų lentynas

Lev Manovich, “Naujųjų medijų kalba”
Iš anglų k. vertė Tomas Čiučelis
ISBN 978-9955-834-03-8
VšĮ MENE, 2009, Vilnius.

Tai neabejotinai džiugiausia praėjusių metų darbą vainikuojanti žinia, kuri džiugina ne tik mane kaip vertėją, bet ir puikią knygos leidyboje dalyvavusių žmonių komandą: Vytautą Michelkevičių (VšĮ MENE), kalbos konsultantę Liną Michelkevičę, kalbos redaktorę Akvilę Reklaitytę, dizainerę ir maketuotoją Mariją Kisieliūtę — visiems jiems dėkoju už puikų komandinį darbą, kantrybę ir pasišventimą. Nepaisant krizių ir kliūčių, mūsų vizija galiausia įgyvendinta ir ši puiki medijų teoretiko Levo Manovichiaus knyga tapo prieinama ir  lietuvių kalba.

Knygos turinys ir autoriaus įvadas į lietuvišką vertimą (PDF).

Levas Manovichius, naujųjų medijų teoretikas ir menininkas. Gimė Maskvoje, ten studijavo dailę, architektūrą ir informatiką. Niujorko universitete baigė eksperimentinės psichologijos magistrantūrą, Ročesterio universitete (JAV) apgynė vizualumo ir kultūros studijų krypties daktaro disertaciją. Dirba kompiuterinės animacijos, kino ir fotografijos, interaktyvių medijų srityse. Kalifornijos Universiteto San Diege (JAV) Vizualiųjų menų fakultete dėsto skaitmeninio meno istoriją, naujųjų medijų teoriją ir estetiką, vadovauja Kalifornijos telekomunikacijų ir informacinių technologijų institute vykdomam programinės įrangos studijų projektui (lab.softwarestudies.com), skaito paskaitas, veda seminarus ir dirbtuves apie medijų kultūrą visame pasaulyje.

Parašė knygas “Programinė įranga perima vadovavimą” (“Software Takes Command”, 2008), “Juodoji dėžė – baltasis kubas” (“Black Box – White Cube”, 2005) ir gausybę straipsnių apie medijų kultūrą, kartu su Andreasu Kratky išleido interaktyvaus kino DVD “Programinis kinas: navigacija po duomenų bazę” (“Soft Cinema: Navigating the Database”, 2005).

Levo Manovichiaus knyga Naujųjų medijų kalba yra išversta į italų, ispanų, lenkų, slovėnų, latvių, graikų, kinų ir korėjiečių kalbas ir naudojama kaip vadovėlis daugybėje studijų programų visame pasaulyje. Apžvalgininkai apibūdina ją kaip pirmąją išsamią ir reikšmingą naujųjų medijų teoriją.

Knygoje remiamasi meno, dizaino, fotografijos, kino, videografijos, literatūros, telekomunikacijų ir kompiuterijos istorija. Humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų mokslų koncepcijas papildo naujos teorinės sampratos, tokios kaip kultūrinė sąsaja, erdvinis montažas ar kinegratografika. Naujųjų medijų kalba bus ne tik paranki priemonė dabarčiai perprasti, bet ir vadovas po dar netyrinėtas teritorijas menininkams, dizaineriams, komunikacijos bei medijų praktikams ir teoretikams. Čia pateikiama daug pavyzdžių ir nuorodų tolesnėms studijoms, o vaizdinga kalba parašytas tekstas patrauks ne tik specialistą, bet ir platesnį skaitytojų ratą.

Malonaus skaitymo!

Publikacija apie knygos išleidimą portaluose balsas.cc, artnews.lt.

Knygos platintojas – leidykla Kitos knygos.

Tagged , ,

Naujosios medijos kalba lietuviškai

Įsibėgėja gana ambicingas projektas, kurio sumanymas jau pusantrų metų tupėjo mano ir Vytauto Michelkevičiaus galvose: kartu su VšĮ “Mene” pradedamas Levo Manovichiaus knygos “The Language of New Media” lietuviškos versijos leidybos projektas. Pagal jau patvirtintus projekto planus, knyga bus išleista 2009 metų rudenį. Pirmasis knygos fragmentas jau publikuotas portale www.balsas.cc.

“Naujųjų medijų kalba” – kodėl ji, kodėl dabar, kodėl lietuviškai?

Trumpai apžvelgiant projekto esmę, ko gero, pirmiausia reikėtų nusakyti tam tikrą situacijos problematiką. Šiuo atveju problema yra dvilypė. Visų pirma, Lietuvoje jaučiamas naujausios kritinės literatūros apie naująsias medijas trūkumas. Didžioji naujausios šviečiamosios ir metodinės literatūros dalis yra užsienio kalba, todėl atsiranda sunkumų dėl jos integravimo į edukacines programas bei idėjų sklaidos plačiojoje visuomenėje. Internetinis žurnalas www.balsas.cc šiandien yra kone vienintelis skaitmeninis “Prometėjas” Lietuvoje.

Kita problemos pusė – tai naujųjų medijų kritinio diskurso formavimas, kurio strategijas galima apčiuopti dažniausiai tik marginalinėse kultūrinės raiškos sferose. Imantis bendros medijų istorinės apžvalgos atsiranda netikslumų ne vien dėl kultūriškai įteisinto teorinio modelio nebuvimo, bet ir dėl termninijos, sąvokų neapibrėžtumų.

Tam, kad Lietuvos kultūros kritikai, dėstytojai, medijų aktyvistai, menininkai ir studentai galėtų adekvačiai vertinti bei kalbėti apie aktualius naujųjų medijų kultūros reiškinius, reikalinga terminologija, kuri padėtų plėtoti kritinį naujųjų medijų diskursą. Tai būtina norint turėti autentišką balsą ir kritišką nuomonę, o ne tenkintis pasyviu, informaciniais greitkeliais atplūstančių idėjų replikavimu. „Naujųjų medijų kalba” atitinka vadovėlio, gido, pažintinio leidinio formatą. Be to, knygoje bus pateikiamas ir specifinių terminų bei sąvokų žodynėlis, kuris bus sudarytas išvertus knygos tekstą.

Lietuvos kontekste tai bus pirmoji knyga, kritiškai nagrinėjanti naująsias medijas ir pateikianti istorinę medijų raidos analizę. Knyga pirmiausia bus aktuali akademiniam šalies sluoksniui (studentams, dėstytojams), menininkams, naujųjų medijų aktyvistams, kultūros istorikams ir kritikams. Ji galės būti įtraukiama į universitetines mokymo programas, tapti pažintine priemone humanitarams ir visiems, kam įdomu susipažinti su naujosiomis medijomis ir apčiuopti istorines šiuolaikinės technokultūros gaires.

Projekto iniciatoriai ketina pasikviesti L.Manovichių į Lietuvą paskaitų ciklui ir seminarams, kritinėms diskusijoms ir naujausių medijų meno tendencijų aptarimui.

Tokios štai gairės. O kol kas – prie darbų.

Tagged , , , , , , ,

PAŽINIMO TINKLAI [Mara Traumane], vert. iš anglų k.

Idėjos medijos meno bei autoreferentiškumo temomis man kilo ėmus studijuoti analoginės medijos meno praktikos strategijas ir jų paraleles su šiandieninio new media meno apraiškomis bei nuostatomis. Mano tyrimų medžiagoje iš Maskvos bei Rygos (9 deš. pradžia) buvo keletas samizdat’o leidinių pavyzdžių- tekstų bei kasetinių įrašų. Tarp šių darbų- poetinis absurdo romanas [1] ir diskusija apie kolektyvinius performansus bei šių performansų dokumentacija. [2] Bendrų pastangų dėka- 80-aisiais tuo užsiėmė atitinkama grupė žmonių- abu leidiniai buvo išspausdinti ir transkribuoti iš garsinių įrašų, vėliau perrašyti ranka bei išplatinti (ar bent jau bandyti platinti) kaip samizdat’as- iš rankų į rankas. Esu aptikusi kolektyvinės kūrybos praktikos pavyzdžių, dokumentuojančių bei reflektuojančių vakarų kultūros kanonų paraštes- “12 dialogues” (1962-1963) [3], kuriuose Carl Andre ir Hollis Frampton kalba apie kolegų menininkų kūrybą bei Takahiko Iimuros “Filmmakers” (1966/69)- jame aprašoma eksperimentinio kino scena Jungtinėse Valstijose. Manau, jog kai kurie šių kolektyvinių eksperimetų aspektai susišaukia su new media bei indie publishing charakteristikomis, jie aptinkami ir nuolatos augančioje „dalyvavimo“ kultūroje bei kolektyvinio rašymo praktikoje wiki‘uose bei blog‘uose. Žemiau pabandysiu išryškinti kai kurias iš šių paralelių, nors galutinio išsamaus jų apibendrinimo dar neturiu. Tačiau straipsnio tema kelia svarbius eksperimentinio meno praktikos apibrėžimo klausimus: kokios istorinės bei dabartinės gairės formuoja kontekstą tokiai veiklai, kokie yra diskusijų bei dokumentavimo metodai, o taip pat- kokį vaidmenį šiame procese užima medija? Diskutuojant apie kolektyvinius darbus, įdomu yra stebėti lokalumo poveikį bendram vaizdui, bandyti aptikti momentą, kai individuali veikla pereina į platesnį socialinį kontekstą ir kaip yra apibrėžiama tokios veiklos autonomija. Man šie klausimai yra ne tiek instituciniai ar akademiniai, kiek grynai organizaciniai. Continue reading

Tagged , , , , , , , ,
%d bloggers like this: