Tag Archives: fotografija

Shooting Shooting

© AFP/Scanpix

 

Žiūrėdamas pro ginklo taikiklį turi būti visiškai tikras tuo, ką matai. Tuo tarpu fotografijoje nustebimas išvydus tai, kas nepastebėta fotografavimo metu, gali sukurti jos vertę. Neretai netgi tikimės, kad pažvelgę į savo pačių darytą nuotrauką padarysime netikėtą atradimą — nustebsime dėl netikėtos mūsų pačių figūrų kombinacijos, arba dėl antrame plane vykstančio veiksmo.

Žvelgiant į šią filipiniečių politiko prieš pat mirtį darytą fotografiją galima įsivaizduoti, kaip žudikas nuspaudė gaiduką iš karto po blykstės mirktelėjimo — negaišdamas ir, ko gero, gailėdamasis, kad uždelsė lemtingą sekundės dalį. Galima įsivaizduoti ir nuotraukos autorių, kuris miršta taip ir nesuvokęs, kas įvyko. Miršta nesuvokęs, kokį kraupiai įtikinamą konceptualų kūrinį sukūrė — ko gero, vienintelį (ir geriausią) savo gyvenime. Tik štai nustebti ir kraupti nuo už nugarų šmėstelėjusios mirties lemta jau kitiems.

Būna, kad išvydus gerą darbą norisi būti sukūrus jį pačiam. Tačiau čia tokio darbo sąlyga — atsakomasis šūvis, kaip dvikovoje. Fotografija pasiekia savo ribą ten, kur prasideda mirtis. Kas ryžtųsi sąmoningai peržengti šią ribą, kai šis peržengimas jau seniai deleguotas simuliacijai? Galų gale, ir ši nuotrauka mums gali priminti simuliaciją lygiai taip pat, kaip pajūryje regimas saulėlydis gali priminti masiškai nuotraukose produkuojamą kičą.

Kaip bebūtų, tokių vizualių artefaktų pasaulyje gali būti ir daugiau. Tikrai rastume daugiau žmonių, sugebėjusių nuspausti užrakto mygtuką nežinant, kad fotografuoja savo mirtį likus akimirkai iki jos atėjimo. Galima netgi tikėtis egzistuojant savotišką (be abejo, gyvųjų propaguojamą) žanrą, kuriame galimas tik vienas dublis ir vienas šūvis. Žanrą, kuriame tikrumas turi didžiausią kainą. Pavyzdžiui, tiek pat gali būti įkainotas ir fetišizuotas paskutinis prieš nukrentant lėktuvui mobiliojo telefono kamera padarytas kadras, atkurtas iš per stebuklą išlikusios atminties kortelės.

Įprastu fotoaparato judesiu metęs proginį, tačiau tuo pačiu ir banalų žvilgsnį (nuotrauka daryta Naujųjų 2011 metų naktį) ir spėjęs juo `nušauti` savo žudiką (shoot a shooter), nuotraukos autorius prieš savo valią tapo tokio hipotetinio žanro tęsėju. Artist post mortem de facto.

Nuoroda į šaltinį

Advertisements
Tagged ,

Naujas žurnalo Fotografija ’08 numeris

cover-fotografija-08

Štai ir pasirodė naujasis Fotografija ’08 numeris: šauniai sumaketuotas, dedikuotas manipuliacijai ir kupinas tekstų, kurių tarpe ir “Apgauk mane, ir apgauk gerai” / “Deceive Me and Do It Well.” Čia nuoroda į puslapio www.photography.lt leidinių skiltį. Gero naršymo/sklaidymo/skaitymo. Ir gerų Naujųjų.

Tagged , , ,

Ariella Azoulay: Pilietinė fotografijos pareiga

Ariella Azoulay, “The Civil Contract of Photography,” trans. Rela Mazali and Ravik Danieli, Zone Books/MIT, 2008.

Izraelietė meno kritikė ir kuratorė Ariella Azoulay savo naujausioje knygoje “The Civil Contract of Photography” imasi įdomių teorinių žingsnių oponuodama kai kurioms svarbioms ir, atrodo, savaime suprantamoms, į vakarietišką pasąmonę įaugusioms sampratoms apie fotografiją. Esminis autorės konceptualus judesys yra fotografijos kaip kažko, kas priklauso išskirtinai žiūrinčiąjam, neigimas. Kritikė akcentuoja, kad daugybė fotografijos kritikų klysta tvirtindami, jog pakanka tik paties įvykio (nelaimės, tragedijos, kančios ir t.t.) rodymo, kad pati “pareiga fotografuoti yra aukščiau visko.” Tačiau kur šioje sampratoje dingsta fotografuojamasis ir kam priklauso nufotografuotas atvaizdas, portretas? Autorė apibendrina: “Daugeliu atvejų fotografuojamasis yra ne daugiau, nei vaiduoklis, kurio vardu yra fotografuojama, vardan kurio į nuotraukas žiūrima ir kurio labui nuotraukos yra platinamos.”

XX a. pabaigos fotografijos kritika, Azoulay teigimu, tiesiog nusigręžė nuo to, kas yra fotografuojama, nuo to, kas yra rodoma – būtent šiuo trūkstamu aspektu ir turėtų būti kvestionuojama fotografijos pilietiškumo, jos socialumo problema. Atrodo, jog Susan Sontag (o konkrečiai – jos paskutinioji knyga “Regarding the Pain of Others,” 2003) pagaliau rado savo oponentą.

Knygoje pateikiama įvairių istorinių pavyzdžių. Štai, keletas: tapytojas Louise’as-Auguste’as Bissonas prieš imdamasis tapyti Napoleono III portretą užsakė padaryti imperatoriaus dagerotipą, kurį vėliau išplatino komerciniam naudojimui, tačiau niekas – nei pats imperatorius – tada net nesusimąstė apie galimybę pareikšti teises į savo atvaizdą; Dorothea Lange 1936 m. taip pat nepareiškė teisių į savo “Motiną-migrantę” – tik šeštojo dešimtmečio viduryje portretuotoji ėmė priekaištauti dėl to, kad tapo “žmonių kančios simboliu…” Azoulay anaiptol netvirtina, jog reikia masiškai grąžinti teises į ikoninėmis tapusias nuotraukas  tiems, kas jose nufotografuoti. Greičiau tokia kontraversija autorei nurodo į kitą užslėptą galimybę: ar tokių nuotraukų paplitimas nereiškia, kad slapta arba jėga fotografuojami gyventojai (piliečiai) paprasčiausiai yra ne(pri)pažįstami?

Tagged , , , ,
Advertisements
%d bloggers like this: