Tag Archives: kinas

“Socialinis tinklas”: painiava, propaganda ir priešai

O body swayed to music, O brightening glance,
How can we know the dancer from the dance?
—W.B. Yeats, “Among School Children”

Dar 2009 m., kai blogeris Carsonas Reevesas savąjame Scriptshadow nutekino kai ką nuo scenaristo Aarono Sorkino darbastalio (ir kai žodis “nutekinti” dar nebuvo pasiekęs savo šiandieninio populiarumo aukštumų), kai Facebook’o vartotojų skaičius jau buvo didesnis už Brazilijos gyventojų skaičių, kai po reguliarių skandalų ir problemų buvo įsibėgėjusi Facebook’o kritikų veikla, kai ėmiau ir pats knaisiotis po įvairias socialinių tinklų peripetijas… taigi, jau 2009 m. vasarą nugirdęs kalbas apie tai, jog Davidas Fincheris kuria šį fil… produktą, galėjau gana lengvai įsivaizduoti, ką gi galiausiai išvysime ekrane. Tam tereikėjo instinktyviai sudėti pagrindinius lygties dėmenis: “Facebook” + “Hollywood” + “David Fincher” + “$”. Tokio skaičiavimo esmė yra ta, jog po lygybės ženklo rašomi tie patys dėmenys, tik pakelti kvadratu — t.y., faktas, jog Holivudas kuria filmą apie karščiausią, potencialiausią ir populiariausią aktualiją (bei faktas, jog būtent tokie ir yra Oskarų orientyrai) yra absoliuti ciniškoji postkapitalistinė kasdienybė. Vėliau vis pagalvodavau, kokios gi galėtų būti kitos šio konkretaus popkultūrinio manevro implikacijos. Bėgo laikas, filmas buvo pastatytas, pasirodė oficialūs pristatymai, pirmieji torrentai… ir vis atsisakydavau jį žiūrėti, nors toks ožiavimasis ir prasilenkia su mano įprastu smalsumu. Tiesiog nemaniau, jog išvysiu kažką, kas skirsis nuo iš anksto susidaryto vaizdinio ir, pasirodo, beveik neklydau — pagaliau prisiruošiau tai padaryti visai neseniai. Jau po pirmųjų penkiolikos žiūrėjimo minučių mano nevalingai ironiškos mintys nuklydo visai kitur ir šio “kūrinio” siužetas pasidarė nebeįdomus. Toliau žiūrėjau stabtelėdamas, prisiversdamas ir jau mintyse rašydamas šį straipsnį. Taigi, neketinu kalbėti apie siužetą. Kur kas aktualesnis man yra šio produkto žanras, bet ne kaip standartizuotas apibrėžimas (docu-drama, comedy-drama, fictionalized biographical drama ir pan., nors tokiems kūriniams norisi pasiūlyti trumpinį bio-fi, arba hi[story]-fi), o kaip platesnis kultūrinis reiškinys, turintis daugybę precedentų nebe kino kaip meno, o kino kaip revizionistinės propagandos istorijoje.

Man, kaip postsovietinės epochos augintiniui, prieš akis pirmiausia išsirikiuoja XX a. pirmosios pusės sovietiniai filmai: tai Spalio revoliucijos vaizdavimas legendiniuose S.Eizenšteino “Šarvuotis Potiomkinas” ir A.Dovženkos “Arsenalas“, o po to ir visa plejada filmų apie generalisimą — per 16 metų (1937-1953 m.) buvo sukurta 18 filmų apie Staliną ir juos visus, be abejo, vadas pats peržiūrėjo ir aprobavo. Tuomet negalima pamiršti ir per ilgą Mao gyvenimą Kinijoje sukurtos bio-fi produkcijos. Galiausiai ir šių laikų Holivudo precedentai — filmai, sukurti pervaidinant visai nesenus istorinius įvykius — užtikrintai atstovauja šio specifinio žanro tradicijas: pirmiausia tai nepralenkiamo bio-fi čempiono Oliverio Stone’o “JFK” ( 1991), “The Doors” (1991), “Niksonas” (Nixon, 1995), “Pasaulio prekybos centras” (World Trade Center, 2006), ir “W.” (2008).

Kaip savo palyginti neseniai paskelbtoje išsamioje analitinėje studijoje pastebi Niujorko Universiteto Kino studijų profesorius Jonathanas Kahana, “istorinių įvykių atkūrimas vaidybos pagalba vėl tampa populiarus — galima pastebėti, jog šiuolaikinės judančio vaizdo kultūros peizaže <…> vėl imamos naudoti istorijos atkūrimo technikos, kadaise buvusios populiarios dokumentiniame ir socialinio realizmo kine” (“What Now? Presenting Reenactment”, Framework. The Journal of Cinema and Media). Tai išties įdomi tendencija. J.Kahana analizuoja platų istorijos atkūrimo metodikų spektrą ir ypač akcentuoja šiuolaikines dokumentikos ir fikcijos sintezes. Itin pravartu pasiskaityti norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie šią tendenciją šiuolaikinėje judančio vaizdo kultūroje.

Tačiau mane domina visai neseniai įvykusios istorijos perpasakojimas būtent kinematografine Holivudo kalba. “Vartojant” jos produktus mūsų pavloviškai išugdyti percepcijos refleksai funkcionuoja pagal visus pažįstamus principus — simpatija herojui, antipatija antiherojams ir empatija apskritai, nes tai tikrai gerai pastatytas kinematografijos darbas, kurio estetiškai neišeina suvokti kitaip, kaip kino filmo. Paprastas žiūrovas iš jame pasakojamų siužetinių linijų ir veikėjų portretų susidaro vaizdinį, kuris yra emocionalus ir tuo pačiu nepasiduodantis alternatyvioms interpretacijoms. Tuo tarpu tiek neseniai vykusioje istorijoje dalyvavę asmenys, tiek pati situacija yra probleminiai, nevienareikšmiški ir, ko gero, apskritai klaidingai interpretuojami.

Kaip jau minėjau, filmas pradėtas kurti, kuomet buvo prisikaupę tikrai nemažai purvinų dalykėlių: tai ir bylinėjimasis dėl Facebook’o “idėjos” autorystės, nesibaigiančios problemos dėl vis dar neapibrėžiamo privatumo/viešumo santykio socialiniuose tinkluose, vis didėjantis nerimas dėl Facebook kompanijos serveriuose saugomų asmeninių duomenų likimo ir teisinio statuso, o galų gale ir dėl paties Facebook’o statuso — juk XXI a. į tarptautinę politiką įžengė dar vienas žaidėjas: internetinės kompanijos, dėl savo gabaritų pajėgios vesti derybas su pačiomis didžiausiomis valstybėmis — pvz., neseniai visas pasaulis turėjo progą tuo įsitikinti stebėdamas dvikovą “Kinija vs Google”. Man jau tą 2009 m. vasarą, kai tik sužinojau apie “Socialinio tinklo” kūrimą, pirmiausia kilo noras interpretuoti filmą kaip šiuolaikinį propagandinį pseudoistorinį “veikalą” Facebook’o vartotojams, kad šie jaustųsi ideologiškai saugūs naujame, neprognozuojamame darinyje, kuris jiems net nepriklauso. Juk kokios bebūtų implikacijos ir net jei tai tiesiog Fincherio asmeninis kūrinys, tačiau jis daro masinį (t.y., globalų) poveikį tai tikrovei (ir dabarčiai) iš kurios jis ir yra atėjęs. Kinas (o ypač Holivudinis) niekad nebuvo tiesiog kino reikalas — ideologija (t.y., specifinis elgesys su dabartimi, su aktualumu) visad buvo greta.

Socialinis tinklas (nors gal teisingiau, “megatinklas” — Facebook, Twitter ir kt.) kaip reiškinys yra iki šiol istorijoje neegzistavusi politinio darinio forma — savotiška metavalstybė, kurios “piliečius” sieja metaryšiai ir metavertybės. Galbūt kol kas mes kaip socialinių megatinklų “piliečiai” vis dar nesuvokiame savo metapilietiškumo kaip politinės arba apskritai — tiesiog organizuotos galios, nes yra pernelyg daug neatsakytų svarbių klausimų (ar internetinis socialinis tinklas turi numanomas, arba planuojamas trajektorijas? ar įmanomas toks planavimas/reguliavimas? ar jo reikia? ar reikalingas socialinių tinklų monopolistas? ar socialinis tinklas save pateisinti ir išlaikyti gali tik funkcionuodamas kapitalistiniu režimu? kas naviguos po svetimuose serveriuose išsaugotas mūsų asmenines biografijas? koks socialinis/teisinis tokių Facebook’o metaforų, kaip “draugas” arba “valiuta” statusas? ir t.t.).

Ką gi, Holivudas jau padarė savo ėjimą — jo nuspėjamo ir neproblematiško atsakymo variantas įėjo į istoriją bei užsifiksavo daugybėje absoliučiai jokiomis refleksijomis neužsiimančių metapiliečių galvų. Tuo tarpu, kiek ir kokių atsakymų istorijoje taip ir neišvysime vien dėl to, kad jų pavidalai bus ne tokie gigantiški ir ne tokie emociškai “išspręsti”, kaip “Socialiniame tinkle”?

Markas Zuckerbergas, All Things Digital interviu paklaustas apie filmą “Socialinis tinklas”, atsakė: “Nenoriu, kad kas nors kurtų apie mane filmą, kol esu gyvas.” Štai, kaip CNN bloge apie tai rašo Mashable įkūrėjas ir vadovas Pete’as Cashmore’as: “Jei Facebook’o įkūrėjas [Zuckerbergas] sunerimęs dėl to, kad jis ten pavaizduotas kaip kažkas daugiau, nei genijus su stropuoliška darbo etika, tuomet jis gali su palengvėjimu atsikvėpti.” Na taip, Markui pasisekė — tai “ideologiškai saugus” filmas, kuriame jo personažas yra nepakaltinamas, žmogiškų savybių faktiškai neturintis “genijus”. Kita vertus, nenoras “patekti” į kiną (Markai, čia kas, instinktyvi baimė dėl privatumo? tu juokauji? negi dar visko neišklojai savo Facebook profilyje, kaip ir visi mes?) nepasitvirtino, nes “Socialinis tinklas” yra vis tik ne visai kinas. Tačiau, kiek galima išvedžioti apie žanro dviprasmiškumą, kai filmo scenaristas Aaronas Sorkinas pareiškia štai šitaip: “Noriu būti ištikimas ne vien tik tiesai, bet ir istorijos pasakojimui. Kam reikalingas tikslumas vardan tikslumo ir kodėl gi negali nutikti ir taip, kad tiesa yra gėrio priešas?” (“I don’t want my fidelity to be to the truth; I want it to be to storytelling. What is the big deal about accuracy purely for accuracy’s sake, and can we not have the true be the enemy of the good?”) Taip… tiesa kine tikrai būna “gėrio” priešu, ypač, jei tas “gėris” yra gražesnis istorijos perpasakojimas… (tačiau apie tai išsamiau pakalbėsiu jau kitame straipsnyje apie Staliną ir kiną).

P.S. — pusiau rimta pastaba į šalį apie filmo paantraštę “Neįsigijęs kelių priešų, neturėsi 500 mln. draugų” (You don’t get to 500 million friends without making a few enemies).  “Draugas” Facebook’e mums yra įprasto tarpasmeninio ryšio metafora skaitmeniniame socialiniame tinkle. Niekas juk nepuola traktuoti “susidraugavimo” Facebook’e pažodžiui (na, beveik niekas…) — suprantama, jog tai yra metaforiška draugystė, paremta greičiau skaitmenybės, o ne socialinio pasaulio principais ir jai netinka tikrovėje įprasti kriterijai. Taigi, paantraštėje žodis “draugas” yra vartojamas kaip naujos skaitmenizuotos socialinės realybės konstruktas, o žodis “priešas”, be abejo, ne — iš čia ir toji poetinė antraštės įtampa. Tad smagumo dėlei pakeitus rakursą (kaip kad minėtasis “beveik niekas”) norisi paklausti: kodėl gi Facebook’ui nepadarius sekančio žingsnio kuriant pilnavertę socialinio tinklo metaforą ir neįvedus “priešo” metaforos? Galbūt tokiu atveju mūsų profiliai įgautų naujos, gyvenimiškos socialinių interakcijų dinamikos?

Advertisements
Tagged , , , , , , , , , , , , , ,

“Kovotojas” (The Fighter, 2010): nokautuotos praeities sugrįžimas

Garsų pasaulio įrašai, “Kovotojas” (The Fighter, 2010).

Ak, režisierius mesteli savo nostalgišką žvilgsnį į devintąjį dešimtmetį ir pateikia jūsų teismui šią jausmingą batalinę biografinę dramą. Filme jaučiamas akivaizdus pasitenkinimas rodant tuos nesenus (kiek metų praėjo??) laikus, kai nebuvo mobiliakų, asmeninių kompiuterių, iPadų ir kitų gadget’ų, apps’ų ir Facebook’o. Kuo tada gyveno JAV provincija? Štai, “Kovotojo” atsakymas: boksu ir… narkotikais.

Jei ką sudomins aprašymas, jį galite rasti Garsų pasaulio puslapyje — čia jo nebepateikinėsiu. Vietoje to susitelksiu, kaip visad, į savo profesinius reikalus ir pakalbėsiu apie vertimo įdomybes.

Versdamas šį filmą subtitravimui turėjau palaikyti gana spartų tempą, nes premjera ne už kalnų, o ir kiti darbai nelaukia. Nebuvo itin daug sudėtingų ar įdomių vietų — filmas, vis tik, apie boksą. Nors, žinoma, nustebino jo psichologinės apkrovos ir tikrai įtikinamai pavaizduota 9 deš. JAV grassroots realybė provincijoje su visais jos atributais — narkotikais, moraliniu nuosmukiu, antiintelektualumu ir traumuotomis šeimomis. Vertimo atžvilgiu, kaip visada, įdomios pasirodė vietos su necenzūrine leksika, kurias versti rodymui kinoteatro auditorijoms visad yra savotiškas malonumas ir išbandymas. Štai nedidelė ištrauka iš efektingos scenos, kurioje vyksta dialogas tarp Christiano Bale’o personažo Dikio ir Amy Adams personažės Šarlinos:

–Šarlina, čia Dikis.
–Dink nuo mano prieangio, tu, šūdo gabale! Kaip tu dar drįsti rodytis, pimpagraužy?! (Rėkia per “domofoną”, garsas trūkčioja, nes Dikis spaudo mygtuką) Sušiktas… suknista subi… (Išlenda pro langą) Diki, subine, dink nuo mano prieangio!
–Geriau nusileisk ir pasikalbėkim.
–Suknista šiknaskylė. Trizniau, ko čia stovi?
–Nemandagu damai šitaip žviegti visai gatvei.
–Tu visiškas gaidys, jei čia atėjai.
–Manai, man rūpi? Leiskis žemyn!
–Dink nuo mano prieangio, Diki!
–Prašau, tiesiog nusileisk ir pasikalbėkim. (Stabteli pro šalį ėjęs žmogus su šunimi, Dikis pabrėžtinai ramiai reaguoja) Koks čia šuo? Kokerspanielis? (Vėl Šarlinai) Žinau, kad nekenti manęs.
— (Ironiškai) Tikrai? Kodėl taip manai?
–Man tu taip pat nulio vietoj. Bet mano brolis myli tave. Ir tu negali taip pabėgti tik dėl manęs. Jis to nenusipelnė. Aš pasitrauksiu, jei to nori.
–Kratai man šūdus.
–Aš pasitrauksiu, jei tu sugrįši. Bet noriu, kad apie kai ką pagalvotum. Mikis turi progą padaryti kažką, ko man nepavyko. Savo laiku tokios progos neturėjau.

Versdamas necenzūrinę leksiką filmams visuomet prisimenu Ryčio Zemkausko įgarsinimus, kuomet jo įskaityti keiksmažodžiai (pvz., kultiniame seriale “Sopranai”) skambėdavo ir įtikinamai ir… kinematografiškai. Verčiant filmą (o ir apskritai) negali meluoti — jei originale vaizduojama gatvės realybė, narkotikų stumdytojų slengas, neidealizuoti šeimos kivirčai, tuomet būtina rasti atitikmenis, kitaip pranešimas bus iškraipytas, nukentės jo vientisumas ir t.t. Kita vertus, yra ir nedidelės savicenzūros bei korektiškumo gudrybės, kuriomis kartais “atvėsinu” stačiokiškumu pernelyg žaižaruojančius židinius. Įdomu, jog naudojant kai kurias šiek tiek netradicines lietuviškas keiksmažodžių formas galima “prastumti” gana stiprius išsireiškimus ir pataikyti į tą konsensusą tarp autentikos ir kinematografiško teksto. Be abejo, nekalbu apie “žalias rūtas”, kai situacija vystosi, pvz., gatvėje tarp narkotikų prekeivių. Šią subtilią situaciją iliustruoja, pvz., skirtumas tarp žodžių “čiulpti” ir “graužti” — tokiu būdu populiarusis cocksucker gali būti (jei reikia) sušvelnintas iki “pimpagraužys”. Dauguma spontaniškai gyvenime lyg ir nepanaudos būtent tokios formos, bet ji vis tik nesusilpnėja ir dar įgauna skambumo, nes atkreipia į save dėmesį netradiciškumu (nors nepasakysi, kad senoviškumu). Kitaip tariant, pasidariau išvadą, jog jei filme keiksmažodžiais reiškiama agresija yra fikcinė (nesvarbu, kaip įtikinamai suvaidinta), tuomet vertimas taip pat gali būti atitinkamai fikcinis (ir lygiai taip pat įtikinantis) — be pažodinių arba kraštutinių formų (dabartinėje lietuvių kalboje jos dažniausiai naudojamos slavizmų pavidalu), kurios savo ruožtu nurodytų į bereikalingą agresiją, bl nx.

Ne, filme anaiptol nedominuoja vulgar tongue — jo ten kaip tik tiek, kad būtų jaučiami paprastos, prakaitu smirdančios realybės pipirai. Čia mano pastabos ir nutrūksta — pataupysiu įžvalgas kitiems postams apie išverstus filmus (kurių per kelis darbo metus susikaupė virš 80!). O šis postas tebūnie savotiškas vertėjo “tyzeris” tiems, kas (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) susigundys ateiti į kino teatrus arba/ir reguliariai apsilankyti šiame bloge.

Premjera Lietuvoje: 2011-02-18

Režisierius: Davidas O.Russellas („Trys karaliai“)
Aktoriai: Markas Wahlbergas („Infiltruoti“), Christianas Bale‘as („Tamsos riteris“), Amy Adams („Abejonė“), Melissa Leo („Užšalusi upė“), Jackas McGee („Avarija“) ir kt.

Tagged , , ,

Kino vakaras VDA: F for FILM

Ketvirtadienį, kovo 19 d., 18 val., 314 auditorijoje, VDA:
F for Fake, rež. Orson Welles, 1974

posterKartu su Valentinu Klimašausku tęsiame kino pristatymų ir aptarimų vakarus. Šį kartą rodysime vieno talentingiausių visų laikų šarlatanų kino esė apie klastotojus (Elmyr de Hory, Clifford Irving, patį Orson Welles, jo meilužę Oja Kodar), žymias asmenybes (Pablo Picasso, Howard Hughes), autorystę (Chartres katedra) ir visus juos jungiančius triukus.

Kaip marsiečių nusileidimas New Jersey padėjo Orsonui Wellesui tapti kino režisieriumi?

Kodėl Orson Welles pateko į Holivudą, kai kiti už tokius pačius darbus papuolė į kalėjimą?

Ar tęsi savo žodį režisierius, filmo pradžioje pažadėdamas, kad likusią filmo jis nemeluos?

Kaip P.Pikasso tapo šio filmo personažu ir pats apie tai nesužinojo?

Kodėl Chartres katedra neturi autoriaus parašo ir kodėl žymiausias 20 a. paveikslų klastotojas Elmyr de Hory niekada nepasirašinėja?

Ar tikrai Elmyr de Hory kelis savo rankų judesius akimirksniu konvertuodavo į auksą?

Kodėl, mirus Elmyr de Hory, buvo klastojamos šio klastotojo klastotės?

Kodėl Elmyr de Hory mano, kad jei klastotės pakankamai ilgai kabės muziejuje, jos taps tikromis?

Ir daug kitų neatsakomų klausimų…

Tagged , ,

Diskusija VDA: Istorija nevengia savo pačios remiksų

adomas-nori-buti-zmogumiKino seminarų ir kritikos platforma (žinoma, tai tik laikinas techninis pavadinimas) tęsia savo veiklą. Šį kartą mūsų akiratyje – “Adomas nori būti žmogumi” (1959 m., rež. V.Žalakevičius).

„Riaušės“ (demonstracija), migracija, didelio mastelio aferizmai, subliuškęs finansinės piramidės burbulas, auganti mažiausias pajamas turinčių socialinių sluoksnių neviltis, nežinia dėl ateities – šie filmo raktiniai žodžiai skamba lyg būtų pasiskolinti iš rytdienos laikraščio. Filmas sukurtas 1959 m., 19 metų po Lietuvos nepriklausomybės praradimo, tačiau filmo veiksmas vyksta 1936 m., praėjus 18 metų po Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimo. Maždaug tiek pat metų mus skiria ir nuo Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Continue reading

Tagged , , ,

Diskusija VDA: Kodėl iškrypėliams reikalingas kino gidas?

perverts-guide-vda-314Vilniaus Dailės Akademijoje tęsiama kino peržiūrų ir aptarimo vakarų tradicija ir šį kartą kartu su idėjos iniciatoriumi Valentinu Klimašausku nusprendėme, jog laikas atsisakyti solipsistinio modelio “pranešėjas-auditorija” ir pereiti prie labiau grassroots formos, t.y. pokalbio-diskusijos-seminaro. Taigi, vasario 12 d., ketvirtadienį, 19 val., VDA 314 auditorijoje vyks įvykis, kurio forma, kaip jau minėjau, plūduriuoja tarp pokalbio ir seminaro. Kiekvieno tokio įvykio metu yra prezentuojamas filmas, tad šį kartą apsisprendėme demonstruoti… britų režisierės Sophie Fiennes filmą, kuriame pagrindinį “vaidmenį” atlieka slovėnų filosofas, psichoanalitikas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas – The Pervert’s Guide to Cinema.

Jacques Lacan, Slavoj Žižek, psichoanalitinės kino implikacijos, troškimas kaip produktas, objet petit a – visa tai diskusijoje po filmo peržiūros.

Tagged , , , , , ,
%d bloggers like this: