Tag Archives: gpį

“Šalutinis efektas” (Limitless, 2011): vargas dėl proto

Garsų pasaulio įrašai, “Šalutinis efektas”, 2011

Aprašymą rasite GPĮ puslapyje, o aš tuo tarpu (kaip visada) pasilieku sau teisę į improvizuoto komentaro formą.

Pirmiausia turiu pranešti, kad pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą buvo korporacinio-marketinginio konsenso padarinys ir yra ne mano darbas. Nieko nepadarysi, su tokiais dalykais vertėjui tenka susitaikyti. Žinoma, tiesioginis pavadinimo vertimas būtų reiškęs marketinginį fiasko (“Beribis”? “Neribotas”? “Visagalis”?), tad akivaizdžiai buvo imtasi ekonominės lingvistikos gudrybių — juk pavadinimas turi “imti” ir “parsiduoti”… Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Rusijos rinkoje šio filmo pavadinimas yra “Области тьмы” (“Tamsos pakampės”? “Tamsos zonos”? “Tamsos regionai”? “Tamsos apylinkės”? o gal “Patamsiai”? apie ką jie čia?). Na, gerai, jis nebuvo paimtas iš dangaus — tai vis tik Alano Glynno romano, pagal kurį pastatytas filmas, pavadinimas: The Dark Fields. Bet palaukite, juk tai būtent romano pavadinimas, o romano ekranizacija faktiškai niekada nebūna tiesiog šimtaprocentinis literatūrinės istorijos variantas ekrane. Ekranizacija faktiškai visada yra nauja istorija, kuri liečiasi su originalu pamatiniuose taškuose, bet daugybė kino medijos (o ypač Holivudo kino medijos) standartų ir reikalavimų paverčia knygą iš esmės nauju kūriniu su nauju ritmu, nauju pasakojimo suvokimu. Tiems, kas Alano Glynno knygos The Dark Fields (dar) neskaitė (o neskaitė, drįstu spėti, absoliuti dauguma), egzistuoja tik vienintelė šios istorijos versija Holivudo ekranizacijos pavidalu, kurioje nėra ne tik “tamsos” metaforų, bet ir pats žodis faktiškai niekur neištariamas. Tad tai jau naujas kontekstas, nauja realybė ir naujas kūrinys.

Kaip bebūtų, bet “Šalutinis efektas” yra visiškai ne apie šalutinį efektą — jis, beje, šioje istorijoje yra pats neįdomiausias, nes tai mirtis ir ji tiesiog yra faktorius, kuris nebent įprasmina būtent tiesioginį efektą (ir iš viso, trūkčiojanti ausis nori išgirsti lietuvišką atitikmenį “poveikis”). Štai pastarasis ir yra vertas aptarimo, kadangi popkultūroje tai labai retai sutinkama tema: išnaudoti 100% savo smegenų — tai, atleiskite, tikrai reta idėja kibernetinių vergų pasaulyje, kuriame technologijoms perleidžiama teisė į mūsų atmintį, jutimus, kūnus ir viską, kas dar liko. Mes prašome genetikos inžinierių, kad šie kada nors sukurtų mums idiotus, kuriuos būtų galima laikyti kur tik nori ir kuo tik nori, bet ar yra rimtai diskutuojama apie tai, kaip mes galėtume tapti — tiesiogine prasme — protingesni? Žinoma, kad “Šalutiniame efekte” nieko panašaus į tikėtiną atsakymą neišvysime, bet jį verta pažiūrėti bent jau vien dėl retorinio (ir teorinio) azarto.

Tiesą sakant, tapti protingesniu ir realizuoti save kapitalistinėje realybėje, kuriai toks monstriškai galingu tapęs intelektas kažkodėl nesugalvoja jokių alternatyvų, yra viskas, ką siūlo šis ideologizuotas scenarijus. Kaip ir reikia tikėtis, holivudinėje ekranizacijoje hiper(-turbo-super-)protingo asmens vektoriai gali būti nukreipti tik į korporacinių galių realizavimą, lyg kapitalistinis pasaulis yra pati neišvengiamiausia ir nekintamiausia, nekvestionuojama ir nepakeičiama duotybė, kone Gamta 2.0. Kyla klausimas: ar tikrai realizavę 100% savo smegenų mes vis dar liktume tos pačios realybės veikėjai?

Čia kažkurioje 20% smegenų dalyje žybtelėjo viena citata iš neseniai mano išverstos Noamo Chomskio knygos: “[Vienas didžiausių šiuolaikinės biologijos autoritetų Ernstas] Mayras spėjo, kad žmogiškoji intelekto sąrangos forma nėra natūralios atrankos pasekmė. Jo manymu, gyvybės istorija žemėje prieštarauja minčiai, jog ‘būti protingam yra geriau, nei būti kvailam’: biologinio išlikimo atžvilgiu bitėms ir bakterijoms sekasi kur kas geriau, nei žmonėms.” (Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje”. Kitos knygos, Vilnius, 2011, p.7)

Atsispyręs nuo šios citatos pereisiu prie neseniai girdėto fiziko-teoretiko Michio Kaku svarstymų apie tai, kodėl su mumis vis dar nesusisiekė pažangios nežemiškosios civilizacijos ir neišmokė visokių tarpgalaktinių gudrybių. Kaku sako: įsivaizduokime skruzdėlyną. Štai, organizuota bendruomeninė struktūra, kuri, mūsų akimis žiūrint, yra labai neprotinga nepažangi. Įsivaizduokime, kad skruzdės galbūt net norėtų tapti protingesnės ir pažangesnės, bet kaip mes joms galėtume padėti? Ar jos nutuokia, kad jų skruzdėlynas stovi šalia greitkelio, kuriuo laksto pažangiausios civilizacijos atstovai? Kitaip tariant, paradoksas akivaizdus: mes būdami visatos skruzdėlėmis galime net nepastebėti, jog esame tarpgalaktinių komunikacijos greitkelių sankryžoje vien todėl, kad tokiai visatos skruzdėlei būtų tiesiog sunkoka perduoti visas tas nuostabias žinias (ir nežinias). Bet grįžkime į planetą Žemė ir užduokime klausimą: ar šios planetos paviršiumi vaikštinėjantis ir superintelektualumo piliulių pririjęs laimingasis būtų pasiekiamas mums, mirtingiesiems? Ir, atitinkamai, ar tokiam būtų naudingas šis kapitalistinis skruzdėlynas? Na, gerai… žinoma, kad filmas ne apie tai. Tokie filmai niekada nebus apie tai.

Nereikia būti “apsišniojus” NZT-48 (taip filme vadinamos šios superintelektualumo piliulės), kad suvoktum, jog mūsų simbolinės struktūros — politinės, socialinės, kultūrinės — yra sukurtos ir ištisus amžius palaikomos tų, kurie naudoja tuos varganus 20% savo smegenų — t.y., homo sapiens vulgaris. Kaip elgtųsi toks eilinis, bandantis prasimušti, didesnį, nei vidutinis intelekto koeficientą turintis rašytojūkštis Edis (grubiai tariant — tu, arba aš), yra iš tiesų kontempliuotinas klausimas. “Šalutinio efekto” realybėje jo maksimalus savęs realizavimas seka visiškai neoriginalia ir stebinančiai banalia hierarchijos trajektorija — biržos makleris, korporacijos konsultantas, vadovas, senatorius ir… JAV prezidentas. Kitaip tariant, kaip reikiant vežanti idėja (t.y., galimybė tapti tobuliausia savo paties versija) yra visiškai nukenksminta įspraudžiant ją į ideologiškai “saugią” situaciją. Beje, sąvoka “protingas prezidentas” (o ypač JAV prezidentas) pritrenkiančiai efektyvių precedentų dėka šiandien yra kone oksimoronas.

Taigi, vis tas vargas dėl proto (горе от ума), kaip prieš du amžius pasakė A.S. Gribojedovas. Keista, kad fimo herojus Edis (žinoma, būdamas nuolat “užsivežęs nuo NZT”) atsiduoda įvykių kaleidoskopui be jokių refleksijų. Jam vargas dėl proto — tai kažkas, ką galima nugalėti tuo pačiu protu. Bet scenarijaus logika vis tik reikalauja bent simbolinio “rimtų klausimų” iškėlimo, o jis, kaip visad holivudiniuose filmuose, deleguojamas moteriai. Būtent moteris, su kuria protagonistas susietas širdies ryšiais, imasi etinio problemos aspekto. Būtent moteris turi pasipriešinti vitališkam vyro carpe diem ir iškelti klausimą apie tai, kas yra tikrasis “aš”. Štai jo ir jos dialogas ryte po vakarykščių NZT nuotykių, kuomet ji buvo priversta pirmą (ir paskutinį) kartą pavartoti NZT tam, kad išgelbėtų sau gyvybę:

— (Jis keliasi iš lovos, jaučiasi kaltas) Atleisk, kad taip nutiko. Daugiau tau niekad nereikės to patirti. Dabar jau galiu mumis pasirūpinti.
— (Ji sagstosi nusisukusi nuo jo) Neabejoju.
— Galiu mus apsaugoti. Aš sugrįžau, supranti?
— (Ji pažvelgia jam į akis) Kas sugrįžo, Edi?
— Aš.
— Ne, tai ne tu! Anksčiau buvai kitoks.
— Aš vis dar toks pat.
— O aš pavartojusi tokia nebuvau. Elgiausi taip, kaip niekad nesielgčiau.
— Tačiau tai išgelbėjo tau gyvybę.
— Bet tai buvau ne aš.
— Tu klysti. Tablečių poveikis…
— Žinau, koks jų poveikis. Supratau, kas tai. Tu jautiesi nepažeidžiamas.
— Tu net neįsivaizduoji, kur tai gali mus nuvesti. Kiek visko galėtume padaryti. Kokį gyvenimą pagaliau galėtume nugyventi.
— Tuomet tau gali tekti nugyventi jį be manęs.

Ir štai regime prasikaltusio vyro pasižadėjimo sceną:

— Klausyk, aš liausiuosi vartojęs. Tiesiog dar turiu kai ką padaryti, kad mus apsaugočiau. Po to tikrai mesiu. Toks mano planas.
— (Ji užverčia akis) Edi…
— Paklausyk: aš turiu planą. Prisiekiu. Liausiuosi vartojęs.
— (Stebėtinai greitai leidžiasi įtikinama) Gerai. Tikiuosi.

Kažkur iki skausmo girdėta, ar ne? Juk tai demoralizuoto vyro įtikinėjimai, jog jis tikrai mes gerti ar vartoti narkotikus, jog atsistos ant kojų ir pagaliau “ateis į protą”. Tačiau šiuo atveju vyras prisiekinėja, jog daugiau nebebus toks protingas, nebebus toks tvarkingas ir organizuotas, toks nenugalimas ir tobulas. Tiesiog prisižada būti “savimi”…

Bendrai tariant, “Šalutiniame efekte” neribotos ir nepažintos mumyse glūdinčios galimybės rodomos kaip keliančios baimę ir yra identifikuojamos su depersonalizacija ir nužmoginimu apskritai. Šimtaprocentinio savęs kaina yra būtinybė nuolat vartoti preparatą ir identifikuotis su jo poveikiu. Iš esmės tai gan specifinė narkotikų vartojimo problematikos variacija. Narkotikų vartotojams taip pat iškyla klausimas, kaip internalizuoti jų poveikį ir kaip paversti jį savasties dalimi, kaip jį personalizuoti. Tad šiame filme pateikiama tokio pat pobūdžio dilema, kuri išspendžiama aptakiai — herojus tiesiog randa būdą (visa tai paaiškėja pačioje filmo pabaigoje, parodoma kaip iš dangaus nukritęs faktas) atsisakyti NZT tuo pačiu pasiliekant sau visas preparato pagalba įgytas galias. Hm…

Beje, dar kartą prisiminus ir pergalvojus visą filme rodomą istoriją man labiausiai norėtųsi sužinoti, ką gi herojus Edis Mora — rašytojas! — parašė pirmąkart pavartojęs NZT. Jo per kelias dienas parašyta knyga kaip nenuneigiamos intelektualinės turbulencijos įrodymas figūruoja tik filmo pradžioje, bet štai kas joje parašyta, lieka paslaptis. Tą “sužino” tik Edžio leidėja, o mums belieka tik spėlioti. Filmas būtų buvęs kur kas įdomesnis ir aktualesnis, jei būtų buvęs apie Edį Morą rašytoją, o ne apie Edį Morą maklerį, kapitalistą, ar senatorių. Jis vis tik turėjo šansą likti savimi — rašytoju — net ir vartodamas NZT. Deja, rašytojo kelias jam pasirodė pernelyg… siauras. Gal ir sunkoka būtų buvę kalbėti visiems savo knygomis iš ketvirtosios ar penktosios dimensijų. Gal net ir pavojinga. Bet vis tik negaliu nesutikti su Lawrence’u Wieneriu: “privalai likti savimi, kad ir kaip pavojinga tai bebūtų.”

P.S.: Nėra reikalo ieškoti artimiausio “dylerio” — NZT-48 yra fiktyvus preparatas. Žmonija dar tolokai iki to. Maksimum, kas mums yra prieinama — tai nootropilio dariniai ir kitokie sinapsių ryšius šiek tiek suaktyvinantys preparatai. Pataisykite, jei klystu.

Advertisements
Tagged , , , , , , , ,
%d bloggers like this: