Tag Archives: kultūra

Kuris brolis didesnis?

Straipsnis publikuotas ArtNews.lt

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį http://www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste. Continue reading

Advertisements
Tagged , , , , ,

Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: įspūdžiai iš “kultūros kurorto”

Publikuoju pokalbį su kolega Jurijumi Dobriakovu apie medijų meno festivalį “Enter 7”. Straipsnį taip pat galima rasti ir portale artnews.lt ir savaitraščio Literatūra ir menas priede Park@s.

„Enter 7“ – septintasis medijų meno festivalis, vykęs balandžio 24-26 d. Šiaulių Dailės galerijoje ir fabrike „Elnias.“ Festivalį sudarė kelios dalys: „Enter teorija“ (konferencijos dalyviai: Jurij Dobriakov, Tautvydas Bajarkevičius, Tomas Čiučelis, Gintautas Mažeikis, Vytautas Michelkevičius, Asta Jurevičiūtė, Remigijus Venckus, Virginija Januškevičiūtė ir kt.), „Enter menas“ (Anglijos Norvich School of Art and Design ir ŠU audiovizualinio meno katedros studentų darbai, personalinės Andriaus Grigaičio ir Linos Miklaševičiūtės parodos), „Enter muzika“ (elektroninės muzikos festivalis „Inferno“), o taip pat – „Enter svečiai“ ir „Enter edukacija“.

Medijų aktyvistus į festivalį subūrė ŠU lektorius, meno kritikas ir aktyvistas Virginijus Kinčinaitis.

T.Č.: Taip, ir vėl „medijos.“ Vėl medijų menas ir vėl teorinė konferencija „apie“ medijas. Daug įvairiausių rakursų, iš kurių žvelgiama į, regisi, kažką abstraktaus ir, tuo pačiu, jau tampančio savaime suprantama mūsų kasdienės patirties dalimi. Jau kelintą kartą dalyvaudamas panašiame renginyje pastebiu simptomišką bruožą, kurį sveikina dažnas medijų aktyvistas ir peikia dažnas grynuolių ieškantis kritikas: tai akademizmo ir kūrybinių refleksijų samplaika. Ji, visų pirma, pasireiškia tuo, kad tokių renginių dalyviai yra išties marga publika, apimanti skirtingiausius interesus ir kriterijus. Konkrečiai pats „Enter“ festivalis yra tradiciškai dalinamas į dvi dalis, kuriomis bandoma apimti dvi raiškos sritis – medijų kritiką (bei medijų tyrimo metodiką) ir meninę kūrybą, o po kiekvieno tokio festivalio visuomet atsiranda tiek teigiamų, tiek ir neigiamų tokios užmačios įvertinimų. Tačiau vargu, ar galima ignoruoti svarbų faktą, jog aktyvizmas – nepriklausomai nuo to, ar panašios ambicijos patenkinamos, ar ne – visų pirma, gyvuoja vardan iniciatyvos ir proceso.

Taigi, kyla labai daug įvairiausių klausimų ir norisi imtis kažkokio sistemingo jų aptarimo. Norisi pradėti nuo pačios vietos specifikos – Šiauliai, mano manymu, yra tikrai ypatinga vieta idėjų sklaidai ir eksperimentams, ypač kai į ten suvažiuoja išties marga publika. Man tai primena savotišką laboratorinį būvį, kai eksperimentas, nepriklausomai nuo jo rezultatų, kiekvieną kartą yra naujas ir kiekvieną kartą atskleidžiantis kažką apie – konkrečiai – pačios Lietuvos realijas. Manau, mes, kaip dalyviai, tikrai gerai pajutome tą daugiaplanį vyksmą. Žinoma, kitas klausimas yra turinys. Bet gal apie tai vėliau?

J.D.: Šiaip jau mane, pirmą kartą dalyvavusį tiek konferencijoje, tiek visame festivalyje, nustebino tai, kad teorinę dalį bemaž visi dalyviai ir žiūrovai suvokė rimtai – atrodo, dažniau ta konferencinė dalis būna tiesiog tarsi „privalomas“ elementas, kuris iš tikrųjų beveik niekam – o ypač klausytojams – nėra nuoširdžiai įdomus. „Enter 7“ atveju buvo įdomu ir kalbėti, ir klausytis, o tuo labiau malonu buvo matyti, kad klausėsi ir kiti. Deja, beveik nebuvo diskusijos tarp kalbėtojų ir auditorijos, bet prie šito „vietinės kultūros ypatumo“ jau lyg ir pripratau. Bet apie tai (kalbančiųjų ir klausančiųjų santykį) gal irgi vėliau? Continue reading

Tagged , , ,

Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Perskaitę Šiaurės Atėnuose publikuotą straipsnį Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje, su kolegomis (V.Michelkevičiumi, J.Dobriakovu, V.Klimašausku, J.Lavrinec, T.Bajarkevičiumi) ėmėme diskutuoti apie po šiuo straipsniu pasirodžiusius komentarus. Netrukus (daugėjant el. laiškų) paaiškėjo, kad komentavimo ir komentarų tema gali būti įdomi pati savaime. Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis yra  “nevykusi” diskusija komentarų pavidalu. Negatyvus, agresyvus, neadekvatus atsakas. Nemanau, kad konkrečiai šitie komentarai po šituo straipsniu turėtų būti suvokiami kaip rimta diskusija, ar kažkoks adekvatus savo turiniu atsakas, nes būtent adekvatumo ir nėra (juokais galima priskirti terminą “adekvatus internetinis komentaras” oksimorono kategorijai), o svarbiausia (ir internetiniams komentarams tai būdingiausia) — nėra argumentų. Dažniausiai juos rašo tie patys žmonės (t.y., beveik kiekviena socialiai aktyvi internetinė terpė turi savo “etatinius dalyvius”), kurie konkrečiame puslapyje (Š.Atėnuose, Lit.Mene ir pan.) yra suformavę savotiškas monopolijas — specifiniai nuolatinių komentuotojų ryšiai labai natūraliai susidaro ilgainiui atpažįstant pastovių “kolegų” psichologinius paveikslus ir “išmokstant” konkrečias žaidimo taisykles, perimant diskursą. Šaip, savaime tai nėra blogai, kadangi tai, regisi, natūrali žmogaus kaip socialinės būtybės buvimo “kartu su kitais” pasekmė. Neigiamas tokio natūralaus siekio suformuoti daugiau-mažiau nuolatiniais ryšiais susijusią komentuotojų terpę yra jos polinkis į hermetiškumą ir savotiškas viešo konteksto “pasisavinimas” (pvz., nerašytų komunikavimo taisyklių susiformavimas). Tačiau net jei taip ir nenutinka, komentarams vis tiek (ir — norisi optimistiškai sakyti — “vis dar”) yra būdingas vienas bruožas, kuris ir prisideda prie to “internetinio komentaro” įvaizdžio: jie dažniausiai yra familiarūs. Neargumentuotas familiarumas ir agresija. Ar gali būti toks komentaras kažkokios diskusijos dalyviu? Kai komentuotojas rašo taip, lyg jis aiškiai viską žinotų ir jam, lyg kokiam Stalinui, pakaktų tik burbtelėti tris žodžius — štai, kas simptomiška. Galima būtų pritempti iki psichoanalizės ir pavadinti tai kastracija — tai tekstas be jo autoriaus, t.y., be kūno (tiek fizinio, tiek socialinio). Svarbu tai, kad (dažniausiai anonimiška) teksto gamyba internete yra lydima aiškaus pojūčio, jog atsakomybė už turinį (ne teisinė atsakomybė, o asmeninė — t.y., kai kažkas bandoma pasakyti maksimaliai “priartėjant prie savęs”) yra visiškai niekinė ir apskritai nėra akcentuojama, nes tavęs “iš tikrųjų” nėra. Tai, ko gero, yra ir gerai, ir blogai. Viena vertus, taip išryškeja įvairūs liaudies simptomai, o kita vertus, vyksta turinio stagnacija (arba regresija). Arba vystosi apskritai kažkas nesuvokiamo, priklausančio stichiško pasąmoninių srautų sublimavimo sričiai. Regis, kaip tik tai ir turėtų būti įdomu — tą galima būtų suvokti kaip savarankišką temą, bet tada reikalingi metodai komentarų “adekvatumui” nustatyti, o čia jau aiškios pretenzijos į kiberpsichologiją ir kibersociologiją. Tačiau kaip gi dėl tos “diskusijos”?

Manau, kad bet kokiu atveju belieka stengtis formuluoti kaip tik įmanoma daugiau ir tiksliau — nuo to viskas ir prasideda, kadangi kalba yra didžiausias mus visus vienijantis “virusas.” Daug kam (Lietuvoje) “medijų filosofija” ir “visi tie mediju teoretikai” yra “just a bunch of phonies,” bet juk būtent tai ir yra nuomonė (arba poza), o ne argumentai. Tai, kad visiems padai spirga skaitant ir girdint “visų tų medijų teoretikų” darbus, parodo, kad kalbama apie aktualiją, su kuria daugelis vienaip, ar kitaip yra susiję — t.y., dauguma turi vienokią, ar kitokią nuomonę ir patirtį. (Atleiskite už palyginimą, bet) juk dėl baleto tiek aistrų paprastai nebūna.

Šiaip juokas ir dekonstrukcija paprastai būna visai vertingi ginklai.

Kaip gražu, kai žmogus labai gerai žino, ką sako, ar ne?
Štai, “Avataras is Kazlu Rudos ir Azuolu budos” po minėtu straipsniu komentuoja (kalba netaisyta):
“…klaidzioja pasiklyde medijistai patamsyje,bludina,nors ir bando kazko griebtis-sudetingu ziodziu(Lavrinec),exdentrikos(Klimasauskas),pinigu projektams(Michelkavicius)”

T.y., žmogus žino, kaip viskas iš tikrųjų yra, ar bent jau, kaip turi būti. Šiuo atžvilgiu — tai žavėjimosi vertas komentatoriaus prototipas. Jų daug. Ir jie tiesiog žino

P.S. Cituojant Jurijų Dobriakovą, “Galbūt būtent šią gyvybės formą ir aptinkame kultūros savaitraščių tinklapiuose?”

Tagged , , , , ,

Šiaurės Atėnai: Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje

Straipsnis Šiaurės Atėnuose: “Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje”

Po ketverių veiklos metų interneto žurnalas „Balsas.cc” pasirodė kaip knyga Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos (sud. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2009). Tai kolektyvinis kūrinys, apimantis tiek teorines, tiek praktines refleksijas medijų kultūros Lietuvoje ir užsienyje klausimais. Ta proga apie tradicijos ir „importinių” idėjų bei teorijos ir praktikos santykį, medijų studijas ir jų sampratą kalbasi aktyviausi žurnalo bendradarbiai ir knygos autoriai.

Tagged , , , , , ,

Sudie, MySpace: pokalbio apie socialinius tinklus fragmentas

Be didelių įžangų publikuoju vieno susirašinėjimo su Valentinu Klimašausku fragmentą. Naujų minties posūkių dėlei. Kalba taisyta minimaliai.

from valentinas <valentinas@cac.lt>
to Tomas Čiučelis <chiuchelis@gmail.com>
date Sun, Jan 4, 2009 at 3:38 PM
subject FW: <nettime> Why I Am Deleting My Myspace Account, and You Should Too

Pamenu, buvome įkliuvę į MySpace klausimo situaciją….

http://technotrannyslut.com/2008/12/31/why-i-am-deleting-my-myspace-account-and-you-should-too/

from Tomas Čiučelis <chiuchelis@gmail.com>
to valentinas <valentinas@cac.lt>
date Sun, Jan 4, 2009 at 4:49 PM
subject Re: FW: <nettime> Why I Am Deleting My Myspace Account, and You Should Too

…taip, tik kalbėjom ne apie MySpace, bet apie Facebook, nors esmės tai nekeičia. Soctinklų atžvilgiu niekada nesijutau “normaliai” ir tas kreivas žvilgsnis į juos visada išliko dėl daugelio priežasčių. Kažkada pradėjau kapstytis Google korporacijos istorijoj (visiškai dėl kitų priežasčių, tai buvo susiję su autorinėm teisėm) ir man iškilo klausimas apie tai, KAS BŪTENT yra siūloma ir ar yra alternatyvų korporaciniams soctinklams. Continue reading

Tagged , , , ,

Naujosios medijos kalba lietuviškai

Įsibėgėja gana ambicingas projektas, kurio sumanymas jau pusantrų metų tupėjo mano ir Vytauto Michelkevičiaus galvose: kartu su VšĮ “Mene” pradedamas Levo Manovichiaus knygos “The Language of New Media” lietuviškos versijos leidybos projektas. Pagal jau patvirtintus projekto planus, knyga bus išleista 2009 metų rudenį. Pirmasis knygos fragmentas jau publikuotas portale www.balsas.cc.

“Naujųjų medijų kalba” – kodėl ji, kodėl dabar, kodėl lietuviškai?

Trumpai apžvelgiant projekto esmę, ko gero, pirmiausia reikėtų nusakyti tam tikrą situacijos problematiką. Šiuo atveju problema yra dvilypė. Visų pirma, Lietuvoje jaučiamas naujausios kritinės literatūros apie naująsias medijas trūkumas. Didžioji naujausios šviečiamosios ir metodinės literatūros dalis yra užsienio kalba, todėl atsiranda sunkumų dėl jos integravimo į edukacines programas bei idėjų sklaidos plačiojoje visuomenėje. Internetinis žurnalas www.balsas.cc šiandien yra kone vienintelis skaitmeninis “Prometėjas” Lietuvoje.

Kita problemos pusė – tai naujųjų medijų kritinio diskurso formavimas, kurio strategijas galima apčiuopti dažniausiai tik marginalinėse kultūrinės raiškos sferose. Imantis bendros medijų istorinės apžvalgos atsiranda netikslumų ne vien dėl kultūriškai įteisinto teorinio modelio nebuvimo, bet ir dėl termninijos, sąvokų neapibrėžtumų.

Tam, kad Lietuvos kultūros kritikai, dėstytojai, medijų aktyvistai, menininkai ir studentai galėtų adekvačiai vertinti bei kalbėti apie aktualius naujųjų medijų kultūros reiškinius, reikalinga terminologija, kuri padėtų plėtoti kritinį naujųjų medijų diskursą. Tai būtina norint turėti autentišką balsą ir kritišką nuomonę, o ne tenkintis pasyviu, informaciniais greitkeliais atplūstančių idėjų replikavimu. „Naujųjų medijų kalba” atitinka vadovėlio, gido, pažintinio leidinio formatą. Be to, knygoje bus pateikiamas ir specifinių terminų bei sąvokų žodynėlis, kuris bus sudarytas išvertus knygos tekstą.

Lietuvos kontekste tai bus pirmoji knyga, kritiškai nagrinėjanti naująsias medijas ir pateikianti istorinę medijų raidos analizę. Knyga pirmiausia bus aktuali akademiniam šalies sluoksniui (studentams, dėstytojams), menininkams, naujųjų medijų aktyvistams, kultūros istorikams ir kritikams. Ji galės būti įtraukiama į universitetines mokymo programas, tapti pažintine priemone humanitarams ir visiems, kam įdomu susipažinti su naujosiomis medijomis ir apčiuopti istorines šiuolaikinės technokultūros gaires.

Projekto iniciatoriai ketina pasikviesti L.Manovichių į Lietuvą paskaitų ciklui ir seminarams, kritinėms diskusijoms ir naujausių medijų meno tendencijų aptarimui.

Tokios štai gairės. O kol kas – prie darbų.

Tagged , , , , , , ,

Straipsnis: “‘Keistos tiesos’: tarp pranešimo ir suvokimo”

Dienraščio “Klaipėda” skiltyje “Gintaro Lašai” aptikau Gyčio Skudžinsko straipsnį apie “Keistų Tiesų” parodą Klaipėdos Parodų Rūmuose.

Tagged , , , ,

TROJANAS ŠV. JONO GATVĖJE, arba “Paskutinioji lietuvių dailės paroda”

Yra toks terminas “trojanas”. Etimologija siekia antiką. Įsibrovėliai klasta patenka į
apgultą Troją ir ją užkariauja. Mito esmė ta, jog įsibrovėlius įsileidžia kaip savus.
Išdavikiškas manevras. Šiuolaikiniame pasaulyje šiuo terminu vadinama ir programa,
įsibraunanti į kompiuterį ir slapta vagianti įvairius duomenis. Tokį džiaugsmą “pasigavo”
ir senučiukas “Šv. Jono gatvės” galerijos kompiuteris prieš pat “Paskutiniosios lietuvių
dailės parodos” atidarymą. Trojano būta tikrai agresyvaus, todėl kompiuteris išleido
paskutinį atodūsį ir visi planai sumaketuoti parodos plakatus nuėjo perniek.
“Ką padarysi”, pasakytų Kurtas Vonegutas. Iš nemalonios situacijos buvo išsisukta
kitais keliais, tačiau šis inicidentas privertė susimąstyti apie pačios parodos funkciją.
Argi tai nebuvo situacija, kuomet galva nesuprato, kur ją kojos nunešė? Continue reading

Tagged , , , ,

ANONSAS: Paskutinioji lietuvių dailės paroda 07-09-20

Šv. Jono gatvės galerija, Šv. Jono 11, Vilnius
2007 09 20 – 10 07
Kuratoriai: Rima Blažytė, Vidas Poškus
Organizatorius: Lietuvių dailos mylėtojų draugija

Paskutinioji lietuvių dailės paroda yra skirta Pirmosios lietuvių parodos (atidarytos 1907 metais sausio 9 dieną naujuoju stiliumi Vileišių rūmuose Antakalnyje, Vilniuje) šimtosioms metinėms.
Paskutiniosios lietuvių parodos tikslas – reflektuoti tautiškumo temą sparčiai besiglobalizuojančiame pasaulyje.
Ar šiandieninėmis sąlygomis dar įmanoma kalbėti apie tautinę valstybę, tautiniais pagrindais konsoliduotą visuomenę?
Kokia nacionalumo prasmė postmodernioje kultūroje ir mene?
Koks jo santykis su praeitimi, dabartimi ir ateitimi?
Ar egzistuoja aktualus, gyvas, betarpiškas 2007 metų parodos dalyvių ryšys su 1907 metų paroda?
Ar tikrai šį projektą galima vadinti paskutiniąja lietuvių paroda? Ar ši paroda tikrai yra paskutinė, ar jos dalyviai suvokia save kaip lietuvius ir ar tai tikrai yra paroda?

Į klausimus parodoje bandys atsakyti ir “Keistos tiesos”.
Info paimta iš Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos puslapio.

Tagged , , ,

Viešieji tekstai: kontekstas, forma ir turinys

ny-panorama.jpg
Miestas pilnas tekstų. Jie dalyvauja urbanistiniame peizaže kaip pilnaverčiai miesto veido formuotojai. Mes juos identifikuojame kaip nuorodų, pagalbinių ženklų visumą, kaip viešą knygą. Tik koks tos knygos turinys? Jei ir nededame pastangų viešus tekstus abstrahuoti į bendrą turinį ir gerai jį paanalizuoti, tas turinys vis tik lieka aktyvus kažkur giliai, gal pasąmonėje. O tai negali neveikti mūsų- miesto gyventojų- savivokos, orientacijos ne vien miesto, bet ir istorijos atžvilgiu. «Viešą tekstą» kaip reiškinį galima atpažinti iš kelių tarpusavyje persipynusių požymių- konteksto, kuriame jis aptinkamas, vizualaus įtaigumo (t.y., formos) bei turinio. Pastarasis požymis bene problematiškiausias, kadangi yra galutinis teksto tikslas. O koks viešo teksto tikslas? Ar šis tikslas yra paslankus? Ir galiausiai- kas paprastai naudoja viešą tekstą kaip savo kalbą? Ir jeigu tai yra simbolinė struktūra, vadinama demokratine santvarka, tuomet- ar yra galimybė ją atpažinti šiame tekste?

Nesunku pastebėti, jog viešas tekstas tapo refleksyvaus, fragmentiško, anti-problemiško suvokimo nuosavybe- o tai, savo ruožtu, tapo norma. Susiklosčius dabartinio laikmečio aplinkybėms ir kartu su jomis atsiradus atitinkamoms problemoms, egzistuoja galimybė kūrybiškai išnaudoti būtent šį sektorių, kurį drąsiai galima vadinti nepriklausomos medijos terminu dėl autonomijos ir apibrėžto raiškos konteksto. Kadangi tokių apraiškų formos nuolat keičiasi, papildo bei išstumia senąsias, jos ir pačios savaime turi atitinkamą dabarties krūvį, savotišką pranešimą, anot M.McLuhan’o. Tačiau būtent pranešimų turinio (o ne formos) klausimas yra šio teksto prioritetas.

Pradėti reikėtų nuo to, jog galimybės išnaudoti viešasias erdves socialiai, politiškai ar kitaip orientuotoms problemoms viešinti buvo nuolatos- nepriklausomai nuo epochos, santvarkos, režimų, draudimų, cenzūros. agitaciniai_lapeliai_m_1970.jpgEsant draudimams ir cenzūrai tokios apraiškos tampa netgi paveikesnės. Juk ne taip seniai namai buvo slapta marginami antisovietiniais lozungais, dažnai anglakalbiais (kas užtikrindavo kiek ilgesnį jų gyvavimo laiką), kuriuos tuojau pat gremždavo anaiptol ne dėl estetinių sumetimų. Dabar gi situacija keičiasi ir būtinybė tapti aktyviu viešose erdvėse išnyko, nors būtų labai naivu manyti, jog tai išspręstų problemų požymis. Galima sakyti netgi priešingai- problemų kokybė pasikeitė taip, jog būtinybė jas viešinti tapo prieinama kur kas mažesnei visuomenės daliai, t.y., kritinio požiūrio į dabartį trūkumas nurodo į ne taip jau paprastai apčiuopiamą problematiką, jos latentinę prigimtį. Žinoma, pasitaiko originalių pastangų reflektuoti visuomenės laikyseną, tačiau ši iniciatyva priklauso būtent visuomenės marginalams; kol kas jie išlieka politiškai bei socialiai paveikių jėgų lauko paraštėse, tačiau jų idėjos bei pastangos keliant opius klausimus rodo augnčią potenciją bei neišvengiamai atskleidžia kur kas svarbesnį reiškinį- legitimuojančios, valdančios struktūros (tebūnie- valstybes per se) nesugebėjimą atlikti tokią autorefleksiją. Konkrečiai tai galima apibūdinti kaip autorefleksijos viešųjų tekstų pavidalu nebuvimą, atitinkamų meninių projektų bei priemonių afišavimo trūkumą. lt-graffitti-vilnius.jpgKai Lietuvos viešosios erdvės šiuo klausimu išlieka nebylios(ar beveik nebylios), likusioje Europos dalyje ši teritorija jau seniai patekusi į menininkų bei alternatyvios komunikacijos centrų akiratį. Čia galima išvardinti daugybę tiek nepriklausomų autorių, tiek kolektyviai veikiančių menininkų bei medijos specialistų projektų. Tai tik keli žymiausi: Jeny Holzer, Martin Firell, Mike Garibaldi Frick, Monika Fleischmann ir Wolfgang Strauss (MARS exploratory media lab at the Fraunhofer Institute for Media Communication in Sankt Augustin) bei jų projektas www.energie-passagen.de

Miesto erdvė- tai potenciali arena naujų idėjų bei klausimų sklaidai. Vienintelė sąlyga- minčių aktualumas…

Tagged , , ,
%d bloggers like this: