Tag Archives: socialinis tinklas

“Socialinis tinklas”: painiava, propaganda ir priešai

O body swayed to music, O brightening glance,
How can we know the dancer from the dance?
—W.B. Yeats, “Among School Children”

Dar 2009 m., kai blogeris Carsonas Reevesas savąjame Scriptshadow nutekino kai ką nuo scenaristo Aarono Sorkino darbastalio (ir kai žodis “nutekinti” dar nebuvo pasiekęs savo šiandieninio populiarumo aukštumų), kai Facebook’o vartotojų skaičius jau buvo didesnis už Brazilijos gyventojų skaičių, kai po reguliarių skandalų ir problemų buvo įsibėgėjusi Facebook’o kritikų veikla, kai ėmiau ir pats knaisiotis po įvairias socialinių tinklų peripetijas… taigi, jau 2009 m. vasarą nugirdęs kalbas apie tai, jog Davidas Fincheris kuria šį fil… produktą, galėjau gana lengvai įsivaizduoti, ką gi galiausiai išvysime ekrane. Tam tereikėjo instinktyviai sudėti pagrindinius lygties dėmenis: “Facebook” + “Hollywood” + “David Fincher” + “$”. Tokio skaičiavimo esmė yra ta, jog po lygybės ženklo rašomi tie patys dėmenys, tik pakelti kvadratu — t.y., faktas, jog Holivudas kuria filmą apie karščiausią, potencialiausią ir populiariausią aktualiją (bei faktas, jog būtent tokie ir yra Oskarų orientyrai) yra absoliuti ciniškoji postkapitalistinė kasdienybė. Vėliau vis pagalvodavau, kokios gi galėtų būti kitos šio konkretaus popkultūrinio manevro implikacijos. Bėgo laikas, filmas buvo pastatytas, pasirodė oficialūs pristatymai, pirmieji torrentai… ir vis atsisakydavau jį žiūrėti, nors toks ožiavimasis ir prasilenkia su mano įprastu smalsumu. Tiesiog nemaniau, jog išvysiu kažką, kas skirsis nuo iš anksto susidaryto vaizdinio ir, pasirodo, beveik neklydau — pagaliau prisiruošiau tai padaryti visai neseniai. Jau po pirmųjų penkiolikos žiūrėjimo minučių mano nevalingai ironiškos mintys nuklydo visai kitur ir šio “kūrinio” siužetas pasidarė nebeįdomus. Toliau žiūrėjau stabtelėdamas, prisiversdamas ir jau mintyse rašydamas šį straipsnį. Taigi, neketinu kalbėti apie siužetą. Kur kas aktualesnis man yra šio produkto žanras, bet ne kaip standartizuotas apibrėžimas (docu-drama, comedy-drama, fictionalized biographical drama ir pan., nors tokiems kūriniams norisi pasiūlyti trumpinį bio-fi, arba hi[story]-fi), o kaip platesnis kultūrinis reiškinys, turintis daugybę precedentų nebe kino kaip meno, o kino kaip revizionistinės propagandos istorijoje.

Man, kaip postsovietinės epochos augintiniui, prieš akis pirmiausia išsirikiuoja XX a. pirmosios pusės sovietiniai filmai: tai Spalio revoliucijos vaizdavimas legendiniuose S.Eizenšteino “Šarvuotis Potiomkinas” ir A.Dovženkos “Arsenalas“, o po to ir visa plejada filmų apie generalisimą — per 16 metų (1937-1953 m.) buvo sukurta 18 filmų apie Staliną ir juos visus, be abejo, vadas pats peržiūrėjo ir aprobavo. Tuomet negalima pamiršti ir per ilgą Mao gyvenimą Kinijoje sukurtos bio-fi produkcijos. Galiausiai ir šių laikų Holivudo precedentai — filmai, sukurti pervaidinant visai nesenus istorinius įvykius — užtikrintai atstovauja šio specifinio žanro tradicijas: pirmiausia tai nepralenkiamo bio-fi čempiono Oliverio Stone’o “JFK” ( 1991), “The Doors” (1991), “Niksonas” (Nixon, 1995), “Pasaulio prekybos centras” (World Trade Center, 2006), ir “W.” (2008).

Kaip savo palyginti neseniai paskelbtoje išsamioje analitinėje studijoje pastebi Niujorko Universiteto Kino studijų profesorius Jonathanas Kahana, “istorinių įvykių atkūrimas vaidybos pagalba vėl tampa populiarus — galima pastebėti, jog šiuolaikinės judančio vaizdo kultūros peizaže <…> vėl imamos naudoti istorijos atkūrimo technikos, kadaise buvusios populiarios dokumentiniame ir socialinio realizmo kine” (“What Now? Presenting Reenactment”, Framework. The Journal of Cinema and Media). Tai išties įdomi tendencija. J.Kahana analizuoja platų istorijos atkūrimo metodikų spektrą ir ypač akcentuoja šiuolaikines dokumentikos ir fikcijos sintezes. Itin pravartu pasiskaityti norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie šią tendenciją šiuolaikinėje judančio vaizdo kultūroje.

Tačiau mane domina visai neseniai įvykusios istorijos perpasakojimas būtent kinematografine Holivudo kalba. “Vartojant” jos produktus mūsų pavloviškai išugdyti percepcijos refleksai funkcionuoja pagal visus pažįstamus principus — simpatija herojui, antipatija antiherojams ir empatija apskritai, nes tai tikrai gerai pastatytas kinematografijos darbas, kurio estetiškai neišeina suvokti kitaip, kaip kino filmo. Paprastas žiūrovas iš jame pasakojamų siužetinių linijų ir veikėjų portretų susidaro vaizdinį, kuris yra emocionalus ir tuo pačiu nepasiduodantis alternatyvioms interpretacijoms. Tuo tarpu tiek neseniai vykusioje istorijoje dalyvavę asmenys, tiek pati situacija yra probleminiai, nevienareikšmiški ir, ko gero, apskritai klaidingai interpretuojami.

Kaip jau minėjau, filmas pradėtas kurti, kuomet buvo prisikaupę tikrai nemažai purvinų dalykėlių: tai ir bylinėjimasis dėl Facebook’o “idėjos” autorystės, nesibaigiančios problemos dėl vis dar neapibrėžiamo privatumo/viešumo santykio socialiniuose tinkluose, vis didėjantis nerimas dėl Facebook kompanijos serveriuose saugomų asmeninių duomenų likimo ir teisinio statuso, o galų gale ir dėl paties Facebook’o statuso — juk XXI a. į tarptautinę politiką įžengė dar vienas žaidėjas: internetinės kompanijos, dėl savo gabaritų pajėgios vesti derybas su pačiomis didžiausiomis valstybėmis — pvz., neseniai visas pasaulis turėjo progą tuo įsitikinti stebėdamas dvikovą “Kinija vs Google”. Man jau tą 2009 m. vasarą, kai tik sužinojau apie “Socialinio tinklo” kūrimą, pirmiausia kilo noras interpretuoti filmą kaip šiuolaikinį propagandinį pseudoistorinį “veikalą” Facebook’o vartotojams, kad šie jaustųsi ideologiškai saugūs naujame, neprognozuojamame darinyje, kuris jiems net nepriklauso. Juk kokios bebūtų implikacijos ir net jei tai tiesiog Fincherio asmeninis kūrinys, tačiau jis daro masinį (t.y., globalų) poveikį tai tikrovei (ir dabarčiai) iš kurios jis ir yra atėjęs. Kinas (o ypač Holivudinis) niekad nebuvo tiesiog kino reikalas — ideologija (t.y., specifinis elgesys su dabartimi, su aktualumu) visad buvo greta.

Socialinis tinklas (nors gal teisingiau, “megatinklas” — Facebook, Twitter ir kt.) kaip reiškinys yra iki šiol istorijoje neegzistavusi politinio darinio forma — savotiška metavalstybė, kurios “piliečius” sieja metaryšiai ir metavertybės. Galbūt kol kas mes kaip socialinių megatinklų “piliečiai” vis dar nesuvokiame savo metapilietiškumo kaip politinės arba apskritai — tiesiog organizuotos galios, nes yra pernelyg daug neatsakytų svarbių klausimų (ar internetinis socialinis tinklas turi numanomas, arba planuojamas trajektorijas? ar įmanomas toks planavimas/reguliavimas? ar jo reikia? ar reikalingas socialinių tinklų monopolistas? ar socialinis tinklas save pateisinti ir išlaikyti gali tik funkcionuodamas kapitalistiniu režimu? kas naviguos po svetimuose serveriuose išsaugotas mūsų asmenines biografijas? koks socialinis/teisinis tokių Facebook’o metaforų, kaip “draugas” arba “valiuta” statusas? ir t.t.).

Ką gi, Holivudas jau padarė savo ėjimą — jo nuspėjamo ir neproblematiško atsakymo variantas įėjo į istoriją bei užsifiksavo daugybėje absoliučiai jokiomis refleksijomis neužsiimančių metapiliečių galvų. Tuo tarpu, kiek ir kokių atsakymų istorijoje taip ir neišvysime vien dėl to, kad jų pavidalai bus ne tokie gigantiški ir ne tokie emociškai “išspręsti”, kaip “Socialiniame tinkle”?

Markas Zuckerbergas, All Things Digital interviu paklaustas apie filmą “Socialinis tinklas”, atsakė: “Nenoriu, kad kas nors kurtų apie mane filmą, kol esu gyvas.” Štai, kaip CNN bloge apie tai rašo Mashable įkūrėjas ir vadovas Pete’as Cashmore’as: “Jei Facebook’o įkūrėjas [Zuckerbergas] sunerimęs dėl to, kad jis ten pavaizduotas kaip kažkas daugiau, nei genijus su stropuoliška darbo etika, tuomet jis gali su palengvėjimu atsikvėpti.” Na taip, Markui pasisekė — tai “ideologiškai saugus” filmas, kuriame jo personažas yra nepakaltinamas, žmogiškų savybių faktiškai neturintis “genijus”. Kita vertus, nenoras “patekti” į kiną (Markai, čia kas, instinktyvi baimė dėl privatumo? tu juokauji? negi dar visko neišklojai savo Facebook profilyje, kaip ir visi mes?) nepasitvirtino, nes “Socialinis tinklas” yra vis tik ne visai kinas. Tačiau, kiek galima išvedžioti apie žanro dviprasmiškumą, kai filmo scenaristas Aaronas Sorkinas pareiškia štai šitaip: “Noriu būti ištikimas ne vien tik tiesai, bet ir istorijos pasakojimui. Kam reikalingas tikslumas vardan tikslumo ir kodėl gi negali nutikti ir taip, kad tiesa yra gėrio priešas?” (“I don’t want my fidelity to be to the truth; I want it to be to storytelling. What is the big deal about accuracy purely for accuracy’s sake, and can we not have the true be the enemy of the good?”) Taip… tiesa kine tikrai būna “gėrio” priešu, ypač, jei tas “gėris” yra gražesnis istorijos perpasakojimas… (tačiau apie tai išsamiau pakalbėsiu jau kitame straipsnyje apie Staliną ir kiną).

P.S. — pusiau rimta pastaba į šalį apie filmo paantraštę “Neįsigijęs kelių priešų, neturėsi 500 mln. draugų” (You don’t get to 500 million friends without making a few enemies).  “Draugas” Facebook’e mums yra įprasto tarpasmeninio ryšio metafora skaitmeniniame socialiniame tinkle. Niekas juk nepuola traktuoti “susidraugavimo” Facebook’e pažodžiui (na, beveik niekas…) — suprantama, jog tai yra metaforiška draugystė, paremta greičiau skaitmenybės, o ne socialinio pasaulio principais ir jai netinka tikrovėje įprasti kriterijai. Taigi, paantraštėje žodis “draugas” yra vartojamas kaip naujos skaitmenizuotos socialinės realybės konstruktas, o žodis “priešas”, be abejo, ne — iš čia ir toji poetinė antraštės įtampa. Tad smagumo dėlei pakeitus rakursą (kaip kad minėtasis “beveik niekas”) norisi paklausti: kodėl gi Facebook’ui nepadarius sekančio žingsnio kuriant pilnavertę socialinio tinklo metaforą ir neįvedus “priešo” metaforos? Galbūt tokiu atveju mūsų profiliai įgautų naujos, gyvenimiškos socialinių interakcijų dinamikos?

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Bendruomeninė platforma www.karasas.lt: vieta, kur persipina mūsų gyvenimai

Draugai, be ilgų įžangų pristatau naują, ilgai puoselėtą ir brandintą projektą — www.Karasas.lt.

Karasas.lt yra savotiška mudviejų su Jurijumi Dobriakovu atrastos bendros realybės (o tiksliau, daugelio bendrų realybių) manifestacija. Tai, kad mes turime begalę bendrų sankirtos taškų ir naudojame daugelį bendrų žvelgimo į pasaulį rakursų, mums jau tapo žinoma seniai ir šis atradimas pirmiausia buvo pažymėtas Ilfo ir Petrovo Huculų gimimu, tačiau projekto Karasas.lt atsiradimo priežastis kita — tai klausimas, kuris kilo bandant susiorientuoti kur kas platesniame kontekste: kas mus vienija Lietuvos (o gal net globalioje) kultūroje, kuria naudojasi daugybė kitų žmonių? Kur yra bendri vardikliai, leidžiantys atpažinti tą “savą žmogų”,  kuris aktyviai ieško patirčių ir atsakymų, kuris žvelgia į jį priglobusią kultūrą šiek tiek iš distancijos, balansuodamas tarp betarpiško įsitraukimo ir kritinių refleksijų bei tuo pačiu išlaikydamas tam tikrą “žmogiškąją perspektyvą”?

Neilgai trukus mums aidu atliepė Kurtas Vonnegutas, kurio knyga — kadaise skaitytas “Katės lopšys” — staiga susumavo daugybę minčių ir klausimų bei pasiūlė aiškų ir įtaigų karaso vaizdinį: “Jei pastebėsi, kad be jokios logiškos priežasties tavo gyvenimas tampa persipynęs su kažkieno kito, — rašo Bokononas, — galimas daiktas, tas žmogus yra iš tavo karaso.” Tebūnie šis mūsų iniciatyvos ašimi tapęs vaizdinys yra literatūrinė fikcija, tačiau nereikia ilgai gilintis į gyvenimą, kad suvoktum, jog fikcija yra mūsų kasdienis būvis — ir kuo fikcija įtaigesnė, tuo ji artimesnė tiesai. Tad niekaip nesiimu prieš žodį “fikcija” rašyti žodelį “tik”.

Karasas.lt yra skirtas jūsų dalyvavimui — mes jame “tik” moderatoriai, iniciatoriai, “vietos dvasios”, arba — jei norite — karaso vampiteriai.

Tagged , ,

Komentaras apie skaitmeninę demokratiją Facebook’e

Neseniai Facebook‘o vartotojai pagrindiniame savo profilio puslapyje aptiko štai tokį pranešimą:

Vote on Facebook’s Governing Documents

We’ve revised the two new documents we proposed to govern the site, the Facebook Principles and the Statement of Rights and Responsibilities, based on your feedback. Now, we want you to vote for the system of governance you think is best. Voting will close on April 23 at 11:59am PDT. Visit the Facebook Site Governance application to learn more, read the documents, and vote.

Daugelio (turiu omenyje vartotojų teisių, privatumo ir internetinės demokratijos gynėjus) demonizuojamas Facebook‘as ima reaguoti į vartotojų komentarus ir siūlymus, todėl, atsižvelgdamas į savo įstatus, siūlo balsuoti už kai kurių įstatų pakeitimus. Štai ištrauka iš Facebook‘o įstatų skilties „Pataisos“ (12. Amendments), pagal kurią tai vyksta:

12.3 If more than 7,000 users comment on the proposed change, we will also give you the opportunity to participate in a vote in which you will be provided alternatives. The vote shall be binding on us if more than 30% of all active registered users as of the date of the notice vote.
12.4 We can make changes for legal or administrative reasons upon notice without opportunity to comment.

Vadinasi, siūlomi pakeitimai Facebook‘o įstatuose sulaukė daugiau, nei 7000 vartotojų komentarų, todėl visiems vartotojams buvo suteikta teisė dalyvauti balsavime, kuriame „pateikiamos alternatyvos.“ Pakeitimų siūlymai įsigalioja, jei už juos iki balsavimui skirto laiko pabaigos nubalsuoja daugiau, kaip 30% aktyvių Facebook‘o vartotojų. Netrukus (t.y., šiandien) turės paaiškėti, ar Facebook’e įsigalios nauji įstatai, perrašyti atsižvelgiant į vartotojų komentarus ir siūlymus, ar liks galioti senieji.

Ėmus skaityti Facebook‘o teisininkų atsakymus į vartotojų klausimus [FACEBOOK SITE GOVERNANCE’S NOTES, Response to Comments on Statement of Rights and Responsibilities Share. Paskelbta: Wednesday, April 15, 2009 at 7:07pm] iškilo keletas klausimų, susijusių tiek su kai kuriais privatumo aspektais, tiek ir su pačia šiuo metu didžiausio pasaulyje socialinio tinklo politika apskritai. Publikuoju citatas iš minėto dokumento, kuris yra prieinamas viešai [http://www.facebook.com/note.php?note_id=183535615300]. Continue reading

Tagged , , , , ,

Ir žodis tapo šūviu: inicidentas MySpace

Praeitais metais viena Kalifornijos Universiteto studentė savo MySpace profilyje parašė, kaip ji nekenčia savo miestelio Coalinga (Kalifornijos valst.) ir, dėl jai vienai žinomų priežasčių, išdėjo savo provinciją į šuns dienas. Tai aptikęs vietinis Coalinga miestelio mokyklos mokytojas nusiuntė nuorodą į jos profilį vietinio laikraščio – Coalinga Record – redakcijai. Šis studentės ditirambus publikavo ir sukėlė tokį vietinės bendruomenės pyktį, kad, pasak neseniai įvykusio teismo, Cynthia’os šeima sulaukė grąsinimų susidoroti, o kai į jos namą buvo paleistas šūvis, šeima buvo priversta išsikraustyti iš Coalinga miestelio. Cynthia’os tėvas dėl minėtų įvykių turėjo uždaryti 22 metus turėtą šeimos verslą.

Teismas nusprendė, jog Cynthia (MySpace rašinio autorė) jokių pretenzijų į “autorinių teisių pažeidimą” negali turėti, nes MySpace portale publikuojamas turinys tokių teisių jai (kaip ir visiems kitiems portalo vartotojams) nesuteikia. Ji, nebent, gali paduoti į teismą tuos, kas sukėlė tiesiogines pasekmes – grąsinimus susidoroti ir t.t.

Istorijos versija portale Wired.com:
http://blog.wired.com/27bstroke6/2009/04/myspace-diatrib.html

Išsamiai apie bylą:
http://fsnews.findlaw.com/cases/ca/caapp4th/slip/2009/f054138.html

Tai itin rimtas atvejis ir sunku būtų tikėtis, kad tokie atvejai nepadažnės. Aišku, jis specifinis tuo, kad košę užvirusi studentė nėra kokia nors opozicionierė, kritikė ar radikalė – ji tiesiog “net nenutuokė,” kad tai, ką ji rašo MySpace, yra jau viešas, jai nebepriklausantis tekstas, kuris, nepaisant to, vis tik “turi” jos autorystę. T.y., gaunasi, kad tokį tekstą galima kopijuoti ir publikuoti, kur tik nori (tuo pačiu skelbiant teksto autoriaus pavardę), kai tuo tarpu autoriaus atžvilgiu toks veiksmas netraktuojamas kaip autorinių teisių pažeidimas, nes kontekstas, kuriame pasirodė pradinis tekstas (MySpace) tokių teisių vartotojams nesuteikia…

Ar čia ne rimta teisinė ir privatumo problema? Ir – tuo pačiu – ar tai nėra didelė skylė, kuria galima naudotis nešvariems tikslams? Taigi, ir vėl nuvalkiotas, bet būtinas ir vis dar neatsakytas klausimas: kaip yra su socialinuose tinkluose publikuojamo teksto autorystės statusu apskritai? Pvz, situacija tokia: tarkime, jog aš Facebooko grupėje iškoneveikiu savo gimtąjį miestelį, mano rašliavą aptinka koks nors mano nedraugas, nusiunčia nuorodą į miestelio laikraštį, o šis, sekdamas šlovinga Lietuvos bulvarinės spaudos tradicija, sugalvoja kokį nors apokaliptinį straipsnio pavadinimą ir išspausdina atitinkamą istoriją. Kalbant apie tokio veiksmo legalumą: “ir kas tada”?

Kaip ir galima buvo tikėtis, žiniasklaidoje toks atvejis analizės (kol kas) nesulaukia ir skaitytojams belieka tenkintis mokytojišku pagrūmojimu: “gerai pagalvokite apie tai, ką skelbiate socialiniuose tinkluose!” (“Be careful what you write on social networking sites” – cit. in Wired.com) Kitaip tariant, pirmiau reikia išsigąsti, o galvoti – po to. Arba iš vis negalvoti.

Sunku atsikratyti nerimo dėl vieno internetinio turinio aspekto, kuris taip vadovėliškai ir išlindo šiame pavyzdyje – t.y., kai tekstas tam tikromis aplinkybėmis traktuojamas tik kaip konkretus tekstas. Tai tas pats pasakymas, jog “tekstas yra ištrauktas iš konteksto” – tik suformuluotas kitais žodžiais. Visi automatiškai suvokiame, jog “ištraukti iš konteksto” yra “negerai,” jog tai gali tapti painiavos, šmeižto priežastimi ir t.t., bet tinklaveikoje tai būtent ta sritis, kurioje, regisi, sąmoningai kuriama painiava (arba, tiksliau – sritis, kurioje nevyksta jokių sistemingų poslinkių pozityvios traktuotės, dėmesio kontekstui ir humanistinio privatumo link – netgi priešingai – ir todėl [mažų mažiausiai] Barthesas turėtų vartytis karste).

Tai keletą sluoksnių apimanti istorija. Vienas iš jų – tai minėta teksto ir jo konteksto problema. Kitas – tai patologiška, homofobiška, hiper-patriotinė paties miestelio bendruomenės reakcija į Synthia’os ekscesą – to taip pat nereikėtų pamiršti gilinantis į šį atvejį.

Taigi, kontekstai ilgisi dėmesio. Internete tie kontekstai veši kaip tropikuose, neatrasti, neaptarinėjami, paliekami legalistinėms traktuotėms.

Tagged , , , , ,

Sudie, MySpace: pokalbio apie socialinius tinklus fragmentas

Be didelių įžangų publikuoju vieno susirašinėjimo su Valentinu Klimašausku fragmentą. Naujų minties posūkių dėlei. Kalba taisyta minimaliai.

from valentinas <valentinas@cac.lt>
to Tomas Čiučelis <chiuchelis@gmail.com>
date Sun, Jan 4, 2009 at 3:38 PM
subject FW: <nettime> Why I Am Deleting My Myspace Account, and You Should Too

Pamenu, buvome įkliuvę į MySpace klausimo situaciją….

http://technotrannyslut.com/2008/12/31/why-i-am-deleting-my-myspace-account-and-you-should-too/

from Tomas Čiučelis <chiuchelis@gmail.com>
to valentinas <valentinas@cac.lt>
date Sun, Jan 4, 2009 at 4:49 PM
subject Re: FW: <nettime> Why I Am Deleting My Myspace Account, and You Should Too

…taip, tik kalbėjom ne apie MySpace, bet apie Facebook, nors esmės tai nekeičia. Soctinklų atžvilgiu niekada nesijutau “normaliai” ir tas kreivas žvilgsnis į juos visada išliko dėl daugelio priežasčių. Kažkada pradėjau kapstytis Google korporacijos istorijoj (visiškai dėl kitų priežasčių, tai buvo susiję su autorinėm teisėm) ir man iškilo klausimas apie tai, KAS BŪTENT yra siūloma ir ar yra alternatyvų korporaciniams soctinklams. Continue reading

Tagged , , , ,

PAŽINIMO TINKLAI [Mara Traumane], vert. iš anglų k.

Idėjos medijos meno bei autoreferentiškumo temomis man kilo ėmus studijuoti analoginės medijos meno praktikos strategijas ir jų paraleles su šiandieninio new media meno apraiškomis bei nuostatomis. Mano tyrimų medžiagoje iš Maskvos bei Rygos (9 deš. pradžia) buvo keletas samizdat’o leidinių pavyzdžių- tekstų bei kasetinių įrašų. Tarp šių darbų- poetinis absurdo romanas [1] ir diskusija apie kolektyvinius performansus bei šių performansų dokumentacija. [2] Bendrų pastangų dėka- 80-aisiais tuo užsiėmė atitinkama grupė žmonių- abu leidiniai buvo išspausdinti ir transkribuoti iš garsinių įrašų, vėliau perrašyti ranka bei išplatinti (ar bent jau bandyti platinti) kaip samizdat’as- iš rankų į rankas. Esu aptikusi kolektyvinės kūrybos praktikos pavyzdžių, dokumentuojančių bei reflektuojančių vakarų kultūros kanonų paraštes- “12 dialogues” (1962-1963) [3], kuriuose Carl Andre ir Hollis Frampton kalba apie kolegų menininkų kūrybą bei Takahiko Iimuros “Filmmakers” (1966/69)- jame aprašoma eksperimentinio kino scena Jungtinėse Valstijose. Manau, jog kai kurie šių kolektyvinių eksperimetų aspektai susišaukia su new media bei indie publishing charakteristikomis, jie aptinkami ir nuolatos augančioje „dalyvavimo“ kultūroje bei kolektyvinio rašymo praktikoje wiki‘uose bei blog‘uose. Žemiau pabandysiu išryškinti kai kurias iš šių paralelių, nors galutinio išsamaus jų apibendrinimo dar neturiu. Tačiau straipsnio tema kelia svarbius eksperimentinio meno praktikos apibrėžimo klausimus: kokios istorinės bei dabartinės gairės formuoja kontekstą tokiai veiklai, kokie yra diskusijų bei dokumentavimo metodai, o taip pat- kokį vaidmenį šiame procese užima medija? Diskutuojant apie kolektyvinius darbus, įdomu yra stebėti lokalumo poveikį bendram vaizdui, bandyti aptikti momentą, kai individuali veikla pereina į platesnį socialinį kontekstą ir kaip yra apibrėžiama tokios veiklos autonomija. Man šie klausimai yra ne tiek instituciniai ar akademiniai, kiek grynai organizaciniai. Continue reading

Tagged , , , , , , , ,
%d bloggers like this: