Tag Archives: Facebook

“Socialinis tinklas”: painiava, propaganda ir priešai

O body swayed to music, O brightening glance,
How can we know the dancer from the dance?
—W.B. Yeats, “Among School Children”

Dar 2009 m., kai blogeris Carsonas Reevesas savąjame Scriptshadow nutekino kai ką nuo scenaristo Aarono Sorkino darbastalio (ir kai žodis “nutekinti” dar nebuvo pasiekęs savo šiandieninio populiarumo aukštumų), kai Facebook’o vartotojų skaičius jau buvo didesnis už Brazilijos gyventojų skaičių, kai po reguliarių skandalų ir problemų buvo įsibėgėjusi Facebook’o kritikų veikla, kai ėmiau ir pats knaisiotis po įvairias socialinių tinklų peripetijas… taigi, jau 2009 m. vasarą nugirdęs kalbas apie tai, jog Davidas Fincheris kuria šį fil… produktą, galėjau gana lengvai įsivaizduoti, ką gi galiausiai išvysime ekrane. Tam tereikėjo instinktyviai sudėti pagrindinius lygties dėmenis: “Facebook” + “Hollywood” + “David Fincher” + “$”. Tokio skaičiavimo esmė yra ta, jog po lygybės ženklo rašomi tie patys dėmenys, tik pakelti kvadratu — t.y., faktas, jog Holivudas kuria filmą apie karščiausią, potencialiausią ir populiariausią aktualiją (bei faktas, jog būtent tokie ir yra Oskarų orientyrai) yra absoliuti ciniškoji postkapitalistinė kasdienybė. Vėliau vis pagalvodavau, kokios gi galėtų būti kitos šio konkretaus popkultūrinio manevro implikacijos. Bėgo laikas, filmas buvo pastatytas, pasirodė oficialūs pristatymai, pirmieji torrentai… ir vis atsisakydavau jį žiūrėti, nors toks ožiavimasis ir prasilenkia su mano įprastu smalsumu. Tiesiog nemaniau, jog išvysiu kažką, kas skirsis nuo iš anksto susidaryto vaizdinio ir, pasirodo, beveik neklydau — pagaliau prisiruošiau tai padaryti visai neseniai. Jau po pirmųjų penkiolikos žiūrėjimo minučių mano nevalingai ironiškos mintys nuklydo visai kitur ir šio “kūrinio” siužetas pasidarė nebeįdomus. Toliau žiūrėjau stabtelėdamas, prisiversdamas ir jau mintyse rašydamas šį straipsnį. Taigi, neketinu kalbėti apie siužetą. Kur kas aktualesnis man yra šio produkto žanras, bet ne kaip standartizuotas apibrėžimas (docu-drama, comedy-drama, fictionalized biographical drama ir pan., nors tokiems kūriniams norisi pasiūlyti trumpinį bio-fi, arba hi[story]-fi), o kaip platesnis kultūrinis reiškinys, turintis daugybę precedentų nebe kino kaip meno, o kino kaip revizionistinės propagandos istorijoje.

Man, kaip postsovietinės epochos augintiniui, prieš akis pirmiausia išsirikiuoja XX a. pirmosios pusės sovietiniai filmai: tai Spalio revoliucijos vaizdavimas legendiniuose S.Eizenšteino “Šarvuotis Potiomkinas” ir A.Dovženkos “Arsenalas“, o po to ir visa plejada filmų apie generalisimą — per 16 metų (1937-1953 m.) buvo sukurta 18 filmų apie Staliną ir juos visus, be abejo, vadas pats peržiūrėjo ir aprobavo. Tuomet negalima pamiršti ir per ilgą Mao gyvenimą Kinijoje sukurtos bio-fi produkcijos. Galiausiai ir šių laikų Holivudo precedentai — filmai, sukurti pervaidinant visai nesenus istorinius įvykius — užtikrintai atstovauja šio specifinio žanro tradicijas: pirmiausia tai nepralenkiamo bio-fi čempiono Oliverio Stone’o “JFK” ( 1991), “The Doors” (1991), “Niksonas” (Nixon, 1995), “Pasaulio prekybos centras” (World Trade Center, 2006), ir “W.” (2008).

Kaip savo palyginti neseniai paskelbtoje išsamioje analitinėje studijoje pastebi Niujorko Universiteto Kino studijų profesorius Jonathanas Kahana, “istorinių įvykių atkūrimas vaidybos pagalba vėl tampa populiarus — galima pastebėti, jog šiuolaikinės judančio vaizdo kultūros peizaže <…> vėl imamos naudoti istorijos atkūrimo technikos, kadaise buvusios populiarios dokumentiniame ir socialinio realizmo kine” (“What Now? Presenting Reenactment”, Framework. The Journal of Cinema and Media). Tai išties įdomi tendencija. J.Kahana analizuoja platų istorijos atkūrimo metodikų spektrą ir ypač akcentuoja šiuolaikines dokumentikos ir fikcijos sintezes. Itin pravartu pasiskaityti norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie šią tendenciją šiuolaikinėje judančio vaizdo kultūroje.

Tačiau mane domina visai neseniai įvykusios istorijos perpasakojimas būtent kinematografine Holivudo kalba. “Vartojant” jos produktus mūsų pavloviškai išugdyti percepcijos refleksai funkcionuoja pagal visus pažįstamus principus — simpatija herojui, antipatija antiherojams ir empatija apskritai, nes tai tikrai gerai pastatytas kinematografijos darbas, kurio estetiškai neišeina suvokti kitaip, kaip kino filmo. Paprastas žiūrovas iš jame pasakojamų siužetinių linijų ir veikėjų portretų susidaro vaizdinį, kuris yra emocionalus ir tuo pačiu nepasiduodantis alternatyvioms interpretacijoms. Tuo tarpu tiek neseniai vykusioje istorijoje dalyvavę asmenys, tiek pati situacija yra probleminiai, nevienareikšmiški ir, ko gero, apskritai klaidingai interpretuojami.

Kaip jau minėjau, filmas pradėtas kurti, kuomet buvo prisikaupę tikrai nemažai purvinų dalykėlių: tai ir bylinėjimasis dėl Facebook’o “idėjos” autorystės, nesibaigiančios problemos dėl vis dar neapibrėžiamo privatumo/viešumo santykio socialiniuose tinkluose, vis didėjantis nerimas dėl Facebook kompanijos serveriuose saugomų asmeninių duomenų likimo ir teisinio statuso, o galų gale ir dėl paties Facebook’o statuso — juk XXI a. į tarptautinę politiką įžengė dar vienas žaidėjas: internetinės kompanijos, dėl savo gabaritų pajėgios vesti derybas su pačiomis didžiausiomis valstybėmis — pvz., neseniai visas pasaulis turėjo progą tuo įsitikinti stebėdamas dvikovą “Kinija vs Google”. Man jau tą 2009 m. vasarą, kai tik sužinojau apie “Socialinio tinklo” kūrimą, pirmiausia kilo noras interpretuoti filmą kaip šiuolaikinį propagandinį pseudoistorinį “veikalą” Facebook’o vartotojams, kad šie jaustųsi ideologiškai saugūs naujame, neprognozuojamame darinyje, kuris jiems net nepriklauso. Juk kokios bebūtų implikacijos ir net jei tai tiesiog Fincherio asmeninis kūrinys, tačiau jis daro masinį (t.y., globalų) poveikį tai tikrovei (ir dabarčiai) iš kurios jis ir yra atėjęs. Kinas (o ypač Holivudinis) niekad nebuvo tiesiog kino reikalas — ideologija (t.y., specifinis elgesys su dabartimi, su aktualumu) visad buvo greta.

Socialinis tinklas (nors gal teisingiau, “megatinklas” — Facebook, Twitter ir kt.) kaip reiškinys yra iki šiol istorijoje neegzistavusi politinio darinio forma — savotiška metavalstybė, kurios “piliečius” sieja metaryšiai ir metavertybės. Galbūt kol kas mes kaip socialinių megatinklų “piliečiai” vis dar nesuvokiame savo metapilietiškumo kaip politinės arba apskritai — tiesiog organizuotos galios, nes yra pernelyg daug neatsakytų svarbių klausimų (ar internetinis socialinis tinklas turi numanomas, arba planuojamas trajektorijas? ar įmanomas toks planavimas/reguliavimas? ar jo reikia? ar reikalingas socialinių tinklų monopolistas? ar socialinis tinklas save pateisinti ir išlaikyti gali tik funkcionuodamas kapitalistiniu režimu? kas naviguos po svetimuose serveriuose išsaugotas mūsų asmenines biografijas? koks socialinis/teisinis tokių Facebook’o metaforų, kaip “draugas” arba “valiuta” statusas? ir t.t.).

Ką gi, Holivudas jau padarė savo ėjimą — jo nuspėjamo ir neproblematiško atsakymo variantas įėjo į istoriją bei užsifiksavo daugybėje absoliučiai jokiomis refleksijomis neužsiimančių metapiliečių galvų. Tuo tarpu, kiek ir kokių atsakymų istorijoje taip ir neišvysime vien dėl to, kad jų pavidalai bus ne tokie gigantiški ir ne tokie emociškai “išspręsti”, kaip “Socialiniame tinkle”?

Markas Zuckerbergas, All Things Digital interviu paklaustas apie filmą “Socialinis tinklas”, atsakė: “Nenoriu, kad kas nors kurtų apie mane filmą, kol esu gyvas.” Štai, kaip CNN bloge apie tai rašo Mashable įkūrėjas ir vadovas Pete’as Cashmore’as: “Jei Facebook’o įkūrėjas [Zuckerbergas] sunerimęs dėl to, kad jis ten pavaizduotas kaip kažkas daugiau, nei genijus su stropuoliška darbo etika, tuomet jis gali su palengvėjimu atsikvėpti.” Na taip, Markui pasisekė — tai “ideologiškai saugus” filmas, kuriame jo personažas yra nepakaltinamas, žmogiškų savybių faktiškai neturintis “genijus”. Kita vertus, nenoras “patekti” į kiną (Markai, čia kas, instinktyvi baimė dėl privatumo? tu juokauji? negi dar visko neišklojai savo Facebook profilyje, kaip ir visi mes?) nepasitvirtino, nes “Socialinis tinklas” yra vis tik ne visai kinas. Tačiau, kiek galima išvedžioti apie žanro dviprasmiškumą, kai filmo scenaristas Aaronas Sorkinas pareiškia štai šitaip: “Noriu būti ištikimas ne vien tik tiesai, bet ir istorijos pasakojimui. Kam reikalingas tikslumas vardan tikslumo ir kodėl gi negali nutikti ir taip, kad tiesa yra gėrio priešas?” (“I don’t want my fidelity to be to the truth; I want it to be to storytelling. What is the big deal about accuracy purely for accuracy’s sake, and can we not have the true be the enemy of the good?”) Taip… tiesa kine tikrai būna “gėrio” priešu, ypač, jei tas “gėris” yra gražesnis istorijos perpasakojimas… (tačiau apie tai išsamiau pakalbėsiu jau kitame straipsnyje apie Staliną ir kiną).

P.S. — pusiau rimta pastaba į šalį apie filmo paantraštę “Neįsigijęs kelių priešų, neturėsi 500 mln. draugų” (You don’t get to 500 million friends without making a few enemies).  “Draugas” Facebook’e mums yra įprasto tarpasmeninio ryšio metafora skaitmeniniame socialiniame tinkle. Niekas juk nepuola traktuoti “susidraugavimo” Facebook’e pažodžiui (na, beveik niekas…) — suprantama, jog tai yra metaforiška draugystė, paremta greičiau skaitmenybės, o ne socialinio pasaulio principais ir jai netinka tikrovėje įprasti kriterijai. Taigi, paantraštėje žodis “draugas” yra vartojamas kaip naujos skaitmenizuotos socialinės realybės konstruktas, o žodis “priešas”, be abejo, ne — iš čia ir toji poetinė antraštės įtampa. Tad smagumo dėlei pakeitus rakursą (kaip kad minėtasis “beveik niekas”) norisi paklausti: kodėl gi Facebook’ui nepadarius sekančio žingsnio kuriant pilnavertę socialinio tinklo metaforą ir neįvedus “priešo” metaforos? Galbūt tokiu atveju mūsų profiliai įgautų naujos, gyvenimiškos socialinių interakcijų dinamikos?

Advertisements
Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

Chamai, tikrumo! (Komentaras apie R.Čičelio interviu su A.Raču apie Facebook’ą)

Publikuotas ArtNews.lt

Perskaičiau R.Čičelio interviu su A.Raču (A.Račas: Facebook’as – susibėgimas vyno bare?, delfi.lt) ir nesugebėjau susilaikyti – turiu publikuoti repliką į tai, ką norisi pavadinti mūsų mentaliteto paradoksais. Rekomenduoju perskaityti prieš tęsiant toliau.

Nieko tragiško šiame interviu, be abejo, nėra. Jokių naujų atradimų skaitant neįvyko, tačiau kalbėti vis tik skatina būtent toji numanoma pasyvi daugelio sąmoningų vartotojų reakcija – t.y., tyla. Tuos varganus kelioliką komentarų po panašiais straipsniais sunku pavadinti “reakcija”. Deja, Delfi vis dar pasitaiko ir sveikų komentarų. “Deja” todėl, kad darosi savotiškai gaila isteriškuose šūksniuose skambančio sveiko balso. Kažkaip sunku įsivaizduoti adekvačiai į komentarus reaguojančią ir nuosekliai juos sekančią Lietuvos internautų publiką. Bet tai kita tema.

Taigi, šiame interviu R.Čičelis iš pažiūros tiesiog kalbina pašnekovą A.Račą apie socialinį tinklą Facebook ir nieko čia ypatingo nėra. A.Račą mes žinome kaip aktyvų politikos apžvalgininką ir komentatorių bei blogerį (beje, Račas yra „Login 2009“ metų interneto žmogus – turėkime tai omenyje). Vis tik nežinau (nors numanau), kodėl tokio pobūdžio pokalbiui pasirinktas būtent jis, tačiau šis keistas interviu pobūdis ir yra mano komentaro objektas. Portalas Delfi.lt vienaip ar kitaip yra viešosios nuomonės ir populiariojo konteksto terpė, kurios turinys visuomet bus įdomus įvairiais aspektais (įskaitant ir antropologinį), tad daugelis bandymų reflektuoti šiandienos kultūros aktualijas tokiose terpėse yra įsidėmėtinas, kadangi jie savotiškai nusako „populiariosios sąmonės“ būseną.

Taigi, skaitome pirmąjį klausimą ir A.Račo atsakymą:

– Kodėl nesinaudojate Facebook’u?

Man nereikia nei Facebook’o, nei Twitter’io. Šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. <…> Tai nėra mano bendravimo forma. <…> Manau, tai nėra tikra.

Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis. Pašnekovas nesinaudoja Facebook‘u… ir viskas. Visi atsakymai tokiu atveju tampa tiesiog bendro išsilavinimo ir nenuoseklių patirčių išdava. Čia ir reikėtų padėti ragelį, tačiau R.Čičelis toliau nuosekliai pažeria tokius klausimus, kaip:

– Facebook’e svarbiau kiekybė?

– Kokią galią keisti žmogaus gyvenimą turi Facebook’as?

– Kiek Facebook’e yra informacinio triukšmo?

– Kaip vertinate Facebook’o funkciją „patinka“, kuria reaguojama į kitų vartotojų mintis, nuotraukas, filmukus?

– Kuo skiriasi interneto portalų ir Facebook’o komentarai?

Gerai, klausimai neblogi ir būtų visai ne pro šalį bent kažką adekvataus išgirsti – ypač, jei puikiai žinai, kas yra Facebookas ir domiesi, į ką gi ši nuolat mutuojanti, sunkiai apčiuopiama, kritikuojama, garbinama, ignoruojama, išnaudojama sistema pavirs rytoj. Ir ką gi, mes skaitome atsakymus, kurie, kaip ir reikėtų tikėtis, tėra spekuliacijos pašnekovui nežinoma tema. Juk čia reikalingas ne (tik) aukštasis išsilavinimas, ne (tik) žurnalisto patirtis ir net ne (tik) profesionaliai naudojamas intelektas, o būtent dalyvavimas, patirtis ir skiriamas dėmesys – tebūnie neprofesionalus – aptariamam objektui. Juk Račo persona turi savo simbolinį svorį aktualijų diskurse ir tokie paviršutiniškai nuskambantys jo komentarai (kalbu konkrečiai apie šį interviu) padarys savo – iš inercijos linkčiojančios galvos juk nepapilnės ir jokių naujų judesių jose neatsiras.

Malonu klausyti argumentuotos kalbos ir jausti vertybinius atskaitos taškus (tebūnie jie  ir skirtingi, nei mano ar tavo). Tačiau pojūtis, kuris kyla skaitant Lietuvos žiniasklaidoje apie tam tikras šiuolaikinės kultūros apraiškas, dažnai neturi nieko bendra su malonumu. Civilizuotumas ir intelektualumas patys savaime nėra vertingi, jei nėra naudojami sąžiningai, o sąžiningumas šiuo atveju tiesiog reikalaute reikalauja įvardinti aiškų kontekstą. Juk dažniausia problema yra ne patys pasisakymai ar pareiškimai kuria nors tema, o tokių iniciatyvų kontekstai. Mano minimas interviu apie Facebooką yra prasmingas kaip tam tikrą A.Račo vertybinę skalę apibūdinantis asmeninis pokalbis, tačiau visiškai bevertis profesionaliąja prasme, kadangi jame nėra nė trupučio tos aktualios, daugiasluoksnės problematikos, kurią nagrinėja viso pasaulio sociologai, antropologai, medijų teoretikai ir komentatoriai, enterpreneurs

Štai, kad ir tas pats A.Račo atsakymas į pirmąjį klausimą, „Kodėl nesinaudojate Facebooku?“ Kalbėjimas apie tai, kad bendravimas socialinio tinklo terpėje yra „netikras“ jau nebėra toks įtaigus ir savaime suprantamas, kaip kad gali pasirodyti. Ką reiškia „tikrumas“, jei dauguma šiuolaikinės kultūros apraiškų jau seniai yra anapus modernybėje nusistovėjusio „tikrumo“ – tai ir pakitusi „dalyvavimo“ samprata (nuotolinis dalyvavimas, atstovavimas), ir informacinės visuomenės fenomenas su tokiomis nematerialiomis vertybėmis, kaip duomenys, ir pati informacija, kurios tankis aplink mus diktuoja visiškai kitokią pasaulėvoką, kitokį laiko ir erdvės suvokimą. Prieš 100 metų dar būdavo žmonių, kuriems bendravimas telefonu buvo toks pat „netikras“. Tačiau tai nėra asmeninės reakcijos kritika. Tai yra nesuvaldyto konteksto, nepamatuotos pretenzijos kritika. Žodį „tikra“ laikas keisti žodžiu „aktualu“.

Interviuotojas, mano nuomone, pernelyg neapdairiai (o gal pernelyg pretenzingai) pasirinko pašnekovą temai, kuri reikalauja išsamesnio pristatymo ir aptarimo, jei toks buvo straipsnio tikslas. Tačiau jei tikslas buvo tiesiog asmeniškai pakalbinti Artūrą Račą ir parodyti jo bendrą išsilavinimą ir nuovokumą apie aktualijų sritį, kurios jis nevertina, tuomet viskas puiku – geltojajai spaudai žalia šviesa raudoname fone.

Taip, nereikia mėgti Facebook‘o tam, kad iš tikrųjų sąžiningai klaustum savęs ir norėtum sužinoti apie socialinių tinklų fenomeną. Daugelis socialinių tinklų vartotojų nėra patenkinti tuo, kas vyksta populiariausiuose tinkluose įvairiausiais klausimais (pvz., asmeninių duomenų privatumo klausimu), tačiau vis tik turi įvairiausių vizijų, kas turėtų būti socialinis tinklas. Jie nuolat susiduria su daugeliu problemų bandydami patys suvokti, ką ši nauja terpė gali pasiūlyti naujo, vertingo ir originalaus, kaip ją galima išnaudoti sąmoningiau ir prasmingiau, o ne apsiriboti vien pasyviu mygtuko „like“ spaudymu ir maniakišku „draugavimu“ su visais. Jau užaugo viena „interneto karta“ – tai dvidešimtmečiai, kurie gimė jau pradėjus veikti pasauliniam žiniatinkliui. Dabar gi jau auga nauja, socialinių tinklų karta ir jos realybės bei aktualijos yra visiškai kitokios, tačiau ne ką mažiau „tikros“, nei prieš tai buvusiose „prarastųjų, “„seksualinės revoliucijos“, „gėlių vaikų“, „paskutinių komjaunuolių“ ir kitose kartose.

Tagged , ,

Kuris brolis didesnis?

Straipsnis publikuotas ArtNews.lt

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį http://www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste. Continue reading

Tagged , , , , ,

Komentaras apie skaitmeninę demokratiją Facebook’e

Neseniai Facebook‘o vartotojai pagrindiniame savo profilio puslapyje aptiko štai tokį pranešimą:

Vote on Facebook’s Governing Documents

We’ve revised the two new documents we proposed to govern the site, the Facebook Principles and the Statement of Rights and Responsibilities, based on your feedback. Now, we want you to vote for the system of governance you think is best. Voting will close on April 23 at 11:59am PDT. Visit the Facebook Site Governance application to learn more, read the documents, and vote.

Daugelio (turiu omenyje vartotojų teisių, privatumo ir internetinės demokratijos gynėjus) demonizuojamas Facebook‘as ima reaguoti į vartotojų komentarus ir siūlymus, todėl, atsižvelgdamas į savo įstatus, siūlo balsuoti už kai kurių įstatų pakeitimus. Štai ištrauka iš Facebook‘o įstatų skilties „Pataisos“ (12. Amendments), pagal kurią tai vyksta:

12.3 If more than 7,000 users comment on the proposed change, we will also give you the opportunity to participate in a vote in which you will be provided alternatives. The vote shall be binding on us if more than 30% of all active registered users as of the date of the notice vote.
12.4 We can make changes for legal or administrative reasons upon notice without opportunity to comment.

Vadinasi, siūlomi pakeitimai Facebook‘o įstatuose sulaukė daugiau, nei 7000 vartotojų komentarų, todėl visiems vartotojams buvo suteikta teisė dalyvauti balsavime, kuriame „pateikiamos alternatyvos.“ Pakeitimų siūlymai įsigalioja, jei už juos iki balsavimui skirto laiko pabaigos nubalsuoja daugiau, kaip 30% aktyvių Facebook‘o vartotojų. Netrukus (t.y., šiandien) turės paaiškėti, ar Facebook’e įsigalios nauji įstatai, perrašyti atsižvelgiant į vartotojų komentarus ir siūlymus, ar liks galioti senieji.

Ėmus skaityti Facebook‘o teisininkų atsakymus į vartotojų klausimus [FACEBOOK SITE GOVERNANCE’S NOTES, Response to Comments on Statement of Rights and Responsibilities Share. Paskelbta: Wednesday, April 15, 2009 at 7:07pm] iškilo keletas klausimų, susijusių tiek su kai kuriais privatumo aspektais, tiek ir su pačia šiuo metu didžiausio pasaulyje socialinio tinklo politika apskritai. Publikuoju citatas iš minėto dokumento, kuris yra prieinamas viešai [http://www.facebook.com/note.php?note_id=183535615300]. Continue reading

Tagged , , , , ,
%d bloggers like this: