Tag Archives: knygos

Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje” (Kitos knygos, 2011)

Noam Chomsky, “Hegemony or Survival: America’s Quest For Global Dominance”
Metropolitan Books, 2003 / ISBN 0-8050-7400-7

Politikos studija / 2011 / ISBN 978-609-4270369 / 344 psl.
Minkštais viršeliais
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis
Redaktorė: Akvilė Reklaitytė
Viršelio dizainas: Ramūnas Gilys

Prasidėjus Tarptautinei Vilniaus knygų mugei leidykla Kitos knygos pristato tuziną naujų leidinių, tarp kurių — ir trečioji mano išversta knyga. Norėčiau padėkoti redaktorei Akvilei Reklaitytei už kruopštų darbą ir leidyklai Kitos knygos už tai, kad yra ir leidžia būti daugeliui svarbių kitokių.

T.p. žr.:
Leidykla Kitos knygos: Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas”
Lietuvos rytas: trumpas knygos pristatymas ir interviu su N. Chomsky apie šiandienines aktualijas

Tagged , , , , , ,

Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos :: knygos pristatymas 09.01.08

mediju_kulturos_balsaiMedijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos / sudarytojas Vytautas Michelkevičius. – Vilnius : Mene, 2009. – 296 p. : iliustr. – ISBN 978-9955-834-02-1.

Sausio 8 dieną (ketvirtadienį) 19.00 Skalvijos kino centro bare Briusly (A. Goštauto g. 2, Vilnius) pristatysime knygą „Medijų kultūros balsai“, išleistą bendradarbiaujant su žurnalu Balsas.cc.

Praktika ir teorija dar niekada nebuvo taip pavojingai arti viena kitos, kaip šioje knygoje. Kiekvieno laukia ta pati patirtis: būti įtrauktam, užvaldytam, iš skaitytojo nejučia tapti knygos veikėju ir atsidurti tiesioginio teorijos poveikio lauke. (Prof. Brian O’Blivion)

„Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ – tai pirmoji knyga lietuvių kalba apie medijų kultūrą ir studijas, kuri kartu yra ir  vadovėlis komunikacijos ir medijų (studijų) studentams, ir gidas po lietuviškąją medijų kultūrą. Čia rasite ne tik žinomų užsienio bei lietuvių autorių medijų teorijų, bet ir žaismingų esė, interviu ir menininkų projektų. Daugiau www.balsas.cc

Knygynuose pasirodys maždaug nuo sausio 10 dienos. Continue reading

Tagged , , , , ,

Ariella Azoulay: Pilietinė fotografijos pareiga

Ariella Azoulay, “The Civil Contract of Photography,” trans. Rela Mazali and Ravik Danieli, Zone Books/MIT, 2008.

Izraelietė meno kritikė ir kuratorė Ariella Azoulay savo naujausioje knygoje “The Civil Contract of Photography” imasi įdomių teorinių žingsnių oponuodama kai kurioms svarbioms ir, atrodo, savaime suprantamoms, į vakarietišką pasąmonę įaugusioms sampratoms apie fotografiją. Esminis autorės konceptualus judesys yra fotografijos kaip kažko, kas priklauso išskirtinai žiūrinčiąjam, neigimas. Kritikė akcentuoja, kad daugybė fotografijos kritikų klysta tvirtindami, jog pakanka tik paties įvykio (nelaimės, tragedijos, kančios ir t.t.) rodymo, kad pati “pareiga fotografuoti yra aukščiau visko.” Tačiau kur šioje sampratoje dingsta fotografuojamasis ir kam priklauso nufotografuotas atvaizdas, portretas? Autorė apibendrina: “Daugeliu atvejų fotografuojamasis yra ne daugiau, nei vaiduoklis, kurio vardu yra fotografuojama, vardan kurio į nuotraukas žiūrima ir kurio labui nuotraukos yra platinamos.”

XX a. pabaigos fotografijos kritika, Azoulay teigimu, tiesiog nusigręžė nuo to, kas yra fotografuojama, nuo to, kas yra rodoma – būtent šiuo trūkstamu aspektu ir turėtų būti kvestionuojama fotografijos pilietiškumo, jos socialumo problema. Atrodo, jog Susan Sontag (o konkrečiai – jos paskutinioji knyga “Regarding the Pain of Others,” 2003) pagaliau rado savo oponentą.

Knygoje pateikiama įvairių istorinių pavyzdžių. Štai, keletas: tapytojas Louise’as-Auguste’as Bissonas prieš imdamasis tapyti Napoleono III portretą užsakė padaryti imperatoriaus dagerotipą, kurį vėliau išplatino komerciniam naudojimui, tačiau niekas – nei pats imperatorius – tada net nesusimąstė apie galimybę pareikšti teises į savo atvaizdą; Dorothea Lange 1936 m. taip pat nepareiškė teisių į savo “Motiną-migrantę” – tik šeštojo dešimtmečio viduryje portretuotoji ėmė priekaištauti dėl to, kad tapo “žmonių kančios simboliu…” Azoulay anaiptol netvirtina, jog reikia masiškai grąžinti teises į ikoninėmis tapusias nuotraukas  tiems, kas jose nufotografuoti. Greičiau tokia kontraversija autorei nurodo į kitą užslėptą galimybę: ar tokių nuotraukų paplitimas nereiškia, kad slapta arba jėga fotografuojami gyventojai (piliečiai) paprasčiausiai yra ne(pri)pažįstami?

Tagged , , , ,

Naujosios medijos kalba lietuviškai

Įsibėgėja gana ambicingas projektas, kurio sumanymas jau pusantrų metų tupėjo mano ir Vytauto Michelkevičiaus galvose: kartu su VšĮ “Mene” pradedamas Levo Manovichiaus knygos “The Language of New Media” lietuviškos versijos leidybos projektas. Pagal jau patvirtintus projekto planus, knyga bus išleista 2009 metų rudenį. Pirmasis knygos fragmentas jau publikuotas portale www.balsas.cc.

“Naujųjų medijų kalba” – kodėl ji, kodėl dabar, kodėl lietuviškai?

Trumpai apžvelgiant projekto esmę, ko gero, pirmiausia reikėtų nusakyti tam tikrą situacijos problematiką. Šiuo atveju problema yra dvilypė. Visų pirma, Lietuvoje jaučiamas naujausios kritinės literatūros apie naująsias medijas trūkumas. Didžioji naujausios šviečiamosios ir metodinės literatūros dalis yra užsienio kalba, todėl atsiranda sunkumų dėl jos integravimo į edukacines programas bei idėjų sklaidos plačiojoje visuomenėje. Internetinis žurnalas www.balsas.cc šiandien yra kone vienintelis skaitmeninis “Prometėjas” Lietuvoje.

Kita problemos pusė – tai naujųjų medijų kritinio diskurso formavimas, kurio strategijas galima apčiuopti dažniausiai tik marginalinėse kultūrinės raiškos sferose. Imantis bendros medijų istorinės apžvalgos atsiranda netikslumų ne vien dėl kultūriškai įteisinto teorinio modelio nebuvimo, bet ir dėl termninijos, sąvokų neapibrėžtumų.

Tam, kad Lietuvos kultūros kritikai, dėstytojai, medijų aktyvistai, menininkai ir studentai galėtų adekvačiai vertinti bei kalbėti apie aktualius naujųjų medijų kultūros reiškinius, reikalinga terminologija, kuri padėtų plėtoti kritinį naujųjų medijų diskursą. Tai būtina norint turėti autentišką balsą ir kritišką nuomonę, o ne tenkintis pasyviu, informaciniais greitkeliais atplūstančių idėjų replikavimu. „Naujųjų medijų kalba” atitinka vadovėlio, gido, pažintinio leidinio formatą. Be to, knygoje bus pateikiamas ir specifinių terminų bei sąvokų žodynėlis, kuris bus sudarytas išvertus knygos tekstą.

Lietuvos kontekste tai bus pirmoji knyga, kritiškai nagrinėjanti naująsias medijas ir pateikianti istorinę medijų raidos analizę. Knyga pirmiausia bus aktuali akademiniam šalies sluoksniui (studentams, dėstytojams), menininkams, naujųjų medijų aktyvistams, kultūros istorikams ir kritikams. Ji galės būti įtraukiama į universitetines mokymo programas, tapti pažintine priemone humanitarams ir visiems, kam įdomu susipažinti su naujosiomis medijomis ir apčiuopti istorines šiuolaikinės technokultūros gaires.

Projekto iniciatoriai ketina pasikviesti L.Manovichių į Lietuvą paskaitų ciklui ir seminarams, kritinėms diskusijoms ir naujausių medijų meno tendencijų aptarimui.

Tokios štai gairės. O kol kas – prie darbų.

Tagged , , , , , , ,
%d bloggers like this: