“Kovotojas” (The Fighter, 2010): nokautuotos praeities sugrįžimas

Garsų pasaulio įrašai, “Kovotojas” (The Fighter, 2010).

Ak, režisierius mesteli savo nostalgišką žvilgsnį į devintąjį dešimtmetį ir pateikia jūsų teismui šią jausmingą batalinę biografinę dramą. Filme jaučiamas akivaizdus pasitenkinimas rodant tuos nesenus (kiek metų praėjo??) laikus, kai nebuvo mobiliakų, asmeninių kompiuterių, iPadų ir kitų gadget’ų, apps’ų ir Facebook’o. Kuo tada gyveno JAV provincija? Štai, “Kovotojo” atsakymas: boksu ir… narkotikais.

Jei ką sudomins aprašymas, jį galite rasti Garsų pasaulio puslapyje — čia jo nebepateikinėsiu. Vietoje to susitelksiu, kaip visad, į savo profesinius reikalus ir pakalbėsiu apie vertimo įdomybes.

Versdamas šį filmą subtitravimui turėjau palaikyti gana spartų tempą, nes premjera ne už kalnų, o ir kiti darbai nelaukia. Nebuvo itin daug sudėtingų ar įdomių vietų — filmas, vis tik, apie boksą. Nors, žinoma, nustebino jo psichologinės apkrovos ir tikrai įtikinamai pavaizduota 9 deš. JAV grassroots realybė provincijoje su visais jos atributais — narkotikais, moraliniu nuosmukiu, antiintelektualumu ir traumuotomis šeimomis. Vertimo atžvilgiu, kaip visada, įdomios pasirodė vietos su necenzūrine leksika, kurias versti rodymui kinoteatro auditorijoms visad yra savotiškas malonumas ir išbandymas. Štai nedidelė ištrauka iš efektingos scenos, kurioje vyksta dialogas tarp Christiano Bale’o personažo Dikio ir Amy Adams personažės Šarlinos:

–Šarlina, čia Dikis.
–Dink nuo mano prieangio, tu, šūdo gabale! Kaip tu dar drįsti rodytis, pimpagraužy?! (Rėkia per “domofoną”, garsas trūkčioja, nes Dikis spaudo mygtuką) Sušiktas… suknista subi… (Išlenda pro langą) Diki, subine, dink nuo mano prieangio!
–Geriau nusileisk ir pasikalbėkim.
–Suknista šiknaskylė. Trizniau, ko čia stovi?
–Nemandagu damai šitaip žviegti visai gatvei.
–Tu visiškas gaidys, jei čia atėjai.
–Manai, man rūpi? Leiskis žemyn!
–Dink nuo mano prieangio, Diki!
–Prašau, tiesiog nusileisk ir pasikalbėkim. (Stabteli pro šalį ėjęs žmogus su šunimi, Dikis pabrėžtinai ramiai reaguoja) Koks čia šuo? Kokerspanielis? (Vėl Šarlinai) Žinau, kad nekenti manęs.
— (Ironiškai) Tikrai? Kodėl taip manai?
–Man tu taip pat nulio vietoj. Bet mano brolis myli tave. Ir tu negali taip pabėgti tik dėl manęs. Jis to nenusipelnė. Aš pasitrauksiu, jei to nori.
–Kratai man šūdus.
–Aš pasitrauksiu, jei tu sugrįši. Bet noriu, kad apie kai ką pagalvotum. Mikis turi progą padaryti kažką, ko man nepavyko. Savo laiku tokios progos neturėjau.

Versdamas necenzūrinę leksiką filmams visuomet prisimenu Ryčio Zemkausko įgarsinimus, kuomet jo įskaityti keiksmažodžiai (pvz., kultiniame seriale “Sopranai”) skambėdavo ir įtikinamai ir… kinematografiškai. Verčiant filmą (o ir apskritai) negali meluoti — jei originale vaizduojama gatvės realybė, narkotikų stumdytojų slengas, neidealizuoti šeimos kivirčai, tuomet būtina rasti atitikmenis, kitaip pranešimas bus iškraipytas, nukentės jo vientisumas ir t.t. Kita vertus, yra ir nedidelės savicenzūros bei korektiškumo gudrybės, kuriomis kartais “atvėsinu” stačiokiškumu pernelyg žaižaruojančius židinius. Įdomu, jog naudojant kai kurias šiek tiek netradicines lietuviškas keiksmažodžių formas galima “prastumti” gana stiprius išsireiškimus ir pataikyti į tą konsensusą tarp autentikos ir kinematografiško teksto. Be abejo, nekalbu apie “žalias rūtas”, kai situacija vystosi, pvz., gatvėje tarp narkotikų prekeivių. Šią subtilią situaciją iliustruoja, pvz., skirtumas tarp žodžių “čiulpti” ir “graužti” — tokiu būdu populiarusis cocksucker gali būti (jei reikia) sušvelnintas iki “pimpagraužys”. Dauguma spontaniškai gyvenime lyg ir nepanaudos būtent tokios formos, bet ji vis tik nesusilpnėja ir dar įgauna skambumo, nes atkreipia į save dėmesį netradiciškumu (nors nepasakysi, kad senoviškumu). Kitaip tariant, pasidariau išvadą, jog jei filme keiksmažodžiais reiškiama agresija yra fikcinė (nesvarbu, kaip įtikinamai suvaidinta), tuomet vertimas taip pat gali būti atitinkamai fikcinis (ir lygiai taip pat įtikinantis) — be pažodinių arba kraštutinių formų (dabartinėje lietuvių kalboje jos dažniausiai naudojamos slavizmų pavidalu), kurios savo ruožtu nurodytų į bereikalingą agresiją, bl nx.

Ne, filme anaiptol nedominuoja vulgar tongue — jo ten kaip tik tiek, kad būtų jaučiami paprastos, prakaitu smirdančios realybės pipirai. Čia mano pastabos ir nutrūksta — pataupysiu įžvalgas kitiems postams apie išverstus filmus (kurių per kelis darbo metus susikaupė virš 80!). O šis postas tebūnie savotiškas vertėjo “tyzeris” tiems, kas (dėl vienokių ar kitokių priežasčių) susigundys ateiti į kino teatrus arba/ir reguliariai apsilankyti šiame bloge.

Premjera Lietuvoje: 2011-02-18

Režisierius: Davidas O.Russellas („Trys karaliai“)
Aktoriai: Markas Wahlbergas („Infiltruoti“), Christianas Bale‘as („Tamsos riteris“), Amy Adams („Abejonė“), Melissa Leo („Užšalusi upė“), Jackas McGee („Avarija“) ir kt.

Tagged , , ,

Informacijos Gariūnai: refleksijos apie DELFI

Be abejo, pastebėjote, kaip portalas DELFI pradėjo naujuosius 2011 m.? Taigi. Tą vizualinį chaosą, kuris jus nuo šiol pasitiks kasdienio ritualo metu, portalas pavadino „patogesniu dizainu“ . Žinoma, tai, kas buvo iki šio pasikeitimo taip pat sunku pavadinti šiuolaikinę interneto dvasią atitinkančiu reiškiniu, bet – jei jau rinktis iš dviejų blogybių – ankstesnis dizaino variantas bent jau… kaip čia pasakius… sistemingesnis.

Tačiau kalbėti noriu ne vien apie dizainą. DELFI jau nemažai metų turi nuolatinę, gana stabilią, o tuo pačiu augančią ir Lietuvos mastais išties nemažą auditoriją. Portalas yra faktiškai didžiausias Lietuvoje – jame per mėnesį apsilanko virš milijono vartotojų. Jis visad Lietuvos internetinės žinasklaidos priemonių dešimtuke pagal įvairius statistinius parametrus. Portalas skelbiasi, jog „60 proc. DELFI auditorijos sudaro vyresni nei 24 m. Daugiausiai tai – išsilavinę, didesnes nei vidutines pajamas turintys skaitytojai.“ Cituoju iš puslapio „Kas yra DELFI“ (beje, gal vis tik reiktų patikslinti, kas tie „vyresni nei 24 m.“…?). Portalas save apibūdina kaip „interneto vartus, savo kokybe bei apimtimi pranokstančius daugelį kitų Lietuvoje veikiančių interneto vartų“. Tokia tad gražioji statistinė dalis. Dabar imkimės pragmatikos ir pabandykime įmušti keletą įvarčių.

Tekstai

Kalbant apie tekstų kokybę pirmiausia kyla klausimas, koks yra šis „išsilavinęs, didesnes nei vidutines pajamas turintis skaitytojas“, jei jis šitaip ilgai buvo priverstas toleruoti neįtikėtiną klaidų kiekį tuose, regis, neretai paskubomis išverstuose, apgraibomis surašytuose straipsniuose ir antraštėse. Continue reading

Tagged ,

Shooting Shooting

© AFP/Scanpix

 

Žiūrėdamas pro ginklo taikiklį turi būti visiškai tikras tuo, ką matai. Tuo tarpu fotografijoje nustebimas išvydus tai, kas nepastebėta fotografavimo metu, gali sukurti jos vertę. Neretai netgi tikimės, kad pažvelgę į savo pačių darytą nuotrauką padarysime netikėtą atradimą — nustebsime dėl netikėtos mūsų pačių figūrų kombinacijos, arba dėl antrame plane vykstančio veiksmo.

Žvelgiant į šią filipiniečių politiko prieš pat mirtį darytą fotografiją galima įsivaizduoti, kaip žudikas nuspaudė gaiduką iš karto po blykstės mirktelėjimo — negaišdamas ir, ko gero, gailėdamasis, kad uždelsė lemtingą sekundės dalį. Galima įsivaizduoti ir nuotraukos autorių, kuris miršta taip ir nesuvokęs, kas įvyko. Miršta nesuvokęs, kokį kraupiai įtikinamą konceptualų kūrinį sukūrė — ko gero, vienintelį (ir geriausią) savo gyvenime. Tik štai nustebti ir kraupti nuo už nugarų šmėstelėjusios mirties lemta jau kitiems.

Būna, kad išvydus gerą darbą norisi būti sukūrus jį pačiam. Tačiau čia tokio darbo sąlyga — atsakomasis šūvis, kaip dvikovoje. Fotografija pasiekia savo ribą ten, kur prasideda mirtis. Kas ryžtųsi sąmoningai peržengti šią ribą, kai šis peržengimas jau seniai deleguotas simuliacijai? Galų gale, ir ši nuotrauka mums gali priminti simuliaciją lygiai taip pat, kaip pajūryje regimas saulėlydis gali priminti masiškai nuotraukose produkuojamą kičą.

Kaip bebūtų, tokių vizualių artefaktų pasaulyje gali būti ir daugiau. Tikrai rastume daugiau žmonių, sugebėjusių nuspausti užrakto mygtuką nežinant, kad fotografuoja savo mirtį likus akimirkai iki jos atėjimo. Galima netgi tikėtis egzistuojant savotišką (be abejo, gyvųjų propaguojamą) žanrą, kuriame galimas tik vienas dublis ir vienas šūvis. Žanrą, kuriame tikrumas turi didžiausią kainą. Pavyzdžiui, tiek pat gali būti įkainotas ir fetišizuotas paskutinis prieš nukrentant lėktuvui mobiliojo telefono kamera padarytas kadras, atkurtas iš per stebuklą išlikusios atminties kortelės.

Įprastu fotoaparato judesiu metęs proginį, tačiau tuo pačiu ir banalų žvilgsnį (nuotrauka daryta Naujųjų 2011 metų naktį) ir spėjęs juo `nušauti` savo žudiką (shoot a shooter), nuotraukos autorius prieš savo valią tapo tokio hipotetinio žanro tęsėju. Artist post mortem de facto.

Nuoroda į šaltinį

Tagged ,

Camberwell Sequences v.1 (text art installation)

This site-speciffic conceptual text artwork was made in and for the particular place in London district of Camberwell as an effort to engage into informal contact with a local community. Texts were shown at nights on large screen through the window and they could be seen from an opposite area including a huge, 18-level house right in front of my rather small 3-level house.

The texts reflect on the particular psycho-geographic and emotional situation of the area that they were being shown in. They are my own insights and observations about experiences that are common to those who inhabit the particular locality. They also tell a story speciffic to the Place, for example: Camberwell Road is a main route to the Camberwell hospital so it is constantly being crossed by ambulance cars with extremely loud sirens, 24/7; right in front of my house there is a small garden filled with tall trees which were coppiced recently so the view from the windows and also the sound from the street is no longer blocked by the foliage; the area (as the the rest of London city) is densely inhabited by foxes and squirrels which had to addapt to the changes after trees were coppiced, etc.

The texts are constructed in a semantic loop so they could be repeated endlessly without jumps. The soundtrack is a field recording done in the same place and it is presented here as an accompaniment for this rendition – it is here to reflect the sonoric environment of the place.

…AND OUR WINDOWS
IN FRONT OF EACH OTHER
AS IF ENGAGED
IN A SILENT DIALOGUE
WHICH IS NOT SO SILENT
AFTER ALL
THERE IS NO SUCH THING AS SILENCE HERE
WITH ALL THESE AMBULANCES
RUSHING AND SQUEALING
IT TOOK A WHILE
TO GET USED TO IT
WINDOWS HERE
ARE NOT THAT GOOD
IN PROTECTING YOUR EARS
AND DREAMS
FROM OUTSIDE
TREES USED TO DO IT
BUT THEY ARE NAKED NOW
NO FOLIAGE TO HIDE IN
SQUIRRELS AND FOXES
ARE EVEN MORE NERVOUS NOW
ONLY CROWS LOOK CONFIDENT
ON THESE STUMPS
WHICH LOOK LIKE CHOPPED LIMBS
I WONDER
HOW DOES THIS PLACE LOOK LIKE
FROM THE TOP
PROBABLY MISERABLY
COMPARING TO HORIZON
SILENCE AND HORIZON
ARE RARE TO FIND HERE
ONLY THE MULTITUDE OF US…

© Tomas Čiučelis, 2010

Tagged , , , , ,

SHIFTING v.2 (public text art installation fragment)

The public text-art video projection SHIFTING v.2 is based on the same concept as the SHIFTING v.1, but it has a slightly different structure: it is larger and the number of combinations much bigger — around 800,000. The “cloud” of meanings, or the “topic” is also different — here it is more politically and socially oriented.

© Tomas Čiučelis, 2008-2010

Tagged , , , , ,

SHIFTING v.1 (public text art installation fragment)

This fragment has been recorded while the random phrase generator was implemented. Basically, it is a small peace of computer code that I’ve written with the help of a programmer. Later I was using variations of this format to construct specific phrases to achieve a desired effect. The biggest challenge was to adapt to the contexts of various public spaces — mainly it involves the creation of versions in different languages. The Lithuanian and English versions were shown in public spaces of Lithuania (Vilnius, Kaunas, Žeimiai), Poland (Krakow), Germany (Bremen) and France (Paris).

The main idea was to construct a conceptual piece of text art, which would question the notions of public text and the authorship. This particular piece has four constantly changing parts. They change randomly and the number of possible combinations is nearly 25000, so the effect of repetition is excluded — moreover, the flow of combinations is even perceived as some sort of a narrative.

By delegating the authorship of the resulting text to a computer — or, to be precise, the Chance itself — I try to explore the conventional notion of an authorship. Of course, this lack of an author is a fictitious one: I am still responsible for a particular vocabulary, or a semantic “cloud” of meanings. By using certain words I can manipulate the spectrum of meanings, or the “topic” as it were. But still, it is impossible to predict the flow of combinations — every time it’s a different story.

Another important aspect is perceptual engagement in the public space. The format of the work is originally dictated by the works of Jenny Holzer and Martin Firrell but from the very beginning I considered this form (text art being projected onto various surfaces in public spaces) as a language that can be used very individually, thus enabling an emergence of a distinctively personal path and conceptual form.

I always enjoy watching the text projected onto buildings and trees — simple, white, big words that fall into some sort of chain of associations. For me it’s a meditative, personal dialogue with the unknown author, or, again, to be precise — the dialogue with the anonymous power of Chance itself. I also like the question mark in the gaze of the passer-by, when he suddenly stops on his way home in the evening — maybe tired, immersed into him/herself, slightly surprised and unable to identify these shifting messages with the usual imagery of a cityscape.

© Tomas Čiučelis, 2008-2010

Tagged , , , , ,

ABCEHKMOPT v.1 (text art installation)

This Flash movie loop is meant to be installed as a video projection for a site-speciffic installation.

The work was inspired by the official Soviet Russian lingo, which flourished in all beaurocratic and cultural structures of ex-USSR. Such lingo was structured around the abbreviated words, obsessively used by nomenclature, while the unofficial usage often had an absurd and perverse side to it (for example, ПИС-ДОМ – i.e., “Писательский дом”, the Writers-Union Department, which in such an abbreviation can be understood as an “urination house”, or even worse).

Thus, presented here as a neologism, the word “ABCEHKMOPT” makes sense only to soviet/post-soviet russian-speakers. The meaning itself is obscure and not fixed: the word is meant to be interpreted individually by recognizing various semantic fragments of possible Russian abbreviations; for example: А(БСУРДНО) ВСЕН(АРОДНАЯ) К(УЛЬТУРНАЯ) МОРТ(ИФИКАЦИЯ), etc.

The structure of this abbreviated word is defined by a Lithuanian alphabet which is filtered by using only the letters that are common with Cyrillic alphabet. So, by a mere coincidence, Lithuanian alphabet contains a clearly identifiable Russian lingo word which I present here as a critical reference to political and historical issues within the Lithuanian culture regarding nationalism and identity. The reference is modeled as a notion of some indelible, abstract, traumatic Russian “ingredient” inside the very core of Lithuanian consciousness and language – i.e., the Lithuanian alphabet.

© Tomas Čiučelis, 2009

Tagged , , , , ,

Kas liks iš WikiLeaks?

Ne tik iš dešiniųjų radikalų, bet ir iš įvairių oficialių asmenų jau girdimi grąsinimai ir siūlymai nužudyti J.Assange’ą verčia užduoti klausimą: kodėl “grėsmės” sąvoka turi būti siejama būtent su Assange’u, o ne su Palin, Flannaganu, H.Clinton ir kitais?

Pats faktas, jog valstybiniais kanalais sklindanti informacija yra slapta dar nereiškia, kad ji yra teisėta – būtent tai ir demonstruoja WikiLeaks fenomenas. Jokie grąsinimai susidoroti su šiuo reiškiniu – tebūnie grąsinant tiesiogiai, ar susidorojant  bent jau su pačiomis informacijos skleidimo priemonėmis – negali nuslėpti fakto, jog atsirado nauja informacijos ir tiesos santykio paradigma. WikiLeaks pateikė pasauliui savo masteliu precedento neturinčią technologijų ir etikos jungtį, o tuo pačiu ir naujus klausimus – pvz., kas šiandien yra etiška, kas turėtų būti legalu ir kodėl… ir pan. Galima ignoruoti faktą, jog technologijos seniausiai leidžia nutekinti slaptą informaciją, galima juoktis iš “tiesą” norinčių žinoti žmonių, tačiau štai esame eroje, kur išgyvename pirmąsias tokio pobūdžio technologines žinijos revoliucijas – tai šiurpios akistatos su faktais, kurie netelpa nei į oficialiai žiniasklaidos nušviečiamus vaizdinius, nei į juridinio teisingumo sampratą. Pastarieji su WikiLeaks susiję įvykiai pagaliau davė pasauliui kažką, kas priminė tikras žinias – tokias, kokių daugelis iš mūsų, gyvenančių savo komfortiškai medijuotose realybėse, paprastai nepatiriame. Įkyriai peršasi mintis, jog tai gali būti vieni iš paskutiniųjų kartų, kai medijos mus vis dar gali sukrėsti.

Kita vertus, kaip gi dėl tokio slaptos informacijos paviešinimo keliamo pavojaus įvairių pasaulio šalių piliečių gyvybėms (kaip ir reikėjo tikėtis, pirmieji į paniką puolė JAV ir jos sąjungininkai)? Pavojus, be abejo, realus – naivumas čia nepadės. Tačiau toji grėsmė, jog “Vakarų priešams” bus atskleistos svarbios operacijų detalės bei kiti faktai, yra pagrindinis koziris visose atakose prieš WikiLeaks ir asmeniškai J.Assange’ą… bet ar be viso to įmanoma kitokia traktuotė? Pvz., ar įmanoma ką nors padaryti dėl bukagalvių karių Irake ir Afganistane, kurie skraidydami malūnsparniais šaudo į viską, ką nusprendžia esant taikiniais? “Let us shoot!”, – “centriukui” rėkia kariai malūnsparnyje; videotaikiklyje, kaip kompiuterinio žaidimo ekrane matosi žemai apačioje gatve lėtai judančios figūros – fotografas su fotoaparatu, kurį kariai įvardino kaip “AKMS automatą” ir tuzinas civilių. Po keleto minučių į skerdynių sceną atvyksta autobusiukas, kurio vairuotojas puola prie dar likusių gyvų – jis taip pat apšaudomas… kartu su automobilyje sėdinčiais vaikais. Ir tai buvo tik vienas epizodas, YouTube dėka pasklidęs po visą pasaulį. 23 metų karys, kuris pasibaisėjęs aptiko šią ir kitą karo Irake dokumentaciją ir nusiuntė į WikiLeaks, dabar teisiamas JAV. Jam gresia 52 metai kalėjimo.

Šalys-agresorės visad pirmauja gindamos savo piliečius, reputaciją ir autoritetą – jei tai joms pravartu, be abejo. Tačiau pasaulis, savo ruožtu daugelį metų stebėdamas ciniškas kampanijas ir karus, nuolat adresuoja klausimą apie rūpinamąsi piliečių gyvybėmis pačioms vyriausybėms – tiek Vakarų, tiek Rytų. Kokia dar kita forma, jei ne nelegaliu slaptos informacijos paviešinimu, galima tai daryti dabar, kai technologijos ir komunikacijos yra monopolizuojamos valstybiniu lygiu, kai internetas – iš JAV karinės pramonės ir slaptųjų tarnybų sangulos gimęs vaisius – vis dar sąlyginai atviras, vis dar savo “aukso amžiuje”?

Tagged , , ,

Chamai, tikrumo! (Komentaras apie R.Čičelio interviu su A.Raču apie Facebook’ą)

Publikuotas ArtNews.lt

Perskaičiau R.Čičelio interviu su A.Raču (A.Račas: Facebook’as – susibėgimas vyno bare?, delfi.lt) ir nesugebėjau susilaikyti – turiu publikuoti repliką į tai, ką norisi pavadinti mūsų mentaliteto paradoksais. Rekomenduoju perskaityti prieš tęsiant toliau.

Nieko tragiško šiame interviu, be abejo, nėra. Jokių naujų atradimų skaitant neįvyko, tačiau kalbėti vis tik skatina būtent toji numanoma pasyvi daugelio sąmoningų vartotojų reakcija – t.y., tyla. Tuos varganus kelioliką komentarų po panašiais straipsniais sunku pavadinti “reakcija”. Deja, Delfi vis dar pasitaiko ir sveikų komentarų. “Deja” todėl, kad darosi savotiškai gaila isteriškuose šūksniuose skambančio sveiko balso. Kažkaip sunku įsivaizduoti adekvačiai į komentarus reaguojančią ir nuosekliai juos sekančią Lietuvos internautų publiką. Bet tai kita tema.

Taigi, šiame interviu R.Čičelis iš pažiūros tiesiog kalbina pašnekovą A.Račą apie socialinį tinklą Facebook ir nieko čia ypatingo nėra. A.Račą mes žinome kaip aktyvų politikos apžvalgininką ir komentatorių bei blogerį (beje, Račas yra „Login 2009“ metų interneto žmogus – turėkime tai omenyje). Vis tik nežinau (nors numanau), kodėl tokio pobūdžio pokalbiui pasirinktas būtent jis, tačiau šis keistas interviu pobūdis ir yra mano komentaro objektas. Portalas Delfi.lt vienaip ar kitaip yra viešosios nuomonės ir populiariojo konteksto terpė, kurios turinys visuomet bus įdomus įvairiais aspektais (įskaitant ir antropologinį), tad daugelis bandymų reflektuoti šiandienos kultūros aktualijas tokiose terpėse yra įsidėmėtinas, kadangi jie savotiškai nusako „populiariosios sąmonės“ būseną.

Taigi, skaitome pirmąjį klausimą ir A.Račo atsakymą:

– Kodėl nesinaudojate Facebook’u?

Man nereikia nei Facebook’o, nei Twitter’io. Šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. <…> Tai nėra mano bendravimo forma. <…> Manau, tai nėra tikra.

Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis. Pašnekovas nesinaudoja Facebook‘u… ir viskas. Visi atsakymai tokiu atveju tampa tiesiog bendro išsilavinimo ir nenuoseklių patirčių išdava. Čia ir reikėtų padėti ragelį, tačiau R.Čičelis toliau nuosekliai pažeria tokius klausimus, kaip:

– Facebook’e svarbiau kiekybė?

– Kokią galią keisti žmogaus gyvenimą turi Facebook’as?

– Kiek Facebook’e yra informacinio triukšmo?

– Kaip vertinate Facebook’o funkciją „patinka“, kuria reaguojama į kitų vartotojų mintis, nuotraukas, filmukus?

– Kuo skiriasi interneto portalų ir Facebook’o komentarai?

Gerai, klausimai neblogi ir būtų visai ne pro šalį bent kažką adekvataus išgirsti – ypač, jei puikiai žinai, kas yra Facebookas ir domiesi, į ką gi ši nuolat mutuojanti, sunkiai apčiuopiama, kritikuojama, garbinama, ignoruojama, išnaudojama sistema pavirs rytoj. Ir ką gi, mes skaitome atsakymus, kurie, kaip ir reikėtų tikėtis, tėra spekuliacijos pašnekovui nežinoma tema. Juk čia reikalingas ne (tik) aukštasis išsilavinimas, ne (tik) žurnalisto patirtis ir net ne (tik) profesionaliai naudojamas intelektas, o būtent dalyvavimas, patirtis ir skiriamas dėmesys – tebūnie neprofesionalus – aptariamam objektui. Juk Račo persona turi savo simbolinį svorį aktualijų diskurse ir tokie paviršutiniškai nuskambantys jo komentarai (kalbu konkrečiai apie šį interviu) padarys savo – iš inercijos linkčiojančios galvos juk nepapilnės ir jokių naujų judesių jose neatsiras.

Malonu klausyti argumentuotos kalbos ir jausti vertybinius atskaitos taškus (tebūnie jie  ir skirtingi, nei mano ar tavo). Tačiau pojūtis, kuris kyla skaitant Lietuvos žiniasklaidoje apie tam tikras šiuolaikinės kultūros apraiškas, dažnai neturi nieko bendra su malonumu. Civilizuotumas ir intelektualumas patys savaime nėra vertingi, jei nėra naudojami sąžiningai, o sąžiningumas šiuo atveju tiesiog reikalaute reikalauja įvardinti aiškų kontekstą. Juk dažniausia problema yra ne patys pasisakymai ar pareiškimai kuria nors tema, o tokių iniciatyvų kontekstai. Mano minimas interviu apie Facebooką yra prasmingas kaip tam tikrą A.Račo vertybinę skalę apibūdinantis asmeninis pokalbis, tačiau visiškai bevertis profesionaliąja prasme, kadangi jame nėra nė trupučio tos aktualios, daugiasluoksnės problematikos, kurią nagrinėja viso pasaulio sociologai, antropologai, medijų teoretikai ir komentatoriai, enterpreneurs

Štai, kad ir tas pats A.Račo atsakymas į pirmąjį klausimą, „Kodėl nesinaudojate Facebooku?“ Kalbėjimas apie tai, kad bendravimas socialinio tinklo terpėje yra „netikras“ jau nebėra toks įtaigus ir savaime suprantamas, kaip kad gali pasirodyti. Ką reiškia „tikrumas“, jei dauguma šiuolaikinės kultūros apraiškų jau seniai yra anapus modernybėje nusistovėjusio „tikrumo“ – tai ir pakitusi „dalyvavimo“ samprata (nuotolinis dalyvavimas, atstovavimas), ir informacinės visuomenės fenomenas su tokiomis nematerialiomis vertybėmis, kaip duomenys, ir pati informacija, kurios tankis aplink mus diktuoja visiškai kitokią pasaulėvoką, kitokį laiko ir erdvės suvokimą. Prieš 100 metų dar būdavo žmonių, kuriems bendravimas telefonu buvo toks pat „netikras“. Tačiau tai nėra asmeninės reakcijos kritika. Tai yra nesuvaldyto konteksto, nepamatuotos pretenzijos kritika. Žodį „tikra“ laikas keisti žodžiu „aktualu“.

Interviuotojas, mano nuomone, pernelyg neapdairiai (o gal pernelyg pretenzingai) pasirinko pašnekovą temai, kuri reikalauja išsamesnio pristatymo ir aptarimo, jei toks buvo straipsnio tikslas. Tačiau jei tikslas buvo tiesiog asmeniškai pakalbinti Artūrą Račą ir parodyti jo bendrą išsilavinimą ir nuovokumą apie aktualijų sritį, kurios jis nevertina, tuomet viskas puiku – geltojajai spaudai žalia šviesa raudoname fone.

Taip, nereikia mėgti Facebook‘o tam, kad iš tikrųjų sąžiningai klaustum savęs ir norėtum sužinoti apie socialinių tinklų fenomeną. Daugelis socialinių tinklų vartotojų nėra patenkinti tuo, kas vyksta populiariausiuose tinkluose įvairiausiais klausimais (pvz., asmeninių duomenų privatumo klausimu), tačiau vis tik turi įvairiausių vizijų, kas turėtų būti socialinis tinklas. Jie nuolat susiduria su daugeliu problemų bandydami patys suvokti, ką ši nauja terpė gali pasiūlyti naujo, vertingo ir originalaus, kaip ją galima išnaudoti sąmoningiau ir prasmingiau, o ne apsiriboti vien pasyviu mygtuko „like“ spaudymu ir maniakišku „draugavimu“ su visais. Jau užaugo viena „interneto karta“ – tai dvidešimtmečiai, kurie gimė jau pradėjus veikti pasauliniam žiniatinkliui. Dabar gi jau auga nauja, socialinių tinklų karta ir jos realybės bei aktualijos yra visiškai kitokios, tačiau ne ką mažiau „tikros“, nei prieš tai buvusiose „prarastųjų, “„seksualinės revoliucijos“, „gėlių vaikų“, „paskutinių komjaunuolių“ ir kitose kartose.

Tagged , ,

Mr. Sinister Minister

And now it’s time for Andrius Kubilius, Lithuanian Prime minister. Oh, lithuanians do have some strong feelings about this guy, don’t they? But I won’t go into political speculations. I’ll just add that he is truly one of those most distinctive characters of our time, at least in the visual sense — with such a lineament you just can’t be unnoticed by all political illustrators in the country, regardless how much talent they have.

Those of you, who know the guy — I think you’ll agree, that his character fits quite well in these mystical, pseudo-religious fantasmic contexts. At least, I have this desire to see the perverse, uncanny side (but not a vulgar side) of any heroic persona, which Kubilius definitely is — just look at all these headlines – “Europes Unsung Heroes“, “Kubilius: Lithuania economy ‘stabilising’“… Anyway. Some lithuanians call him an “alien” and Mr. A.Kubilius proudly accepts that. Well, and my job is to take all this into consideration.

The illustration appeared in IQ. The Economist, #1 [May 2010].

Tagged ,
%d bloggers like this: