Tag Archives: teorija

Ariella Azoulay: Pilietinė fotografijos pareiga

Ariella Azoulay, “The Civil Contract of Photography,” trans. Rela Mazali and Ravik Danieli, Zone Books/MIT, 2008.

Izraelietė meno kritikė ir kuratorė Ariella Azoulay savo naujausioje knygoje “The Civil Contract of Photography” imasi įdomių teorinių žingsnių oponuodama kai kurioms svarbioms ir, atrodo, savaime suprantamoms, į vakarietišką pasąmonę įaugusioms sampratoms apie fotografiją. Esminis autorės konceptualus judesys yra fotografijos kaip kažko, kas priklauso išskirtinai žiūrinčiąjam, neigimas. Kritikė akcentuoja, kad daugybė fotografijos kritikų klysta tvirtindami, jog pakanka tik paties įvykio (nelaimės, tragedijos, kančios ir t.t.) rodymo, kad pati “pareiga fotografuoti yra aukščiau visko.” Tačiau kur šioje sampratoje dingsta fotografuojamasis ir kam priklauso nufotografuotas atvaizdas, portretas? Autorė apibendrina: “Daugeliu atvejų fotografuojamasis yra ne daugiau, nei vaiduoklis, kurio vardu yra fotografuojama, vardan kurio į nuotraukas žiūrima ir kurio labui nuotraukos yra platinamos.”

XX a. pabaigos fotografijos kritika, Azoulay teigimu, tiesiog nusigręžė nuo to, kas yra fotografuojama, nuo to, kas yra rodoma – būtent šiuo trūkstamu aspektu ir turėtų būti kvestionuojama fotografijos pilietiškumo, jos socialumo problema. Atrodo, jog Susan Sontag (o konkrečiai – jos paskutinioji knyga “Regarding the Pain of Others,” 2003) pagaliau rado savo oponentą.

Knygoje pateikiama įvairių istorinių pavyzdžių. Štai, keletas: tapytojas Louise’as-Auguste’as Bissonas prieš imdamasis tapyti Napoleono III portretą užsakė padaryti imperatoriaus dagerotipą, kurį vėliau išplatino komerciniam naudojimui, tačiau niekas – nei pats imperatorius – tada net nesusimąstė apie galimybę pareikšti teises į savo atvaizdą; Dorothea Lange 1936 m. taip pat nepareiškė teisių į savo “Motiną-migrantę” – tik šeštojo dešimtmečio viduryje portretuotoji ėmė priekaištauti dėl to, kad tapo “žmonių kančios simboliu…” Azoulay anaiptol netvirtina, jog reikia masiškai grąžinti teises į ikoninėmis tapusias nuotraukas  tiems, kas jose nufotografuoti. Greičiau tokia kontraversija autorei nurodo į kitą užslėptą galimybę: ar tokių nuotraukų paplitimas nereiškia, kad slapta arba jėga fotografuojami gyventojai (piliečiai) paprasčiausiai yra ne(pri)pažįstami?

Advertisements
Tagged , , , ,

“Apgauk mane gerai, arba manipuliacija kaip istorinė tiesa”: paskaitos tekstas

Nusprendžiau publikuoti tekstą, kurį naudojau skaitydamas pranešimą Šiuolaikinio Meno Centre (2008 m. spalio 3 d.), nes sulaukiau kelių prašymų pateikti kokią nors dokumentaciją. Šis tekstas, savo ruožtu, sudarytas iš straipsnio “Apgauk mane ir daryk tai gerai” (kuris netrukus bus paskelbtas leidinyje “Fotografija ’08”) bei vėliau prirašytų pastabų ir komentarų.

Nuo pat pirmųjų atvaizdo inkorporavimo į žiniasklaidą dienų, „istorinės akimirkos“ samprata tapo priklausoma nuo daugybės reguliavimo, režisavimo, cenzūravimo veiksnių. Istorija turėjo atrodyti „tikriau“ už pačią tiesą. Dažnai paaiškėja, kad tai, kas „yra matoma“, yra tai, kas „yra rodoma“. Tačiau kas nuo to pasikeičia?

Kalbant apie manipuliaciją medijuojamo atvaizdo turiniu, paprastai turima omenyje technika, kurios pagalba transformuojama tikrovėje esančio referento vaizdinė reprezentacija siekiant pakeisti pačios tikrovės suvokimą. Kitaip tariant, manipuliuoti – tai turėti reikalų su referentu per jo reprezentaciją. Mąstant apie istorinei reprezentacijai skirtą atvaizdą, galima klausti: koks ir kur yra medijuojamo pranešimo turinio referentas ir ką galima vadinti „autentišku“ istorinio įvykio atvaizdu?

Continue reading

Tagged , , ,

PAŽINIMO TINKLAI [Mara Traumane], vert. iš anglų k.

Idėjos medijos meno bei autoreferentiškumo temomis man kilo ėmus studijuoti analoginės medijos meno praktikos strategijas ir jų paraleles su šiandieninio new media meno apraiškomis bei nuostatomis. Mano tyrimų medžiagoje iš Maskvos bei Rygos (9 deš. pradžia) buvo keletas samizdat’o leidinių pavyzdžių- tekstų bei kasetinių įrašų. Tarp šių darbų- poetinis absurdo romanas [1] ir diskusija apie kolektyvinius performansus bei šių performansų dokumentacija. [2] Bendrų pastangų dėka- 80-aisiais tuo užsiėmė atitinkama grupė žmonių- abu leidiniai buvo išspausdinti ir transkribuoti iš garsinių įrašų, vėliau perrašyti ranka bei išplatinti (ar bent jau bandyti platinti) kaip samizdat’as- iš rankų į rankas. Esu aptikusi kolektyvinės kūrybos praktikos pavyzdžių, dokumentuojančių bei reflektuojančių vakarų kultūros kanonų paraštes- “12 dialogues” (1962-1963) [3], kuriuose Carl Andre ir Hollis Frampton kalba apie kolegų menininkų kūrybą bei Takahiko Iimuros “Filmmakers” (1966/69)- jame aprašoma eksperimentinio kino scena Jungtinėse Valstijose. Manau, jog kai kurie šių kolektyvinių eksperimetų aspektai susišaukia su new media bei indie publishing charakteristikomis, jie aptinkami ir nuolatos augančioje „dalyvavimo“ kultūroje bei kolektyvinio rašymo praktikoje wiki‘uose bei blog‘uose. Žemiau pabandysiu išryškinti kai kurias iš šių paralelių, nors galutinio išsamaus jų apibendrinimo dar neturiu. Tačiau straipsnio tema kelia svarbius eksperimentinio meno praktikos apibrėžimo klausimus: kokios istorinės bei dabartinės gairės formuoja kontekstą tokiai veiklai, kokie yra diskusijų bei dokumentavimo metodai, o taip pat- kokį vaidmenį šiame procese užima medija? Diskutuojant apie kolektyvinius darbus, įdomu yra stebėti lokalumo poveikį bendram vaizdui, bandyti aptikti momentą, kai individuali veikla pereina į platesnį socialinį kontekstą ir kaip yra apibrėžiama tokios veiklos autonomija. Man šie klausimai yra ne tiek instituciniai ar akademiniai, kiek grynai organizaciniai. Continue reading

Tagged , , , , , , , ,

Konferencija „Medijų sfera: filosofija, komunikacija, menas“ ir simpoziumas „Audiovizualinės studijos ir kūrybinė raiška“

Spalio 5-6 dienomis vyks pirmasis Lietuvove akademinis renginys, skirtas medijų kultūrai analizuoti. Tai konferencija „Medijų sfera: filosofija, komunikacija, menas“ ir simpoziumas „Audiovizualinės studijos ir kūrybinė raiška“. Rengėjas- VDA fotografijos ir medijos meno katedra, kurios dešimtmečio proga šis renginys ir organizuojamas.

Vieta: A. ir A. Tamošaičių galerijos „Židinys“ salė, Domininkonų g. 15, Vilnius.

Pranešimų trukmė 15-20 min., klausimai-diskusijos – 10 min. po pranešimo.
Publikacijos: pranešimai bus publikuojami recenzuojamame VDA mokslinių straipsnių rinkinyje „Dailė“ (Vilniaus dailės akademijos darbai).

Organizatoriai: VDA Fotografijos ir medijos meno katedra, e. prof. p. Alvydas Lukys, doc. dr. Arūnas Gelūnas, dokt. Vytautas Michelkevičius . Partneris – žurnalas apie medijų kultūrą http://www.balsas.cc

Tagged , , , , ,
%d bloggers like this: