Double Trouble: The Doppelganger Scenario

‘I could tell you what’s happening. But I don’t know if that would really tell you what’s happening.’
——Solaris (dir. Steven Soderbergh, 2002)

There is a whole torrent of popular cinematographic production, which is marked by a common denominator of ‘post-human.’ Following the psychoanalytic line of thought and regarding popular cinema as a ‘desire-making machine,’ we might say that during the last couple of decades we have been tought—rather successfully—to adopt the desire to leave our human ‘self.’ Of course, the idea of transcending our human nature is not new, but given the speed at which—paraphrasing the ‘superstar professor’ Michio Kaku—the ‘sci-fi tends to transform into scientiffic fact,’ we should pay close attention to the way this idea is being treated in a contemporary culture. There are many case in point movies, which quite tellingly mark the trajectory of the post-human concept over the last decade.

Surrogates (dir. Jonathan Mostow, 2009), for example, employs the technophobic ‘return to the Real’ scenario: due to the surge of technological progress, people find themselves living in the near-future world with their physical cybernetic doubles—surrogates—as the mediators in their public and even private lives; but eventually (thanks to the heroic act of a macho male, of course) they get rid of their robotic mannikins and thus are forced to face their socially, psychologically and physically atrophied selves. The concept of surrogates doesn’t deal with the issue of an autonomous existence and remains in the terrain of virtuality proper—the double in Surrogates is merely a puppet controlled by the real, but physically immobilized person. Surrogate reality here follows the principle of a fetishist disavowal: people accept the reality as it is without being traumatized, but only as long as their virtual fetishist practices are maintained. Ironically, though, at the end of the movie people survive by breaking up with the virtual fetish and facing the ‘good-old Real’ and their traumatized selves.

In Avatar (dir. James Cameron, 2009), though, the protagonist male transcends the constraints of virtuality and goes further by getting rid of his physical self: the old body is abandoned and the ‘self’ is transferred into a new body during a tribalistic ritual in a distant alien world of Pandora. The new body has new properties which are those of a bionic cyborg humanoid-alien, i.e. quite far from an earthly homo sapiens. Moreover, the ‘self’ of a human subject eventually finds himself extremely comfortable and proficiently integral within the new body (except for the small identity crisis before making the decision to leave his ‘spoiled’ earthly breed).

Avatar‘s Pandora is an ecological, ethnological and ideological heaven, where the protagonist, reincarnated as one of the indigenous Navi, gets a miraculous second chance: to live a harmonious and meaningful life with a Navi female—a true Western macho fairytale classics. There is no inner conflict between the old and new self: the new one prevails and the hero adopts his Pandorian identity (or, rather, flees into it) as if it was the most natural way for a human, who simply stayed ‘true to his feelings.’

Meanwhile, Steven Soderbergh’s Solaris (2002) might be the most interesting example not only from a cinematographic, but also from a psychoanalytic point of view. Rejected by the American audience as too ‘deep’ and abhorred by Europeans as too shallow and non-authentic (i.e., at odds with ‘authentic’ Tarkovsky’s version), the movie surprisingly hits the right button in approaching this extremely popular motif of leaving the body and transfering the ‘self’ to another physical entity (vehicle, form, etc.) like almost no other movie. Ironically, it has all the necessary indications that it’s worth seeing: it deals with a symptomatic issue; the script is based on a trully remarkable book—Stanisław Lem’s Solaris (1961); the movie was disregarded by the mainstream; and financially, as a Hollywood production, it was a total box office failure.

In Solaris, humans (with the help of the mysterious alien force—planet Solaris) ‘got rid’ of themselves in a more mysterious and thus more uncanny way. They were left with the perfect biological doubles, who had the personalites and all the memories of their ‘originals,’ but at the same time they were unable to relate these ‘memorized’ personas to their present physical selves. Immortal, deprived of the sense of integrity, doubles nonetheless were able to become conscious about their own existence. They began to be aware of the lack of something, something that would make their existence meaningful. (Well, maybe ‘meaningful’ is not the best term to be used here, since the ‘originals’—humans themselves—still are unable to define it as a universal category.) The anxiety of a double had its origins in the essential incongruity between the sense of self and the memories of the self, i.e. in the broken link between the Real and Symbolic. We might unveil Stanisłav Lem’s question here: isn’t there some particularity in this link, which defines us as (still) humans? And this estrangement from your own memories (and from the person you remember as yourself)—isn’t it something we might expect to be the inevitable side effect if (or, rather, when) humans will eventually be reborn as avatars (e.g., the collections of personal data and personalized algorithms) in artificial bodies?

The movie ends with the message that now, since both protagonist and his wife are Solaris-made doubles of their original selves, they can finally really enjoy each other and, presumably, enjoy life back on Earth. But what kind of enjoyment would that be? The protagonist at first doesn’t want to be desired by the double (a Solarian copy of his deceased wife). Later he accepts the double by ignoring the fact of its origin and perceiving in it only as the ‘original.’ But the suppressed knowledge returns as the traumatic event and at the end he finds out that he himself (posthumously) became his own double, who managed to return to Earth. “Everything we’ve done”, says Rheya-the-double, whom he meets there again, “is forgiven.” Deprived of guilt of being a non-human, they accept each other the way they are. But the movie ends with a question mark.

We are confronted with quite realistic post-human condition: we don’t have a clue, what will happen next, how will they live now as a couple and what does it mean to be a non-human with a human appearance, personalized memories and a completely new form of personal integrity. Is it a bad, or a good ending? How can we tell?

After witnessing such systematic exploitation of an idea of a double (clone, copy, doppelganger) in the contemporary representational culture, we inevitably are forced to rethink the structure of ‘self’ and make a paradigmatic shift from ‘I identify my image outside myself’ to ‘I identify my self outside myself.’ In such continuation (or an upgrading, if you will) of the Lacanian ‘mirror stage,’ the double not only takes over the role of the reflection in the mirror, but it maintains the autonomous material existence even when the mirror is taken away. It is almost as if the ultimate nightmare of Jorge Louis Borges suddenly becomes real: we look into our own reflection, break the mirror and realize in horror, that our reflection is still there as our autonomous physical Other.

Speaking in Lacanian terms, desire is the question of projecting onto the Other the unfathomable abyss, the petit a, which transforms appearance into presence in humans. The Other must be able to recognize the desire, but what about the doppelganger, who is, basically, our own projection?

Seeing doubles embracing each other (and keeping in mind that techno-human merger is already well underway) should make us aware about yet another stage of post-human acceptance in popular culture (i.e., in our lives).

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , ,

Photography as a Site-Specific Ghost

Photo: Mark Yokoyama, 2001-2011

Some time ago I was writing about the authorship and site-specificity of a photographic image—about the possibility to return the images to the places where they have been taken as opposed to the cultural norm of them to be appropriated by an author and taken away from the context. And here is an interesting example of how the photographic picture is being brought back to the place to belong there in the form of another picture. The simplicity, impressive visuality and symbolic tension of this process makes it accessible to a wide public use, which is apparent in this example. This kind of application creates an obvious nostalgic/sentimental quality, but that still might be an interesting case of a grassroots creativity.

The result of such a double mediation is an inevitable tension between the referent of the original picture and its original context at the moment when the next photo is taken. Needless to say, that there can be numerous layers in such a process, enriching the media of photography with completely different dimentions.

Tagged , , , , , ,

Eine kleine Remark about ze Cancan und Dada

Lacancan mit DerridadaIn the late 1970s, when the French poststructuralist thought started penetrating the sancta sanctorum of German philosophy, German accademia erupted with a wave of bellicose criticism, which was aimed mainly not at les enfants terribles themselves, but at their German adepts. And one particular example of an ironic wittiness became—without the intent of an outspoken critic, of course—a rather successful piece of poststructuralist conceptual artwork in its own right, i.e.: the work of the first German Lacanians and Derridians was denounced as… “Lacancan and Derridada,” an “unconditional and frequently uncritical adaptation of French theories” afflicted by a “congestion of linguistic expressiveness” that “above all desires one thing—not to be undestood.” [1]

Lacancan and Derridada… Das ist wunderschön.

This particular case reminds me of the excercises in the pseudo-discipline of imaginary psychogeography, which we did with my good friend and culture critic Jurij Dobriakov. We spent a lot of time contemplating some hermetic and self-sustained world, that could be a home for all kinds of exceptionally paradoxical and alogical manifestations of existence. The apotheosis of total unpredictability with the only condition: go bonkers. Of course, the existence of such an imaginary world would make sense only within the context of normality, which would be able to denounce abnormal phenomena as worth residing in this concentration camp of nonsense. We called this camp “Trulaland.”

Now, as I look at it from a perspective of couple of years, I tend to think of Trulaland as some sort of personal symbolic structure, inherent to all of us. This is our sanctuary, our personal concentration camp of id, where we secretly dance Lacancan and watch some nasty Derridada films.

Well, maybe Cybertrulaland would be a more appropriate term.

* * *

[1] Klaus Laermann, “Lacancan und Derridada: Uber die Frankolatrie in den Kulturwissenschaften,” Kursbuch 84 (1986): 36, 38, 41.

Tagged , , , , , , , ,

The Un-dead and Media Theory

‘Once memories and dreams, the dead and ghosts, become technically reproducible, readers and writers no longer need the powers of hallucination. Our realm of the dead has withdrawn from the books in which it resided for so long. As Diodor of Sicily once wrote, “it is no longer only through writing that the dead remain in the memory of the living.”‘ [1]

Now we access the dead using the social networks as a public memory database with a multimedia interface. The next step (which already has been taken, though) would be merging the avatar of the deceased with the artificial intelligence, thus providing the ‘lively’ experience—-way more uncanny than the ‘usual’ gallery-type virtual cemeteries, which began to thrive during the recent decade. When such post-religious digital resurrections will become a norm, the ‘spirit’ behind the analogue photography will finally be released and forgotten. As far as the old spirit photography and AI-driven resurrection goes, it appears, that such arguments as ‘made possible by technologies’ and ’caused by technologies’ are locked in a causal loop (or rather a short circuit).

[1] Kittler, Friedrich A. Gramophone, Film, Typewriter (Stanford, California: Stanford University Press, 1999): 10

Tagged , , , , , , , , ,

Recommended ‘Critical Digital Studies’: Book and Website Resource

From the editors of CTheory:

A guide to digital culture, written by theorists and artists, including:
Donna Haraway, N. Katherine Hayles, Eugene Thacker, Lynn Hershman Leeson, Stelarc, Steve Dixon, Sara Diamond, Mary Bryson, Lev Manovitch, Jordan Crandall, Christina McPhee, Stephen Pfohl, D. Fox Harrell, Alexander Gallaway, Anna Munster.

Tagged , , , , ,

O tu? Ar balsavai už Gražulį?

Grazulis uz vairoKaip smagu kartais prikelti sovietinio ir amerikietiškojo agitpropo įvaizdžius… Ši kartą tai iliustracija straipsniui apie Petrą Gražulį, kurią nupiešiau šio mėnesio IQ The Economist.

Manau, jei pagaminčiau plakatų ir atviručių, nesupyktų net tie, kas iš tikrųjų “balsavo” (tiesiog nagus niežti, kaip noriu). Gal… norėtumėte prisidėti?

Tagged , , ,

“Šalutinis efektas” (Limitless, 2011): vargas dėl proto

Garsų pasaulio įrašai, “Šalutinis efektas”, 2011

Aprašymą rasite GPĮ puslapyje, o aš tuo tarpu (kaip visada) pasilieku sau teisę į improvizuoto komentaro formą.

Pirmiausia turiu pranešti, kad pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą buvo korporacinio-marketinginio konsenso padarinys ir yra ne mano darbas. Nieko nepadarysi, su tokiais dalykais vertėjui tenka susitaikyti. Žinoma, tiesioginis pavadinimo vertimas būtų reiškęs marketinginį fiasko (“Beribis”? “Neribotas”? “Visagalis”?), tad akivaizdžiai buvo imtasi ekonominės lingvistikos gudrybių — juk pavadinimas turi “imti” ir “parsiduoti”… Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Rusijos rinkoje šio filmo pavadinimas yra “Области тьмы” (“Tamsos pakampės”? “Tamsos zonos”? “Tamsos regionai”? “Tamsos apylinkės”? o gal “Patamsiai”? apie ką jie čia?). Na, gerai, jis nebuvo paimtas iš dangaus — tai vis tik Alano Glynno romano, pagal kurį pastatytas filmas, pavadinimas: The Dark Fields. Bet palaukite, juk tai būtent romano pavadinimas, o romano ekranizacija faktiškai niekada nebūna tiesiog šimtaprocentinis literatūrinės istorijos variantas ekrane. Ekranizacija faktiškai visada yra nauja istorija, kuri liečiasi su originalu pamatiniuose taškuose, bet daugybė kino medijos (o ypač Holivudo kino medijos) standartų ir reikalavimų paverčia knygą iš esmės nauju kūriniu su nauju ritmu, nauju pasakojimo suvokimu. Tiems, kas Alano Glynno knygos The Dark Fields (dar) neskaitė (o neskaitė, drįstu spėti, absoliuti dauguma), egzistuoja tik vienintelė šios istorijos versija Holivudo ekranizacijos pavidalu, kurioje nėra ne tik “tamsos” metaforų, bet ir pats žodis faktiškai niekur neištariamas. Tad tai jau naujas kontekstas, nauja realybė ir naujas kūrinys.

Kaip bebūtų, bet “Šalutinis efektas” yra visiškai ne apie šalutinį efektą — jis, beje, šioje istorijoje yra pats neįdomiausias, nes tai mirtis ir ji tiesiog yra faktorius, kuris nebent įprasmina būtent tiesioginį efektą (ir iš viso, trūkčiojanti ausis nori išgirsti lietuvišką atitikmenį “poveikis”). Štai pastarasis ir yra vertas aptarimo, kadangi popkultūroje tai labai retai sutinkama tema: išnaudoti 100% savo smegenų — tai, atleiskite, tikrai reta idėja kibernetinių vergų pasaulyje, kuriame technologijoms perleidžiama teisė į mūsų atmintį, jutimus, kūnus ir viską, kas dar liko. Mes prašome genetikos inžinierių, kad šie kada nors sukurtų mums idiotus, kuriuos būtų galima laikyti kur tik nori ir kuo tik nori, bet ar yra rimtai diskutuojama apie tai, kaip mes galėtume tapti — tiesiogine prasme — protingesni? Žinoma, kad “Šalutiniame efekte” nieko panašaus į tikėtiną atsakymą neišvysime, bet jį verta pažiūrėti bent jau vien dėl retorinio (ir teorinio) azarto.

Tiesą sakant, tapti protingesniu ir realizuoti save kapitalistinėje realybėje, kuriai toks monstriškai galingu tapęs intelektas kažkodėl nesugalvoja jokių alternatyvų, yra viskas, ką siūlo šis ideologizuotas scenarijus. Kaip ir reikia tikėtis, holivudinėje ekranizacijoje hiper(-turbo-super-)protingo asmens vektoriai gali būti nukreipti tik į korporacinių galių realizavimą, lyg kapitalistinis pasaulis yra pati neišvengiamiausia ir nekintamiausia, nekvestionuojama ir nepakeičiama duotybė, kone Gamta 2.0. Kyla klausimas: ar tikrai realizavę 100% savo smegenų mes vis dar liktume tos pačios realybės veikėjai?

Čia kažkurioje 20% smegenų dalyje žybtelėjo viena citata iš neseniai mano išverstos Noamo Chomskio knygos: “[Vienas didžiausių šiuolaikinės biologijos autoritetų Ernstas] Mayras spėjo, kad žmogiškoji intelekto sąrangos forma nėra natūralios atrankos pasekmė. Jo manymu, gyvybės istorija žemėje prieštarauja minčiai, jog ‘būti protingam yra geriau, nei būti kvailam’: biologinio išlikimo atžvilgiu bitėms ir bakterijoms sekasi kur kas geriau, nei žmonėms.” (Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje”. Kitos knygos, Vilnius, 2011, p.7)

Atsispyręs nuo šios citatos pereisiu prie neseniai girdėto fiziko-teoretiko Michio Kaku svarstymų apie tai, kodėl su mumis vis dar nesusisiekė pažangios nežemiškosios civilizacijos ir neišmokė visokių tarpgalaktinių gudrybių. Kaku sako: įsivaizduokime skruzdėlyną. Štai, organizuota bendruomeninė struktūra, kuri, mūsų akimis žiūrint, yra labai neprotinga nepažangi. Įsivaizduokime, kad skruzdės galbūt net norėtų tapti protingesnės ir pažangesnės, bet kaip mes joms galėtume padėti? Ar jos nutuokia, kad jų skruzdėlynas stovi šalia greitkelio, kuriuo laksto pažangiausios civilizacijos atstovai? Kitaip tariant, paradoksas akivaizdus: mes būdami visatos skruzdėlėmis galime net nepastebėti, jog esame tarpgalaktinių komunikacijos greitkelių sankryžoje vien todėl, kad tokiai visatos skruzdėlei būtų tiesiog sunkoka perduoti visas tas nuostabias žinias (ir nežinias). Bet grįžkime į planetą Žemė ir užduokime klausimą: ar šios planetos paviršiumi vaikštinėjantis ir superintelektualumo piliulių pririjęs laimingasis būtų pasiekiamas mums, mirtingiesiems? Ir, atitinkamai, ar tokiam būtų naudingas šis kapitalistinis skruzdėlynas? Na, gerai… žinoma, kad filmas ne apie tai. Tokie filmai niekada nebus apie tai.

Nereikia būti “apsišniojus” NZT-48 (taip filme vadinamos šios superintelektualumo piliulės), kad suvoktum, jog mūsų simbolinės struktūros — politinės, socialinės, kultūrinės — yra sukurtos ir ištisus amžius palaikomos tų, kurie naudoja tuos varganus 20% savo smegenų — t.y., homo sapiens vulgaris. Kaip elgtųsi toks eilinis, bandantis prasimušti, didesnį, nei vidutinis intelekto koeficientą turintis rašytojūkštis Edis (grubiai tariant — tu, arba aš), yra iš tiesų kontempliuotinas klausimas. “Šalutinio efekto” realybėje jo maksimalus savęs realizavimas seka visiškai neoriginalia ir stebinančiai banalia hierarchijos trajektorija — biržos makleris, korporacijos konsultantas, vadovas, senatorius ir… JAV prezidentas. Kitaip tariant, kaip reikiant vežanti idėja (t.y., galimybė tapti tobuliausia savo paties versija) yra visiškai nukenksminta įspraudžiant ją į ideologiškai “saugią” situaciją. Beje, sąvoka “protingas prezidentas” (o ypač JAV prezidentas) pritrenkiančiai efektyvių precedentų dėka šiandien yra kone oksimoronas.

Taigi, vis tas vargas dėl proto (горе от ума), kaip prieš du amžius pasakė A.S. Gribojedovas. Keista, kad fimo herojus Edis (žinoma, būdamas nuolat “užsivežęs nuo NZT”) atsiduoda įvykių kaleidoskopui be jokių refleksijų. Jam vargas dėl proto — tai kažkas, ką galima nugalėti tuo pačiu protu. Bet scenarijaus logika vis tik reikalauja bent simbolinio “rimtų klausimų” iškėlimo, o jis, kaip visad holivudiniuose filmuose, deleguojamas moteriai. Būtent moteris, su kuria protagonistas susietas širdies ryšiais, imasi etinio problemos aspekto. Būtent moteris turi pasipriešinti vitališkam vyro carpe diem ir iškelti klausimą apie tai, kas yra tikrasis “aš”. Štai jo ir jos dialogas ryte po vakarykščių NZT nuotykių, kuomet ji buvo priversta pirmą (ir paskutinį) kartą pavartoti NZT tam, kad išgelbėtų sau gyvybę:

— (Jis keliasi iš lovos, jaučiasi kaltas) Atleisk, kad taip nutiko. Daugiau tau niekad nereikės to patirti. Dabar jau galiu mumis pasirūpinti.
— (Ji sagstosi nusisukusi nuo jo) Neabejoju.
— Galiu mus apsaugoti. Aš sugrįžau, supranti?
— (Ji pažvelgia jam į akis) Kas sugrįžo, Edi?
— Aš.
— Ne, tai ne tu! Anksčiau buvai kitoks.
— Aš vis dar toks pat.
— O aš pavartojusi tokia nebuvau. Elgiausi taip, kaip niekad nesielgčiau.
— Tačiau tai išgelbėjo tau gyvybę.
— Bet tai buvau ne aš.
— Tu klysti. Tablečių poveikis…
— Žinau, koks jų poveikis. Supratau, kas tai. Tu jautiesi nepažeidžiamas.
— Tu net neįsivaizduoji, kur tai gali mus nuvesti. Kiek visko galėtume padaryti. Kokį gyvenimą pagaliau galėtume nugyventi.
— Tuomet tau gali tekti nugyventi jį be manęs.

Ir štai regime prasikaltusio vyro pasižadėjimo sceną:

— Klausyk, aš liausiuosi vartojęs. Tiesiog dar turiu kai ką padaryti, kad mus apsaugočiau. Po to tikrai mesiu. Toks mano planas.
— (Ji užverčia akis) Edi…
— Paklausyk: aš turiu planą. Prisiekiu. Liausiuosi vartojęs.
— (Stebėtinai greitai leidžiasi įtikinama) Gerai. Tikiuosi.

Kažkur iki skausmo girdėta, ar ne? Juk tai demoralizuoto vyro įtikinėjimai, jog jis tikrai mes gerti ar vartoti narkotikus, jog atsistos ant kojų ir pagaliau “ateis į protą”. Tačiau šiuo atveju vyras prisiekinėja, jog daugiau nebebus toks protingas, nebebus toks tvarkingas ir organizuotas, toks nenugalimas ir tobulas. Tiesiog prisižada būti “savimi”…

Bendrai tariant, “Šalutiniame efekte” neribotos ir nepažintos mumyse glūdinčios galimybės rodomos kaip keliančios baimę ir yra identifikuojamos su depersonalizacija ir nužmoginimu apskritai. Šimtaprocentinio savęs kaina yra būtinybė nuolat vartoti preparatą ir identifikuotis su jo poveikiu. Iš esmės tai gan specifinė narkotikų vartojimo problematikos variacija. Narkotikų vartotojams taip pat iškyla klausimas, kaip internalizuoti jų poveikį ir kaip paversti jį savasties dalimi, kaip jį personalizuoti. Tad šiame filme pateikiama tokio pat pobūdžio dilema, kuri išspendžiama aptakiai — herojus tiesiog randa būdą (visa tai paaiškėja pačioje filmo pabaigoje, parodoma kaip iš dangaus nukritęs faktas) atsisakyti NZT tuo pačiu pasiliekant sau visas preparato pagalba įgytas galias. Hm…

Beje, dar kartą prisiminus ir pergalvojus visą filme rodomą istoriją man labiausiai norėtųsi sužinoti, ką gi herojus Edis Mora — rašytojas! — parašė pirmąkart pavartojęs NZT. Jo per kelias dienas parašyta knyga kaip nenuneigiamos intelektualinės turbulencijos įrodymas figūruoja tik filmo pradžioje, bet štai kas joje parašyta, lieka paslaptis. Tą “sužino” tik Edžio leidėja, o mums belieka tik spėlioti. Filmas būtų buvęs kur kas įdomesnis ir aktualesnis, jei būtų buvęs apie Edį Morą rašytoją, o ne apie Edį Morą maklerį, kapitalistą, ar senatorių. Jis vis tik turėjo šansą likti savimi — rašytoju — net ir vartodamas NZT. Deja, rašytojo kelias jam pasirodė pernelyg… siauras. Gal ir sunkoka būtų buvę kalbėti visiems savo knygomis iš ketvirtosios ar penktosios dimensijų. Gal net ir pavojinga. Bet vis tik negaliu nesutikti su Lawrence’u Wieneriu: “privalai likti savimi, kad ir kaip pavojinga tai bebūtų.”

P.S.: Nėra reikalo ieškoti artimiausio “dylerio” — NZT-48 yra fiktyvus preparatas. Žmonija dar tolokai iki to. Maksimum, kas mums yra prieinama — tai nootropilio dariniai ir kitokie sinapsių ryšius šiek tiek suaktyvinantys preparatai. Pataisykite, jei klystu.

Tagged , , , , , , , ,

Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje” (Kitos knygos, 2011)

Noam Chomsky, “Hegemony or Survival: America’s Quest For Global Dominance”
Metropolitan Books, 2003 / ISBN 0-8050-7400-7

Politikos studija / 2011 / ISBN 978-609-4270369 / 344 psl.
Minkštais viršeliais
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis
Redaktorė: Akvilė Reklaitytė
Viršelio dizainas: Ramūnas Gilys

Prasidėjus Tarptautinei Vilniaus knygų mugei leidykla Kitos knygos pristato tuziną naujų leidinių, tarp kurių — ir trečioji mano išversta knyga. Norėčiau padėkoti redaktorei Akvilei Reklaitytei už kruopštų darbą ir leidyklai Kitos knygos už tai, kad yra ir leidžia būti daugeliui svarbių kitokių.

T.p. žr.:
Leidykla Kitos knygos: Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas”
Lietuvos rytas: trumpas knygos pristatymas ir interviu su N. Chomsky apie šiandienines aktualijas

Tagged , , , , , ,

Tikrovės nuojauta: apie pirmąjį G.Grušaitės romaną “Neišsipildymas”

…kiekvieno žmogaus dugne yra uždarytas šulinys,
kuriame gyvena visi erdvėje ir laike įmanomi būdai būti

–– Gabija Grušaitė, “Neišsipildymas”


Knyga visuomet yra iššūkis. Ypač, jei rašytojas jaunas ir rašo pirmąją knygą. Šiuo atveju tai – Gabijos Grušaitės romanas “Neišsipildymas”. Knygą autorė pradėjo rašyti būdama vos devyniolikos ir rašė keturis metus.

Nekalbėsiu apie tai, kas perskaičius pirmuosius skyrius tampa daugmaž akivaizdu – t.y., autorė iš tiesų nori kai ką pasakyti ir tankiais poetiniais vaizdiniais prisodrinta kalba liejasi gana klusniai. Vietoje to norėčiau aptarti problemas, su kuriomis susidūriau bandydamas apčiuopti šio nors ir eklektiško, tačiau daugmaž nuosekliai išplėtoto teksto motyvaciją bei ryšį su dabartimi. Pateikiu kritiškas, tačiau atviras pastabas apie knygą, kuri, vienaip ar kitaip, privertė apie kai ką pamąstyti (tam labiau tiktų tiesiogiai neišverčiamas angliškas išsireiškimas “got me thinking”).

Perskaičius visą tekstą susidarė įspūdis, jog geografija bei poetinėmis impresijomis persodrintas pasakojimas visų pirma neleido užčiuopti įtikinančio minties pulso. Skaitant vaizdinių ir išgyvenimų kaleidoskopo tempas atitrūksta nuo minties greičio ir netrukus pasijunti truputį dezorientuotas ir atitolintas nuo to, ką norisi vadinti įtikinančiu (ne autentišku, o būtent įtikinančiu savo minties eigastimi) pasakojimu. Greita vaizdinių kaita galbūt ir gali būti traktuojama kaip šiuolaikiniam identitetui (ar jo trūkumui) būdinga psichogeografinių patirčių metafora, tačiau skaitant neapleidžia nuojauta, jog tai greičiau dar nesusiformavusio literatūrinio balso, dar ne pilnai suvaldyto teksto požymis. Nepaisant to, tekste vis tik nemažai savotiškų tikrovės atodangų, kurios vis suteikia vilties išvysti tolimesnį jų vystymą.

Nuolatinis kalbėjimas per būtojo laiko distanciją (buvau ten, dariau tą, vaikščiodavau ten, jausdavau, galvodavau aną) ilgainiui sukelia ne itin realumu įtikinantį susidvejinimo įspūdį: viena vertus, skaitant norisi panirti į pačią istoriją (ar istorijas), tačiau tuo pat metu skaitytojas nujaučia esant nebylų pasakotoją dabartyje, kurio mintys lieka beveik neišsakytos. Štai, pavyzdžiui, iš būtuoju laiku pasakojamo teksto ryškiai išsiskiriantis fragmentas:

“Mama, tavo kelio gale nėra išganymo. Mama… pažiūrėk į tėtį, jis ėjo, kol pasiekė prietaisėlių ir daiktelių Gango upę. Jis apsikrikštijo žydru vandeniu Maljorkos kurorte, kur perka pigias prostitutes, kol tu deginiesi nesvetingoje pietų saulėje. Mama, jis miega šalia tavęs kaip gyvatė kaupdamas nuodus. Jis tyliai verkia, pjaudamas mūsų naują anglišką veją.” (p.74)

Toks viso teksto kontekste netikėtas intymus ir emociškai stiprus kreipinys trumpam pažadina ir atidengia kažką tikrai artimo tiesai. Tačiau toliau pasakojimas vėl nutolsta į kalbėjimą būtuoju laiku, kuris sukelia ne kalbėjimo “čia ir dabar”, o labiau atpasakojimo įspūdį.

Arba štai kitas pavyzdys, kuriame šuolis laike (“daugbė žmonių manęs klaus” ir staiga “jie troško Ugnės gyvenimo nuotrupų”) ir neapčiuopiami minčių motyvai išbalansuoja teksto vientisumą:

“Daugybė žmonių manęs klaus, kodėl tapau tuo, kas dabar esu. Jie sėdės atsilošę kėdėse, trumpam pabėgę nuo vaikų, paskolų, darbų, trumpam pamiršę, kaip sunku yra gyventi diena iš dienos nešant kasdienybę ir kantriai saugant laiką, saugant žmogišką idilę ir apsimetant, kad nežinai, jog esi lengvai pakeičiamas. Jie troško Ugnės gyvenimo nuotrupų ir istorijų, lyg tai galėtų kaip nors juos pakeisti, pažadinti iš saugumo iliuzijos ir priversti gyventi. Šypsojausi, nes jie norėjo mokėti už savo gyvenimą svetimu skausmu. Kita vertus, būtent tam ir yra menas, knygos, filosofija, būtent tam aukojami protai, kūnai, sielos – kad kasdienybės saugotojai turėtų duris, pro kurias bent trumpam galėtų išeiti į dykumą ir pamatyti siaubą dulkių saujoje po raudona uola.” (p.11)

Kodėl žmonės klaus? Kodėl žmonės troško (t.y., kada jie nustojo tai daryti)? Beveik iki pat knygos pabaigos lydinti nuojauta, jog išvysime atsakymą į kone svarbiausią klausimą (“kas dabar esu”), taip ir nepasitvirtina. Tas nujaučiamas “aš” įtikinamai pasirodo tik tokiuose fragmentuose, kur mintis įgauna blaivų, kritišką aiškumą, pvz.:

“…nekenčiau savo <…> labai tvarkingų nagų, kurie slėpė labai netvarkingą gyvenimą, nuobodulį, išdraskytą šeimą ir vidutinybės blizgesį.” (p.10)

arba ten, kur tiesiog sulėtėja tempas ir staiga pasirodo sklandi, ritmu pulsuojanti refleksija, pvz.:

“Armijos atsidavusių žmonių, trokštančių nedidelės, nerizikingos laimės, kuriai aukoja daugiau nei turi. Jie parduoda keturiasdešimt savo gyvenimo metų už šešiasdešimt penkis kvadratus nekilnojamojo turto. Parduoda sielos likučius už patogų sedaną. Jie mano, kad baseinuose kaupiasi sielas nuplaunantis šventas vanduo. Jie kasdien kariauja su chaosu, su savo vaikų nuodėmėmis, nuoboduliu, neištikimais sutuoktiniais, katėmis, kurios šika į naujus batus. <…> Tebūnie palaimintos tos armijos nematomų kareivių, tokių drąsių, kad jiems užtenka valios gyventi gyvenimą, kurio nenori, mainais už laisvės doktriną ir nedidelį fontaną kieme. Arba mainais į laisvės pažadą.” (p.73-74)

Tokiuose knygoje vis aptinkamuose fragmentuose lyg upės išplautos pakrantės atodangose slypi toji tikrumo nuojauta, tačiau visas knygos tekstas bendrai dar nėra vientisas ir įtikinantis reflektavimas apie to numanomo “aš” būvį “čia ir dabar”. Pavyzdžiui, svarbūs trauminiai židiniai – motiniškos meilės trūkumas ir tėvo silpnumas, biseksualumas, geografinių ir psichogeografinių krypčių išsibalansavimas, egzistencinis nesaugumas ir pan. – atpažįstami aiškiai ir perteikiami drąsiai, tačiau jie išreikšti labiau fikcinės istorijos mechanikoje, nei pačiame tekste kaip traumoje.

Galima nujausti autobiografinį motyvą esant svarbiu šaltiniu pasakojimo fabulai. Tai lyg savotiškas karkasas, tikrovėje esantis pasakojimo stuburas, tačiau pasakojimo fatalizmas ir dramatizmas verčia manyti, jog buvo atliktos esminės modifikacijos fikcijos naudai, dėl ko, ko gero, ir nukenčia teksto gebėjimas sukelti įtikinamai sklandžius, atpažįstamus trauminius vaizdinius. Tokia intensyvi įvykių, geografijos, scenų, poetizuotų vaizdinių kaita paklūsta labiau socialinių tinklų, internetinio flâneur logikai, nei nurodo į vientisą reflektavimą apie traumas išgyvenančią tikrovę. Taip, pastarosios nuojauta knygoje iš tiesų yra, tačiau toji aktuali tikrovė nutolusi per nostalgijos atstumą. Toji nostalgija – kuomet gedima savęs, kurio jau nebėra, arba kurio dar nėra – faktiškai ir nulemia bendrą pasakojimo atmosferą. Nepaisant daugybės aktualijų bei išties svarbių ir vykusių nuorodų į susivokti siekiančios komplikuotos asmenybės dabartį, susidaro įspūdis, jog tas “aš”, kuriam “nutiko” aprašomi įvykiai, vis tik išlieka veiksmo nuošalyje. Šiuo aspektu palyginti intensyvus tekstas kelia paradoksalų pasyvumo įspūdį.

Skaitant tekstą iki pat paskutiniųjų puslapių lydi kažkokio pagrindinio, viskam skambesio suteiksiančio įvykio ar paaiškinimo pažadas, kuris pats savaime, galima sakyti, yra įtikinamiausias knygos bruožas. Jį tuo pačiu galima traktuoti ir kaip svarbią bei sėkmingą nuorodą į šiuolaikinio žmogaus (o ypač – postsovietinio žmogaus) tapatybės ir prasmės paieškas – tai ir yra tas neišsipildymas. Iš tiesų, čia galima atpažinti globalizuotam identitetui būdingą nostalgiją, kurios priežastys – kontakto su savimi nebuvimas. Tačiau atrodo, jog giliau pasinerti į reflektavimą apie tai trukdo sunkiai motyvuojamas ir visą pasakojimą gaubiantis fatalizmas ir neviltis. Žinoma, šiandien fatalizmui ir nevilčiai priežasčių išties pakanka, tačiau galbūt kūrybos prasme produktyviau būtų imtis ir požiūrio į neviltį, nei vien tik leistis jos užvaldomam.

Bendrai tariant, pirmasis G. Grušaitės romanas vis tik leidžia kalbėti apie naują šiuolaikine kalba prabylantį autorių, kuris, nepaisant kol kas probleminių kontakto su teksto tikrove paieškų, gana drąsiai priima tos tikrovės iššūkį ir geba emociškai panirti į tekstą. Faktą, jog romanas buvo rašomas net keturis metus, ko gero reikėtų suvokti kaip privalumą – tai leidžia manyti, jog tekstas buvo skaitomas ir šlifuojamas daug kartų, o tai jau nurodo į rimtas rašytojiškas pretenzijas.

Taip, mes norime balso, kuris kalba dabarties kalba. Labai norisi tikėti, jog Gabijos Grušaitės “Neišsipildymas” yra rimtas pretendentas būti tokio balso pažadu. Ar jis išsipildys, parodys sekantys literatūriniai jaunosios autorės žingsniai.

Taip pat žr. Jūratės Čerškutės recenziją Perviršio kartos neišsipildymų kronika

Tagged , , , , ,

“Socialinis tinklas”: painiava, propaganda ir priešai

O body swayed to music, O brightening glance,
How can we know the dancer from the dance?
—W.B. Yeats, “Among School Children”

Dar 2009 m., kai blogeris Carsonas Reevesas savąjame Scriptshadow nutekino kai ką nuo scenaristo Aarono Sorkino darbastalio (ir kai žodis “nutekinti” dar nebuvo pasiekęs savo šiandieninio populiarumo aukštumų), kai Facebook’o vartotojų skaičius jau buvo didesnis už Brazilijos gyventojų skaičių, kai po reguliarių skandalų ir problemų buvo įsibėgėjusi Facebook’o kritikų veikla, kai ėmiau ir pats knaisiotis po įvairias socialinių tinklų peripetijas… taigi, jau 2009 m. vasarą nugirdęs kalbas apie tai, jog Davidas Fincheris kuria šį fil… produktą, galėjau gana lengvai įsivaizduoti, ką gi galiausiai išvysime ekrane. Tam tereikėjo instinktyviai sudėti pagrindinius lygties dėmenis: “Facebook” + “Hollywood” + “David Fincher” + “$”. Tokio skaičiavimo esmė yra ta, jog po lygybės ženklo rašomi tie patys dėmenys, tik pakelti kvadratu — t.y., faktas, jog Holivudas kuria filmą apie karščiausią, potencialiausią ir populiariausią aktualiją (bei faktas, jog būtent tokie ir yra Oskarų orientyrai) yra absoliuti ciniškoji postkapitalistinė kasdienybė. Vėliau vis pagalvodavau, kokios gi galėtų būti kitos šio konkretaus popkultūrinio manevro implikacijos. Bėgo laikas, filmas buvo pastatytas, pasirodė oficialūs pristatymai, pirmieji torrentai… ir vis atsisakydavau jį žiūrėti, nors toks ožiavimasis ir prasilenkia su mano įprastu smalsumu. Tiesiog nemaniau, jog išvysiu kažką, kas skirsis nuo iš anksto susidaryto vaizdinio ir, pasirodo, beveik neklydau — pagaliau prisiruošiau tai padaryti visai neseniai. Jau po pirmųjų penkiolikos žiūrėjimo minučių mano nevalingai ironiškos mintys nuklydo visai kitur ir šio “kūrinio” siužetas pasidarė nebeįdomus. Toliau žiūrėjau stabtelėdamas, prisiversdamas ir jau mintyse rašydamas šį straipsnį. Taigi, neketinu kalbėti apie siužetą. Kur kas aktualesnis man yra šio produkto žanras, bet ne kaip standartizuotas apibrėžimas (docu-drama, comedy-drama, fictionalized biographical drama ir pan., nors tokiems kūriniams norisi pasiūlyti trumpinį bio-fi, arba hi[story]-fi), o kaip platesnis kultūrinis reiškinys, turintis daugybę precedentų nebe kino kaip meno, o kino kaip revizionistinės propagandos istorijoje.

Man, kaip postsovietinės epochos augintiniui, prieš akis pirmiausia išsirikiuoja XX a. pirmosios pusės sovietiniai filmai: tai Spalio revoliucijos vaizdavimas legendiniuose S.Eizenšteino “Šarvuotis Potiomkinas” ir A.Dovženkos “Arsenalas“, o po to ir visa plejada filmų apie generalisimą — per 16 metų (1937-1953 m.) buvo sukurta 18 filmų apie Staliną ir juos visus, be abejo, vadas pats peržiūrėjo ir aprobavo. Tuomet negalima pamiršti ir per ilgą Mao gyvenimą Kinijoje sukurtos bio-fi produkcijos. Galiausiai ir šių laikų Holivudo precedentai — filmai, sukurti pervaidinant visai nesenus istorinius įvykius — užtikrintai atstovauja šio specifinio žanro tradicijas: pirmiausia tai nepralenkiamo bio-fi čempiono Oliverio Stone’o “JFK” ( 1991), “The Doors” (1991), “Niksonas” (Nixon, 1995), “Pasaulio prekybos centras” (World Trade Center, 2006), ir “W.” (2008).

Kaip savo palyginti neseniai paskelbtoje išsamioje analitinėje studijoje pastebi Niujorko Universiteto Kino studijų profesorius Jonathanas Kahana, “istorinių įvykių atkūrimas vaidybos pagalba vėl tampa populiarus — galima pastebėti, jog šiuolaikinės judančio vaizdo kultūros peizaže <…> vėl imamos naudoti istorijos atkūrimo technikos, kadaise buvusios populiarios dokumentiniame ir socialinio realizmo kine” (“What Now? Presenting Reenactment”, Framework. The Journal of Cinema and Media). Tai išties įdomi tendencija. J.Kahana analizuoja platų istorijos atkūrimo metodikų spektrą ir ypač akcentuoja šiuolaikines dokumentikos ir fikcijos sintezes. Itin pravartu pasiskaityti norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie šią tendenciją šiuolaikinėje judančio vaizdo kultūroje.

Tačiau mane domina visai neseniai įvykusios istorijos perpasakojimas būtent kinematografine Holivudo kalba. “Vartojant” jos produktus mūsų pavloviškai išugdyti percepcijos refleksai funkcionuoja pagal visus pažįstamus principus — simpatija herojui, antipatija antiherojams ir empatija apskritai, nes tai tikrai gerai pastatytas kinematografijos darbas, kurio estetiškai neišeina suvokti kitaip, kaip kino filmo. Paprastas žiūrovas iš jame pasakojamų siužetinių linijų ir veikėjų portretų susidaro vaizdinį, kuris yra emocionalus ir tuo pačiu nepasiduodantis alternatyvioms interpretacijoms. Tuo tarpu tiek neseniai vykusioje istorijoje dalyvavę asmenys, tiek pati situacija yra probleminiai, nevienareikšmiški ir, ko gero, apskritai klaidingai interpretuojami.

Kaip jau minėjau, filmas pradėtas kurti, kuomet buvo prisikaupę tikrai nemažai purvinų dalykėlių: tai ir bylinėjimasis dėl Facebook’o “idėjos” autorystės, nesibaigiančios problemos dėl vis dar neapibrėžiamo privatumo/viešumo santykio socialiniuose tinkluose, vis didėjantis nerimas dėl Facebook kompanijos serveriuose saugomų asmeninių duomenų likimo ir teisinio statuso, o galų gale ir dėl paties Facebook’o statuso — juk XXI a. į tarptautinę politiką įžengė dar vienas žaidėjas: internetinės kompanijos, dėl savo gabaritų pajėgios vesti derybas su pačiomis didžiausiomis valstybėmis — pvz., neseniai visas pasaulis turėjo progą tuo įsitikinti stebėdamas dvikovą “Kinija vs Google”. Man jau tą 2009 m. vasarą, kai tik sužinojau apie “Socialinio tinklo” kūrimą, pirmiausia kilo noras interpretuoti filmą kaip šiuolaikinį propagandinį pseudoistorinį “veikalą” Facebook’o vartotojams, kad šie jaustųsi ideologiškai saugūs naujame, neprognozuojamame darinyje, kuris jiems net nepriklauso. Juk kokios bebūtų implikacijos ir net jei tai tiesiog Fincherio asmeninis kūrinys, tačiau jis daro masinį (t.y., globalų) poveikį tai tikrovei (ir dabarčiai) iš kurios jis ir yra atėjęs. Kinas (o ypač Holivudinis) niekad nebuvo tiesiog kino reikalas — ideologija (t.y., specifinis elgesys su dabartimi, su aktualumu) visad buvo greta.

Socialinis tinklas (nors gal teisingiau, “megatinklas” — Facebook, Twitter ir kt.) kaip reiškinys yra iki šiol istorijoje neegzistavusi politinio darinio forma — savotiška metavalstybė, kurios “piliečius” sieja metaryšiai ir metavertybės. Galbūt kol kas mes kaip socialinių megatinklų “piliečiai” vis dar nesuvokiame savo metapilietiškumo kaip politinės arba apskritai — tiesiog organizuotos galios, nes yra pernelyg daug neatsakytų svarbių klausimų (ar internetinis socialinis tinklas turi numanomas, arba planuojamas trajektorijas? ar įmanomas toks planavimas/reguliavimas? ar jo reikia? ar reikalingas socialinių tinklų monopolistas? ar socialinis tinklas save pateisinti ir išlaikyti gali tik funkcionuodamas kapitalistiniu režimu? kas naviguos po svetimuose serveriuose išsaugotas mūsų asmenines biografijas? koks socialinis/teisinis tokių Facebook’o metaforų, kaip “draugas” arba “valiuta” statusas? ir t.t.).

Ką gi, Holivudas jau padarė savo ėjimą — jo nuspėjamo ir neproblematiško atsakymo variantas įėjo į istoriją bei užsifiksavo daugybėje absoliučiai jokiomis refleksijomis neužsiimančių metapiliečių galvų. Tuo tarpu, kiek ir kokių atsakymų istorijoje taip ir neišvysime vien dėl to, kad jų pavidalai bus ne tokie gigantiški ir ne tokie emociškai “išspręsti”, kaip “Socialiniame tinkle”?

Markas Zuckerbergas, All Things Digital interviu paklaustas apie filmą “Socialinis tinklas”, atsakė: “Nenoriu, kad kas nors kurtų apie mane filmą, kol esu gyvas.” Štai, kaip CNN bloge apie tai rašo Mashable įkūrėjas ir vadovas Pete’as Cashmore’as: “Jei Facebook’o įkūrėjas [Zuckerbergas] sunerimęs dėl to, kad jis ten pavaizduotas kaip kažkas daugiau, nei genijus su stropuoliška darbo etika, tuomet jis gali su palengvėjimu atsikvėpti.” Na taip, Markui pasisekė — tai “ideologiškai saugus” filmas, kuriame jo personažas yra nepakaltinamas, žmogiškų savybių faktiškai neturintis “genijus”. Kita vertus, nenoras “patekti” į kiną (Markai, čia kas, instinktyvi baimė dėl privatumo? tu juokauji? negi dar visko neišklojai savo Facebook profilyje, kaip ir visi mes?) nepasitvirtino, nes “Socialinis tinklas” yra vis tik ne visai kinas. Tačiau, kiek galima išvedžioti apie žanro dviprasmiškumą, kai filmo scenaristas Aaronas Sorkinas pareiškia štai šitaip: “Noriu būti ištikimas ne vien tik tiesai, bet ir istorijos pasakojimui. Kam reikalingas tikslumas vardan tikslumo ir kodėl gi negali nutikti ir taip, kad tiesa yra gėrio priešas?” (“I don’t want my fidelity to be to the truth; I want it to be to storytelling. What is the big deal about accuracy purely for accuracy’s sake, and can we not have the true be the enemy of the good?”) Taip… tiesa kine tikrai būna “gėrio” priešu, ypač, jei tas “gėris” yra gražesnis istorijos perpasakojimas… (tačiau apie tai išsamiau pakalbėsiu jau kitame straipsnyje apie Staliną ir kiną).

P.S. — pusiau rimta pastaba į šalį apie filmo paantraštę “Neįsigijęs kelių priešų, neturėsi 500 mln. draugų” (You don’t get to 500 million friends without making a few enemies).  “Draugas” Facebook’e mums yra įprasto tarpasmeninio ryšio metafora skaitmeniniame socialiniame tinkle. Niekas juk nepuola traktuoti “susidraugavimo” Facebook’e pažodžiui (na, beveik niekas…) — suprantama, jog tai yra metaforiška draugystė, paremta greičiau skaitmenybės, o ne socialinio pasaulio principais ir jai netinka tikrovėje įprasti kriterijai. Taigi, paantraštėje žodis “draugas” yra vartojamas kaip naujos skaitmenizuotos socialinės realybės konstruktas, o žodis “priešas”, be abejo, ne — iš čia ir toji poetinė antraštės įtampa. Tad smagumo dėlei pakeitus rakursą (kaip kad minėtasis “beveik niekas”) norisi paklausti: kodėl gi Facebook’ui nepadarius sekančio žingsnio kuriant pilnavertę socialinio tinklo metaforą ir neįvedus “priešo” metaforos? Galbūt tokiu atveju mūsų profiliai įgautų naujos, gyvenimiškos socialinių interakcijų dinamikos?

Tagged , , , , , , , , , , , , , ,
%d bloggers like this: