Tag Archives: medijos

Kuris brolis didesnis?

Straipsnis publikuotas ArtNews.lt

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį http://www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste. Continue reading

Advertisements
Tagged , , , , ,

Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Perskaitę Šiaurės Atėnuose publikuotą straipsnį Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje, su kolegomis (V.Michelkevičiumi, J.Dobriakovu, V.Klimašausku, J.Lavrinec, T.Bajarkevičiumi) ėmėme diskutuoti apie po šiuo straipsniu pasirodžiusius komentarus. Netrukus (daugėjant el. laiškų) paaiškėjo, kad komentavimo ir komentarų tema gali būti įdomi pati savaime. Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis yra  “nevykusi” diskusija komentarų pavidalu. Negatyvus, agresyvus, neadekvatus atsakas. Nemanau, kad konkrečiai šitie komentarai po šituo straipsniu turėtų būti suvokiami kaip rimta diskusija, ar kažkoks adekvatus savo turiniu atsakas, nes būtent adekvatumo ir nėra (juokais galima priskirti terminą “adekvatus internetinis komentaras” oksimorono kategorijai), o svarbiausia (ir internetiniams komentarams tai būdingiausia) — nėra argumentų. Dažniausiai juos rašo tie patys žmonės (t.y., beveik kiekviena socialiai aktyvi internetinė terpė turi savo “etatinius dalyvius”), kurie konkrečiame puslapyje (Š.Atėnuose, Lit.Mene ir pan.) yra suformavę savotiškas monopolijas — specifiniai nuolatinių komentuotojų ryšiai labai natūraliai susidaro ilgainiui atpažįstant pastovių “kolegų” psichologinius paveikslus ir “išmokstant” konkrečias žaidimo taisykles, perimant diskursą. Šaip, savaime tai nėra blogai, kadangi tai, regisi, natūrali žmogaus kaip socialinės būtybės buvimo “kartu su kitais” pasekmė. Neigiamas tokio natūralaus siekio suformuoti daugiau-mažiau nuolatiniais ryšiais susijusią komentuotojų terpę yra jos polinkis į hermetiškumą ir savotiškas viešo konteksto “pasisavinimas” (pvz., nerašytų komunikavimo taisyklių susiformavimas). Tačiau net jei taip ir nenutinka, komentarams vis tiek (ir — norisi optimistiškai sakyti — “vis dar”) yra būdingas vienas bruožas, kuris ir prisideda prie to “internetinio komentaro” įvaizdžio: jie dažniausiai yra familiarūs. Neargumentuotas familiarumas ir agresija. Ar gali būti toks komentaras kažkokios diskusijos dalyviu? Kai komentuotojas rašo taip, lyg jis aiškiai viską žinotų ir jam, lyg kokiam Stalinui, pakaktų tik burbtelėti tris žodžius — štai, kas simptomiška. Galima būtų pritempti iki psichoanalizės ir pavadinti tai kastracija — tai tekstas be jo autoriaus, t.y., be kūno (tiek fizinio, tiek socialinio). Svarbu tai, kad (dažniausiai anonimiška) teksto gamyba internete yra lydima aiškaus pojūčio, jog atsakomybė už turinį (ne teisinė atsakomybė, o asmeninė — t.y., kai kažkas bandoma pasakyti maksimaliai “priartėjant prie savęs”) yra visiškai niekinė ir apskritai nėra akcentuojama, nes tavęs “iš tikrųjų” nėra. Tai, ko gero, yra ir gerai, ir blogai. Viena vertus, taip išryškeja įvairūs liaudies simptomai, o kita vertus, vyksta turinio stagnacija (arba regresija). Arba vystosi apskritai kažkas nesuvokiamo, priklausančio stichiško pasąmoninių srautų sublimavimo sričiai. Regis, kaip tik tai ir turėtų būti įdomu — tą galima būtų suvokti kaip savarankišką temą, bet tada reikalingi metodai komentarų “adekvatumui” nustatyti, o čia jau aiškios pretenzijos į kiberpsichologiją ir kibersociologiją. Tačiau kaip gi dėl tos “diskusijos”?

Manau, kad bet kokiu atveju belieka stengtis formuluoti kaip tik įmanoma daugiau ir tiksliau — nuo to viskas ir prasideda, kadangi kalba yra didžiausias mus visus vienijantis “virusas.” Daug kam (Lietuvoje) “medijų filosofija” ir “visi tie mediju teoretikai” yra “just a bunch of phonies,” bet juk būtent tai ir yra nuomonė (arba poza), o ne argumentai. Tai, kad visiems padai spirga skaitant ir girdint “visų tų medijų teoretikų” darbus, parodo, kad kalbama apie aktualiją, su kuria daugelis vienaip, ar kitaip yra susiję — t.y., dauguma turi vienokią, ar kitokią nuomonę ir patirtį. (Atleiskite už palyginimą, bet) juk dėl baleto tiek aistrų paprastai nebūna.

Šiaip juokas ir dekonstrukcija paprastai būna visai vertingi ginklai.

Kaip gražu, kai žmogus labai gerai žino, ką sako, ar ne?
Štai, “Avataras is Kazlu Rudos ir Azuolu budos” po minėtu straipsniu komentuoja (kalba netaisyta):
“…klaidzioja pasiklyde medijistai patamsyje,bludina,nors ir bando kazko griebtis-sudetingu ziodziu(Lavrinec),exdentrikos(Klimasauskas),pinigu projektams(Michelkavicius)”

T.y., žmogus žino, kaip viskas iš tikrųjų yra, ar bent jau, kaip turi būti. Šiuo atžvilgiu — tai žavėjimosi vertas komentatoriaus prototipas. Jų daug. Ir jie tiesiog žino

P.S. Cituojant Jurijų Dobriakovą, “Galbūt būtent šią gyvybės formą ir aptinkame kultūros savaitraščių tinklapiuose?”

Tagged , , , , ,

Šiaurės Atėnai: Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje

Straipsnis Šiaurės Atėnuose: “Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje”

Po ketverių veiklos metų interneto žurnalas „Balsas.cc” pasirodė kaip knyga Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos (sud. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2009). Tai kolektyvinis kūrinys, apimantis tiek teorines, tiek praktines refleksijas medijų kultūros Lietuvoje ir užsienyje klausimais. Ta proga apie tradicijos ir „importinių” idėjų bei teorijos ir praktikos santykį, medijų studijas ir jų sampratą kalbasi aktyviausi žurnalo bendradarbiai ir knygos autoriai.

Tagged , , , , , ,

Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos :: knygos pristatymas 09.01.08

mediju_kulturos_balsaiMedijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos / sudarytojas Vytautas Michelkevičius. – Vilnius : Mene, 2009. – 296 p. : iliustr. – ISBN 978-9955-834-02-1.

Sausio 8 dieną (ketvirtadienį) 19.00 Skalvijos kino centro bare Briusly (A. Goštauto g. 2, Vilnius) pristatysime knygą „Medijų kultūros balsai“, išleistą bendradarbiaujant su žurnalu Balsas.cc.

Praktika ir teorija dar niekada nebuvo taip pavojingai arti viena kitos, kaip šioje knygoje. Kiekvieno laukia ta pati patirtis: būti įtrauktam, užvaldytam, iš skaitytojo nejučia tapti knygos veikėju ir atsidurti tiesioginio teorijos poveikio lauke. (Prof. Brian O’Blivion)

„Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ – tai pirmoji knyga lietuvių kalba apie medijų kultūrą ir studijas, kuri kartu yra ir  vadovėlis komunikacijos ir medijų (studijų) studentams, ir gidas po lietuviškąją medijų kultūrą. Čia rasite ne tik žinomų užsienio bei lietuvių autorių medijų teorijų, bet ir žaismingų esė, interviu ir menininkų projektų. Daugiau www.balsas.cc

Knygynuose pasirodys maždaug nuo sausio 10 dienos. Continue reading

Tagged , , , , ,

Enter 6: Medijos Šiauliuose ir Šiauliai medijose

Jei šio retrospektyvaus komentaro vėlavimą pateisinti “kažko įdomaus” sukeltais apmąstymais, tuomet tai visai nebloga šito posto pradžia. Jei rimčiau, tai Šiauliuose vykęs kasmetinis medijų meno festivalis „Enter 6“ (2008 m. balandžio 17-19 d.) paliko nemažai pamąstyti ir prisiminti vertų įspūdžių. Sunku jį palyginti anksčiau vykusių “Enter” festivalių kontekste dėl paprastos priežasties – juose nebuvau, midaus negėriau (žinoma, išskyrus keletą sporadiškų apsilankymų). Nors ir teko girdėti nemažai vertinimų, palyginimų ir kritikos iš šalies, tačiau nedrįsčiau prisiimti atsakomybės už man nepriklausančius atsiliepimus. Geriausiai apie festivalio “raidą”, apie jo mutacijas ir rezultatus galėtų papasakoti jo rengėjai su Virgiu Kinčinaičiu priešakyje. Savo ruožtu turiu jiems padėkoti už galimybę sudalyvauti ir įkišti nosį į veiksmo virtuvę šiųmetiniame festivalyje. Bet apie viską iš eilės. Continue reading

Tagged , , ,

Konferencija „Medijų sfera: filosofija, komunikacija, menas“ ir simpoziumas „Audiovizualinės studijos ir kūrybinė raiška“

Spalio 5-6 dienomis vyks pirmasis Lietuvove akademinis renginys, skirtas medijų kultūrai analizuoti. Tai konferencija „Medijų sfera: filosofija, komunikacija, menas“ ir simpoziumas „Audiovizualinės studijos ir kūrybinė raiška“. Rengėjas- VDA fotografijos ir medijos meno katedra, kurios dešimtmečio proga šis renginys ir organizuojamas.

Vieta: A. ir A. Tamošaičių galerijos „Židinys“ salė, Domininkonų g. 15, Vilnius.

Pranešimų trukmė 15-20 min., klausimai-diskusijos – 10 min. po pranešimo.
Publikacijos: pranešimai bus publikuojami recenzuojamame VDA mokslinių straipsnių rinkinyje „Dailė“ (Vilniaus dailės akademijos darbai).

Organizatoriai: VDA Fotografijos ir medijos meno katedra, e. prof. p. Alvydas Lukys, doc. dr. Arūnas Gelūnas, dokt. Vytautas Michelkevičius . Partneris – žurnalas apie medijų kultūrą http://www.balsas.cc

Tagged , , , , ,

Parodos “KOMENTARAI@3xpozicija.lt” atidarymas spalio 18d.


Paroda “KOMENTARAI@3xpozicija.lt”- viešo kuravimo internetu rezultatas. Lietuvoje tai naujovė. Nors pagrindinė parodos teminė gairė buvo postfotografija kaip reiškinys, ji galiausiai tapo fotografija kaip taikiniu. Taip nutiko po truputį aiškėjant konceptualiems bei vizualiems parodos kontūrams, kai dalyviai, išsibendravę ir išsikomentavę 3XPOZICIJOS tinklalapyje bei susitikę ”gyvai”, galiausiai apsisprendė dėl savo darbų.
Pats parodos pavadinimas gana aiškiai nurodo į konceptualų parodos pobūdį. Ką gali žinoti, gal tai paprastesnis būdas palaikyti distanciją su estetinės bei etinės kritikos objektu. Kita vertus, jo motyvacija vis tik daugialypė- žmogus su pakankamu analoginiu bei skaitmeniu išsilavinimu Continue reading

Tagged , , , , , , ,
Advertisements
%d bloggers like this: