Tag Archives: komentaras

“Šalutinis efektas” (Limitless, 2011): vargas dėl proto

Garsų pasaulio įrašai, “Šalutinis efektas”, 2011

Aprašymą rasite GPĮ puslapyje, o aš tuo tarpu (kaip visada) pasilieku sau teisę į improvizuoto komentaro formą.

Pirmiausia turiu pranešti, kad pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą buvo korporacinio-marketinginio konsenso padarinys ir yra ne mano darbas. Nieko nepadarysi, su tokiais dalykais vertėjui tenka susitaikyti. Žinoma, tiesioginis pavadinimo vertimas būtų reiškęs marketinginį fiasko (“Beribis”? “Neribotas”? “Visagalis”?), tad akivaizdžiai buvo imtasi ekonominės lingvistikos gudrybių — juk pavadinimas turi “imti” ir “parsiduoti”… Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Rusijos rinkoje šio filmo pavadinimas yra “Области тьмы” (“Tamsos pakampės”? “Tamsos zonos”? “Tamsos regionai”? “Tamsos apylinkės”? o gal “Patamsiai”? apie ką jie čia?). Na, gerai, jis nebuvo paimtas iš dangaus — tai vis tik Alano Glynno romano, pagal kurį pastatytas filmas, pavadinimas: The Dark Fields. Bet palaukite, juk tai būtent romano pavadinimas, o romano ekranizacija faktiškai niekada nebūna tiesiog šimtaprocentinis literatūrinės istorijos variantas ekrane. Ekranizacija faktiškai visada yra nauja istorija, kuri liečiasi su originalu pamatiniuose taškuose, bet daugybė kino medijos (o ypač Holivudo kino medijos) standartų ir reikalavimų paverčia knygą iš esmės nauju kūriniu su nauju ritmu, nauju pasakojimo suvokimu. Tiems, kas Alano Glynno knygos The Dark Fields (dar) neskaitė (o neskaitė, drįstu spėti, absoliuti dauguma), egzistuoja tik vienintelė šios istorijos versija Holivudo ekranizacijos pavidalu, kurioje nėra ne tik “tamsos” metaforų, bet ir pats žodis faktiškai niekur neištariamas. Tad tai jau naujas kontekstas, nauja realybė ir naujas kūrinys.

Kaip bebūtų, bet “Šalutinis efektas” yra visiškai ne apie šalutinį efektą — jis, beje, šioje istorijoje yra pats neįdomiausias, nes tai mirtis ir ji tiesiog yra faktorius, kuris nebent įprasmina būtent tiesioginį efektą (ir iš viso, trūkčiojanti ausis nori išgirsti lietuvišką atitikmenį “poveikis”). Štai pastarasis ir yra vertas aptarimo, kadangi popkultūroje tai labai retai sutinkama tema: išnaudoti 100% savo smegenų — tai, atleiskite, tikrai reta idėja kibernetinių vergų pasaulyje, kuriame technologijoms perleidžiama teisė į mūsų atmintį, jutimus, kūnus ir viską, kas dar liko. Mes prašome genetikos inžinierių, kad šie kada nors sukurtų mums idiotus, kuriuos būtų galima laikyti kur tik nori ir kuo tik nori, bet ar yra rimtai diskutuojama apie tai, kaip mes galėtume tapti — tiesiogine prasme — protingesni? Žinoma, kad “Šalutiniame efekte” nieko panašaus į tikėtiną atsakymą neišvysime, bet jį verta pažiūrėti bent jau vien dėl retorinio (ir teorinio) azarto.

Tiesą sakant, tapti protingesniu ir realizuoti save kapitalistinėje realybėje, kuriai toks monstriškai galingu tapęs intelektas kažkodėl nesugalvoja jokių alternatyvų, yra viskas, ką siūlo šis ideologizuotas scenarijus. Kaip ir reikia tikėtis, holivudinėje ekranizacijoje hiper(-turbo-super-)protingo asmens vektoriai gali būti nukreipti tik į korporacinių galių realizavimą, lyg kapitalistinis pasaulis yra pati neišvengiamiausia ir nekintamiausia, nekvestionuojama ir nepakeičiama duotybė, kone Gamta 2.0. Kyla klausimas: ar tikrai realizavę 100% savo smegenų mes vis dar liktume tos pačios realybės veikėjai?

Čia kažkurioje 20% smegenų dalyje žybtelėjo viena citata iš neseniai mano išverstos Noamo Chomskio knygos: “[Vienas didžiausių šiuolaikinės biologijos autoritetų Ernstas] Mayras spėjo, kad žmogiškoji intelekto sąrangos forma nėra natūralios atrankos pasekmė. Jo manymu, gyvybės istorija žemėje prieštarauja minčiai, jog ‘būti protingam yra geriau, nei būti kvailam’: biologinio išlikimo atžvilgiu bitėms ir bakterijoms sekasi kur kas geriau, nei žmonėms.” (Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje”. Kitos knygos, Vilnius, 2011, p.7)

Atsispyręs nuo šios citatos pereisiu prie neseniai girdėto fiziko-teoretiko Michio Kaku svarstymų apie tai, kodėl su mumis vis dar nesusisiekė pažangios nežemiškosios civilizacijos ir neišmokė visokių tarpgalaktinių gudrybių. Kaku sako: įsivaizduokime skruzdėlyną. Štai, organizuota bendruomeninė struktūra, kuri, mūsų akimis žiūrint, yra labai neprotinga nepažangi. Įsivaizduokime, kad skruzdės galbūt net norėtų tapti protingesnės ir pažangesnės, bet kaip mes joms galėtume padėti? Ar jos nutuokia, kad jų skruzdėlynas stovi šalia greitkelio, kuriuo laksto pažangiausios civilizacijos atstovai? Kitaip tariant, paradoksas akivaizdus: mes būdami visatos skruzdėlėmis galime net nepastebėti, jog esame tarpgalaktinių komunikacijos greitkelių sankryžoje vien todėl, kad tokiai visatos skruzdėlei būtų tiesiog sunkoka perduoti visas tas nuostabias žinias (ir nežinias). Bet grįžkime į planetą Žemė ir užduokime klausimą: ar šios planetos paviršiumi vaikštinėjantis ir superintelektualumo piliulių pririjęs laimingasis būtų pasiekiamas mums, mirtingiesiems? Ir, atitinkamai, ar tokiam būtų naudingas šis kapitalistinis skruzdėlynas? Na, gerai… žinoma, kad filmas ne apie tai. Tokie filmai niekada nebus apie tai.

Nereikia būti “apsišniojus” NZT-48 (taip filme vadinamos šios superintelektualumo piliulės), kad suvoktum, jog mūsų simbolinės struktūros — politinės, socialinės, kultūrinės — yra sukurtos ir ištisus amžius palaikomos tų, kurie naudoja tuos varganus 20% savo smegenų — t.y., homo sapiens vulgaris. Kaip elgtųsi toks eilinis, bandantis prasimušti, didesnį, nei vidutinis intelekto koeficientą turintis rašytojūkštis Edis (grubiai tariant — tu, arba aš), yra iš tiesų kontempliuotinas klausimas. “Šalutinio efekto” realybėje jo maksimalus savęs realizavimas seka visiškai neoriginalia ir stebinančiai banalia hierarchijos trajektorija — biržos makleris, korporacijos konsultantas, vadovas, senatorius ir… JAV prezidentas. Kitaip tariant, kaip reikiant vežanti idėja (t.y., galimybė tapti tobuliausia savo paties versija) yra visiškai nukenksminta įspraudžiant ją į ideologiškai “saugią” situaciją. Beje, sąvoka “protingas prezidentas” (o ypač JAV prezidentas) pritrenkiančiai efektyvių precedentų dėka šiandien yra kone oksimoronas.

Taigi, vis tas vargas dėl proto (горе от ума), kaip prieš du amžius pasakė A.S. Gribojedovas. Keista, kad fimo herojus Edis (žinoma, būdamas nuolat “užsivežęs nuo NZT”) atsiduoda įvykių kaleidoskopui be jokių refleksijų. Jam vargas dėl proto — tai kažkas, ką galima nugalėti tuo pačiu protu. Bet scenarijaus logika vis tik reikalauja bent simbolinio “rimtų klausimų” iškėlimo, o jis, kaip visad holivudiniuose filmuose, deleguojamas moteriai. Būtent moteris, su kuria protagonistas susietas širdies ryšiais, imasi etinio problemos aspekto. Būtent moteris turi pasipriešinti vitališkam vyro carpe diem ir iškelti klausimą apie tai, kas yra tikrasis “aš”. Štai jo ir jos dialogas ryte po vakarykščių NZT nuotykių, kuomet ji buvo priversta pirmą (ir paskutinį) kartą pavartoti NZT tam, kad išgelbėtų sau gyvybę:

— (Jis keliasi iš lovos, jaučiasi kaltas) Atleisk, kad taip nutiko. Daugiau tau niekad nereikės to patirti. Dabar jau galiu mumis pasirūpinti.
— (Ji sagstosi nusisukusi nuo jo) Neabejoju.
— Galiu mus apsaugoti. Aš sugrįžau, supranti?
— (Ji pažvelgia jam į akis) Kas sugrįžo, Edi?
— Aš.
— Ne, tai ne tu! Anksčiau buvai kitoks.
— Aš vis dar toks pat.
— O aš pavartojusi tokia nebuvau. Elgiausi taip, kaip niekad nesielgčiau.
— Tačiau tai išgelbėjo tau gyvybę.
— Bet tai buvau ne aš.
— Tu klysti. Tablečių poveikis…
— Žinau, koks jų poveikis. Supratau, kas tai. Tu jautiesi nepažeidžiamas.
— Tu net neįsivaizduoji, kur tai gali mus nuvesti. Kiek visko galėtume padaryti. Kokį gyvenimą pagaliau galėtume nugyventi.
— Tuomet tau gali tekti nugyventi jį be manęs.

Ir štai regime prasikaltusio vyro pasižadėjimo sceną:

— Klausyk, aš liausiuosi vartojęs. Tiesiog dar turiu kai ką padaryti, kad mus apsaugočiau. Po to tikrai mesiu. Toks mano planas.
— (Ji užverčia akis) Edi…
— Paklausyk: aš turiu planą. Prisiekiu. Liausiuosi vartojęs.
— (Stebėtinai greitai leidžiasi įtikinama) Gerai. Tikiuosi.

Kažkur iki skausmo girdėta, ar ne? Juk tai demoralizuoto vyro įtikinėjimai, jog jis tikrai mes gerti ar vartoti narkotikus, jog atsistos ant kojų ir pagaliau “ateis į protą”. Tačiau šiuo atveju vyras prisiekinėja, jog daugiau nebebus toks protingas, nebebus toks tvarkingas ir organizuotas, toks nenugalimas ir tobulas. Tiesiog prisižada būti “savimi”…

Bendrai tariant, “Šalutiniame efekte” neribotos ir nepažintos mumyse glūdinčios galimybės rodomos kaip keliančios baimę ir yra identifikuojamos su depersonalizacija ir nužmoginimu apskritai. Šimtaprocentinio savęs kaina yra būtinybė nuolat vartoti preparatą ir identifikuotis su jo poveikiu. Iš esmės tai gan specifinė narkotikų vartojimo problematikos variacija. Narkotikų vartotojams taip pat iškyla klausimas, kaip internalizuoti jų poveikį ir kaip paversti jį savasties dalimi, kaip jį personalizuoti. Tad šiame filme pateikiama tokio pat pobūdžio dilema, kuri išspendžiama aptakiai — herojus tiesiog randa būdą (visa tai paaiškėja pačioje filmo pabaigoje, parodoma kaip iš dangaus nukritęs faktas) atsisakyti NZT tuo pačiu pasiliekant sau visas preparato pagalba įgytas galias. Hm…

Beje, dar kartą prisiminus ir pergalvojus visą filme rodomą istoriją man labiausiai norėtųsi sužinoti, ką gi herojus Edis Mora — rašytojas! — parašė pirmąkart pavartojęs NZT. Jo per kelias dienas parašyta knyga kaip nenuneigiamos intelektualinės turbulencijos įrodymas figūruoja tik filmo pradžioje, bet štai kas joje parašyta, lieka paslaptis. Tą “sužino” tik Edžio leidėja, o mums belieka tik spėlioti. Filmas būtų buvęs kur kas įdomesnis ir aktualesnis, jei būtų buvęs apie Edį Morą rašytoją, o ne apie Edį Morą maklerį, kapitalistą, ar senatorių. Jis vis tik turėjo šansą likti savimi — rašytoju — net ir vartodamas NZT. Deja, rašytojo kelias jam pasirodė pernelyg… siauras. Gal ir sunkoka būtų buvę kalbėti visiems savo knygomis iš ketvirtosios ar penktosios dimensijų. Gal net ir pavojinga. Bet vis tik negaliu nesutikti su Lawrence’u Wieneriu: “privalai likti savimi, kad ir kaip pavojinga tai bebūtų.”

P.S.: Nėra reikalo ieškoti artimiausio “dylerio” — NZT-48 yra fiktyvus preparatas. Žmonija dar tolokai iki to. Maksimum, kas mums yra prieinama — tai nootropilio dariniai ir kitokie sinapsių ryšius šiek tiek suaktyvinantys preparatai. Pataisykite, jei klystu.

Tagged , , , , , , , ,

Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Perskaitę Šiaurės Atėnuose publikuotą straipsnį Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje, su kolegomis (V.Michelkevičiumi, J.Dobriakovu, V.Klimašausku, J.Lavrinec, T.Bajarkevičiumi) ėmėme diskutuoti apie po šiuo straipsniu pasirodžiusius komentarus. Netrukus (daugėjant el. laiškų) paaiškėjo, kad komentavimo ir komentarų tema gali būti įdomi pati savaime. Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis yra  “nevykusi” diskusija komentarų pavidalu. Negatyvus, agresyvus, neadekvatus atsakas. Nemanau, kad konkrečiai šitie komentarai po šituo straipsniu turėtų būti suvokiami kaip rimta diskusija, ar kažkoks adekvatus savo turiniu atsakas, nes būtent adekvatumo ir nėra (juokais galima priskirti terminą “adekvatus internetinis komentaras” oksimorono kategorijai), o svarbiausia (ir internetiniams komentarams tai būdingiausia) — nėra argumentų. Dažniausiai juos rašo tie patys žmonės (t.y., beveik kiekviena socialiai aktyvi internetinė terpė turi savo “etatinius dalyvius”), kurie konkrečiame puslapyje (Š.Atėnuose, Lit.Mene ir pan.) yra suformavę savotiškas monopolijas — specifiniai nuolatinių komentuotojų ryšiai labai natūraliai susidaro ilgainiui atpažįstant pastovių “kolegų” psichologinius paveikslus ir “išmokstant” konkrečias žaidimo taisykles, perimant diskursą. Šaip, savaime tai nėra blogai, kadangi tai, regisi, natūrali žmogaus kaip socialinės būtybės buvimo “kartu su kitais” pasekmė. Neigiamas tokio natūralaus siekio suformuoti daugiau-mažiau nuolatiniais ryšiais susijusią komentuotojų terpę yra jos polinkis į hermetiškumą ir savotiškas viešo konteksto “pasisavinimas” (pvz., nerašytų komunikavimo taisyklių susiformavimas). Tačiau net jei taip ir nenutinka, komentarams vis tiek (ir — norisi optimistiškai sakyti — “vis dar”) yra būdingas vienas bruožas, kuris ir prisideda prie to “internetinio komentaro” įvaizdžio: jie dažniausiai yra familiarūs. Neargumentuotas familiarumas ir agresija. Ar gali būti toks komentaras kažkokios diskusijos dalyviu? Kai komentuotojas rašo taip, lyg jis aiškiai viską žinotų ir jam, lyg kokiam Stalinui, pakaktų tik burbtelėti tris žodžius — štai, kas simptomiška. Galima būtų pritempti iki psichoanalizės ir pavadinti tai kastracija — tai tekstas be jo autoriaus, t.y., be kūno (tiek fizinio, tiek socialinio). Svarbu tai, kad (dažniausiai anonimiška) teksto gamyba internete yra lydima aiškaus pojūčio, jog atsakomybė už turinį (ne teisinė atsakomybė, o asmeninė — t.y., kai kažkas bandoma pasakyti maksimaliai “priartėjant prie savęs”) yra visiškai niekinė ir apskritai nėra akcentuojama, nes tavęs “iš tikrųjų” nėra. Tai, ko gero, yra ir gerai, ir blogai. Viena vertus, taip išryškeja įvairūs liaudies simptomai, o kita vertus, vyksta turinio stagnacija (arba regresija). Arba vystosi apskritai kažkas nesuvokiamo, priklausančio stichiško pasąmoninių srautų sublimavimo sričiai. Regis, kaip tik tai ir turėtų būti įdomu — tą galima būtų suvokti kaip savarankišką temą, bet tada reikalingi metodai komentarų “adekvatumui” nustatyti, o čia jau aiškios pretenzijos į kiberpsichologiją ir kibersociologiją. Tačiau kaip gi dėl tos “diskusijos”?

Manau, kad bet kokiu atveju belieka stengtis formuluoti kaip tik įmanoma daugiau ir tiksliau — nuo to viskas ir prasideda, kadangi kalba yra didžiausias mus visus vienijantis “virusas.” Daug kam (Lietuvoje) “medijų filosofija” ir “visi tie mediju teoretikai” yra “just a bunch of phonies,” bet juk būtent tai ir yra nuomonė (arba poza), o ne argumentai. Tai, kad visiems padai spirga skaitant ir girdint “visų tų medijų teoretikų” darbus, parodo, kad kalbama apie aktualiją, su kuria daugelis vienaip, ar kitaip yra susiję — t.y., dauguma turi vienokią, ar kitokią nuomonę ir patirtį. (Atleiskite už palyginimą, bet) juk dėl baleto tiek aistrų paprastai nebūna.

Šiaip juokas ir dekonstrukcija paprastai būna visai vertingi ginklai.

Kaip gražu, kai žmogus labai gerai žino, ką sako, ar ne?
Štai, “Avataras is Kazlu Rudos ir Azuolu budos” po minėtu straipsniu komentuoja (kalba netaisyta):
“…klaidzioja pasiklyde medijistai patamsyje,bludina,nors ir bando kazko griebtis-sudetingu ziodziu(Lavrinec),exdentrikos(Klimasauskas),pinigu projektams(Michelkavicius)”

T.y., žmogus žino, kaip viskas iš tikrųjų yra, ar bent jau, kaip turi būti. Šiuo atžvilgiu — tai žavėjimosi vertas komentatoriaus prototipas. Jų daug. Ir jie tiesiog žino

P.S. Cituojant Jurijų Dobriakovą, “Galbūt būtent šią gyvybės formą ir aptinkame kultūros savaitraščių tinklapiuose?”

Tagged , , , , ,

Įtinklinti jausmai: gailestis, kuris kainuoja

Šįryt gavau e-laišką su prašymu padėti sunkiai ugnyje sužaloto kūdikio šeimai. Jame buvo nuotrauka, keletas informacijos eilučių ir prašymas persiųsti laišką visiems, kam įmanoma. Kiekvienas persiuntimas neva papildo specialią pagalbos sąskaitą trimis centais, o tokio laiško gavėjui nieko nereikia daryti – net nereikia žinoti, ar tai, ko prašoma yra tikra, ar ne. Tereikia persiųsti laišką toliau – juk šis veiksmas nieko nekainuoja. Tai ne pirmas tokio pobūdžio laiškas ir tokia forma jau tapo įprasta. Kažkodėl kyla įtarimas, jog iniciatyva suabejoti tokios veiklos “skaidrumu” gali būti sutikta ne itin palankiai, tačiau vis tik tokiu atveju kur kas blogiau būtų kylančias abejones represuoti ir jų neišsakyti. Tuo labiau, kai šis atvejis susijęs su labai intymiu ir asmenišku turiniu (ar bent jau su tokio turinio regimybe), su turiniu, kurio sąvininkas yra “Kitas”.

Pirmas tiesiog spontaniškai kylantis klausimas yra grynai techninis: kuo šis laiškas yra ypatingas, kad jo persiuntimas naujiems adresatams yra apmokamas? Jei šis technologinis sprendimas yra realus, tuomet spontaniškai kyla ir sekantis, jau grynai socialinis klausimas: ar tokia tinklaveikos “bankininkyste” gali pasinaudoti visi? Galima pabandyti įsivaizduoti savotišką “abonentą”, kurį išsipirkus kiekvienas siunčiamas laiškas yra apmokamas – visai, kaip skambučiai mobiliuoju
telefonu kai kuriuose planuose. Jei pastaraisiais yra manipuliuojama marketingo pagalba, tuomet kodėl atitinkamos manipuliacijos negalėtų vykti ir elektroninių laiškų pagalba? Atrodo, čia patenkama į mažai išviešintą sritį, kuri drąsiai gali vadintis prietarų ir gandų pasauliu. Kas negirdėjo apie pasiūlymus užsidirbti milijonus tiesiog sėdint “prie interneto”?

Bet iš tikrųjų, didžiausią minties judesį sukelia tokių laiškų forma. Ji paprasta, kaip ir pati tragedija, kuri atlieka manipuliatyvų vaidmenį ir reikalauja laiško gavėjo dėmesio. Tragedijos yra paprastos – tai konkretūs faktai. Gailestis, kuris kyla tragedijos (arba jos regimybės) akistatoje, šiuose laiškuose staiga įgauna svarbiausią ir praktiškai pritaikomą vaidmenį: priešingai, nei žiūrint televizorių ar skaitant laikraštį (t.y., vienpusės komunikacijos atvejais), siūloma atlikti praktinį veiksmą – išreikšti solidarumą aukoms (arba aukos reprezentacijai). Informavimas, jog gailestis gali būti tiesiogiai transformuotas į realią pagalbą faktiškai nieko neatliekant, tik persiunčiant laišką, yra esminis kliuvinys siekiant priimti tokią iniciatyvą neužduodant papildomų klausimų. Čia abejojama ne pačia tragedija, o jos reprezentacija, pačia jos reprezentavimo forma, kuri tinklaveikos praktikoje akivaizdžiai tapo “įteisinta” kaip “nerašyta taisyklė”. Tačiau “nerašytos taisyklės” kategorija bendruomenes motyvuojančių veiksnių tarpe yra pati slidžiausia.

Tinklaveikos aktyvizmas (network activism) turi ne vieną atmainą. Pavyzdžiui, socialinės ir politinės akcijos renkant atitinkamų interesų grupių atstovų parašus: protestai prieš žiaurumus Irake, Birmoje, Tibete ir kt. (pvz. http://www.avaaz.org); pilietinės gyventojų akcijos protestuojant prieš neskaidrius regioninio, ar valstybinio lygio veiksmus (pvz., http://www.peticija.lt ir kt.). Tačiau jų kontekstas ir taikinys yra viešasis interesas. Galima įsivaizduoti tokių iniciatyvų metu surinktas lėšas už kiekvieną persiųstą laišką – jos būtų realiausia parama realioms problemoms. Tačiau kol kas net siekiant pagalbos didžiulėms tragedijoms (pvz., Tibete vykstantiems žiaurumams), renkami ne “už kiekvieną persiųstą pagalbos prašantį laišką gauti 3 centai,” o visų pritariančijų parašai. Tai viena iš nedaugelio galimybių, kuria gali pasinaudoti tokios laikinos, geografiškai atskirtos pritariančiųjų bendruomenės.

Laiškas, kurį gavau šįryt, buvo jau persiųstas mažiausiai šimto gavėjų. Iš tikrųjų, tai buvo tiesiog tinkle šmėkštelęs fantomas, visai kaip greitasis traukinys, kurio viename lange akimirkai pasirodė kažkos pažįstamas veidas – kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų.

ABSTRACT: Networked feelings

This post concerns e-mailed “letters of misery”, which have to be forwarded as many times as possible to cover some sort of “emotional network”, members of which contribute financial support to the object of pittyness by the act of forwarding the letter. The simplicity of this process implies the humane nature of the message, needless to say that it also bares the unstated injunction of being “guilty” in case of refusing to contribute. You receive no external punishment or emotional pressure simply because it is you who decides weather to obide or disobey to this moral injunction inscribed in the specific form of such letters. The nature of such a phenomenon is to be considered as purely emotional and thus authoritative. The act itself is as simple as if it was almost nothing, as if it was just nodding your head approvingly as you answer a question about the humane nature of compassion – a mere truism. It is an act of pure networked nobility, as it were.

The structure of such a letter can be rendered as follows:

1. The main emotional trigger (usually the picture of a seriously sick child);
2. Context for the message, assuring the “realness” of the act (some personal information – names, places, causes of the tragedy);
3. Assurance that the object of compassion receives financial support as you contribute to the process of forwarding the letter (it is usually stated that the object of compassion receives a certain sum as a result);
4. Basic instructions about forwarding the letter.

The practice of gaining financial support from specificaly charged e-mails might be an interesting issue while talking about the role of media in new forms of contribution inside the networked communities. Further thoughts on the subject are to be published later.

Tagged , ,

TROJANAS ŠV. JONO GATVĖJE, arba “Paskutinioji lietuvių dailės paroda”

Yra toks terminas “trojanas”. Etimologija siekia antiką. Įsibrovėliai klasta patenka į
apgultą Troją ir ją užkariauja. Mito esmė ta, jog įsibrovėlius įsileidžia kaip savus.
Išdavikiškas manevras. Šiuolaikiniame pasaulyje šiuo terminu vadinama ir programa,
įsibraunanti į kompiuterį ir slapta vagianti įvairius duomenis. Tokį džiaugsmą “pasigavo”
ir senučiukas “Šv. Jono gatvės” galerijos kompiuteris prieš pat “Paskutiniosios lietuvių
dailės parodos” atidarymą. Trojano būta tikrai agresyvaus, todėl kompiuteris išleido
paskutinį atodūsį ir visi planai sumaketuoti parodos plakatus nuėjo perniek.
“Ką padarysi”, pasakytų Kurtas Vonegutas. Iš nemalonios situacijos buvo išsisukta
kitais keliais, tačiau šis inicidentas privertė susimąstyti apie pačios parodos funkciją.
Argi tai nebuvo situacija, kuomet galva nesuprato, kur ją kojos nunešė? Continue reading

Tagged , , , ,

Vieši prietarai ir homofobija


Тут стоит культурный парк по-над речкою —
Тут гуляю и плюю только в урны я.
Но ты, конечно, не поймёшь там, за печкою,
Потому ты темнота некультурная.

(Владимир Высоцкий, “Два письма”)

J.F.Kennedy žmona kartą yra išmintingai prasitarusi- “niekas mūsų gyvenime nevyksta be mūsų pačų leidimo.” Savivaldybės aikštėje susirinkę maždaug devyni asmenys, atstovaujantys pilietinę sąšauką ‘Už dorą ir teisingą gyvenimą Lietuvoje’“, matomai atstovavo ir viešąją nuomonę apskritai, jau nekalbant apie galios struktūrų poziciją. Jei miesto valdžios veiksmai įstatymo paribiuose ir už jo ribų gali būti viešai legitimuojami, peršasi akivaizdi išvada- demokratijos principai yra ne įgyvendinami praktiškai, o liguistai interpretuojami. Valdžios baimė, kad gėjų susibūrimo metu “gali būti pažeistos valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų laisvės” primena Brežnevinę, kuri turėjo ir pavadinimą- “чтоб-бы чего не вышло”. Latvijos pavyzdys, kuomet tolerancijos idėjas skleidžiančiam vilkikui apsilankius Rygoje akcija įvyko be jokių inicidentų, atrodo, liko nepastebėtas.

Akcijos priešininkai Lietuvoje lyg susitarę ėmė naudoti išsireiškimą “homoseksualų teroras prieš visuomenę”. Jei visuomenėje (kurios dalis yra ir patys homoseksualai) būtų drąsiai artikuliuojami netradiciškumo bei tolerancijos klausimai, žodis “teroras” pasirodytų šiame kontekste toks, koks ir yra dabar- visiškai neadekvatus. Grįžtant prie J.F.Kennedy žmonos išsireiškimo, galima ir taip pasakyti- baimę dažnai sukelia ne kitas, o mes patys- t.y., kova pirmiausia prasideda mūsų viduje- beje, mums patiems leidus. Tam, kad kalbėti apie reiškinių pasekmes, pirmiausia reikia tiems reiškiniams įvykti. Jei kalbama apie menamą fenomeną, įsivaizduojamus reiškinius, tuomet patenkama į prietarų sritį.

Pačiame pilietinės sąšaukos “Už dorą ir teisingą gyvenimą Lietuvoje” pavadinime yra žodžiai, kurių apibrėžimai yra dinamiški savo esme- jie kinta besikeičiant sąmoningumui, savivokai. Būtent dėl to jų vartojimas viešame diskurse paprastai yra diktuojamas arba neatsargumo, arba pataikavimo mechaniškoms mūsų reakcijoms į reiškinius. Išsireiškimas “homoseksualų teroras” šiandien kažkodėl vis dar patenka į kategoriją, pavadinimu “savaime suprantama”. O “savaiminio suprantamumo” reiškinys yra pavojingas savo mechaniškumu ir absoliutizmu. Sunku neapeliuoti į sąmoningumą rašant apie tokius dalykus.

Tagged , ,

Viešieji tekstai: kontekstas, forma ir turinys

ny-panorama.jpg
Miestas pilnas tekstų. Jie dalyvauja urbanistiniame peizaže kaip pilnaverčiai miesto veido formuotojai. Mes juos identifikuojame kaip nuorodų, pagalbinių ženklų visumą, kaip viešą knygą. Tik koks tos knygos turinys? Jei ir nededame pastangų viešus tekstus abstrahuoti į bendrą turinį ir gerai jį paanalizuoti, tas turinys vis tik lieka aktyvus kažkur giliai, gal pasąmonėje. O tai negali neveikti mūsų- miesto gyventojų- savivokos, orientacijos ne vien miesto, bet ir istorijos atžvilgiu. «Viešą tekstą» kaip reiškinį galima atpažinti iš kelių tarpusavyje persipynusių požymių- konteksto, kuriame jis aptinkamas, vizualaus įtaigumo (t.y., formos) bei turinio. Pastarasis požymis bene problematiškiausias, kadangi yra galutinis teksto tikslas. O koks viešo teksto tikslas? Ar šis tikslas yra paslankus? Ir galiausiai- kas paprastai naudoja viešą tekstą kaip savo kalbą? Ir jeigu tai yra simbolinė struktūra, vadinama demokratine santvarka, tuomet- ar yra galimybė ją atpažinti šiame tekste?

Nesunku pastebėti, jog viešas tekstas tapo refleksyvaus, fragmentiško, anti-problemiško suvokimo nuosavybe- o tai, savo ruožtu, tapo norma. Susiklosčius dabartinio laikmečio aplinkybėms ir kartu su jomis atsiradus atitinkamoms problemoms, egzistuoja galimybė kūrybiškai išnaudoti būtent šį sektorių, kurį drąsiai galima vadinti nepriklausomos medijos terminu dėl autonomijos ir apibrėžto raiškos konteksto. Kadangi tokių apraiškų formos nuolat keičiasi, papildo bei išstumia senąsias, jos ir pačios savaime turi atitinkamą dabarties krūvį, savotišką pranešimą, anot M.McLuhan’o. Tačiau būtent pranešimų turinio (o ne formos) klausimas yra šio teksto prioritetas.

Pradėti reikėtų nuo to, jog galimybės išnaudoti viešasias erdves socialiai, politiškai ar kitaip orientuotoms problemoms viešinti buvo nuolatos- nepriklausomai nuo epochos, santvarkos, režimų, draudimų, cenzūros. agitaciniai_lapeliai_m_1970.jpgEsant draudimams ir cenzūrai tokios apraiškos tampa netgi paveikesnės. Juk ne taip seniai namai buvo slapta marginami antisovietiniais lozungais, dažnai anglakalbiais (kas užtikrindavo kiek ilgesnį jų gyvavimo laiką), kuriuos tuojau pat gremždavo anaiptol ne dėl estetinių sumetimų. Dabar gi situacija keičiasi ir būtinybė tapti aktyviu viešose erdvėse išnyko, nors būtų labai naivu manyti, jog tai išspręstų problemų požymis. Galima sakyti netgi priešingai- problemų kokybė pasikeitė taip, jog būtinybė jas viešinti tapo prieinama kur kas mažesnei visuomenės daliai, t.y., kritinio požiūrio į dabartį trūkumas nurodo į ne taip jau paprastai apčiuopiamą problematiką, jos latentinę prigimtį. Žinoma, pasitaiko originalių pastangų reflektuoti visuomenės laikyseną, tačiau ši iniciatyva priklauso būtent visuomenės marginalams; kol kas jie išlieka politiškai bei socialiai paveikių jėgų lauko paraštėse, tačiau jų idėjos bei pastangos keliant opius klausimus rodo augnčią potenciją bei neišvengiamai atskleidžia kur kas svarbesnį reiškinį- legitimuojančios, valdančios struktūros (tebūnie- valstybes per se) nesugebėjimą atlikti tokią autorefleksiją. Konkrečiai tai galima apibūdinti kaip autorefleksijos viešųjų tekstų pavidalu nebuvimą, atitinkamų meninių projektų bei priemonių afišavimo trūkumą. lt-graffitti-vilnius.jpgKai Lietuvos viešosios erdvės šiuo klausimu išlieka nebylios(ar beveik nebylios), likusioje Europos dalyje ši teritorija jau seniai patekusi į menininkų bei alternatyvios komunikacijos centrų akiratį. Čia galima išvardinti daugybę tiek nepriklausomų autorių, tiek kolektyviai veikiančių menininkų bei medijos specialistų projektų. Tai tik keli žymiausi: Jeny Holzer, Martin Firell, Mike Garibaldi Frick, Monika Fleischmann ir Wolfgang Strauss (MARS exploratory media lab at the Fraunhofer Institute for Media Communication in Sankt Augustin) bei jų projektas www.energie-passagen.de

Miesto erdvė- tai potenciali arena naujų idėjų bei klausimų sklaidai. Vienintelė sąlyga- minčių aktualumas…

Tagged , , ,
%d bloggers like this: