Tag Archives: kritika

“Šalutinis efektas” (Limitless, 2011): vargas dėl proto

Garsų pasaulio įrašai, “Šalutinis efektas”, 2011

Aprašymą rasite GPĮ puslapyje, o aš tuo tarpu (kaip visada) pasilieku sau teisę į improvizuoto komentaro formą.

Pirmiausia turiu pranešti, kad pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą buvo korporacinio-marketinginio konsenso padarinys ir yra ne mano darbas. Nieko nepadarysi, su tokiais dalykais vertėjui tenka susitaikyti. Žinoma, tiesioginis pavadinimo vertimas būtų reiškęs marketinginį fiasko (“Beribis”? “Neribotas”? “Visagalis”?), tad akivaizdžiai buvo imtasi ekonominės lingvistikos gudrybių — juk pavadinimas turi “imti” ir “parsiduoti”… Įdomumo dėlei paminėsiu, kad Rusijos rinkoje šio filmo pavadinimas yra “Области тьмы” (“Tamsos pakampės”? “Tamsos zonos”? “Tamsos regionai”? “Tamsos apylinkės”? o gal “Patamsiai”? apie ką jie čia?). Na, gerai, jis nebuvo paimtas iš dangaus — tai vis tik Alano Glynno romano, pagal kurį pastatytas filmas, pavadinimas: The Dark Fields. Bet palaukite, juk tai būtent romano pavadinimas, o romano ekranizacija faktiškai niekada nebūna tiesiog šimtaprocentinis literatūrinės istorijos variantas ekrane. Ekranizacija faktiškai visada yra nauja istorija, kuri liečiasi su originalu pamatiniuose taškuose, bet daugybė kino medijos (o ypač Holivudo kino medijos) standartų ir reikalavimų paverčia knygą iš esmės nauju kūriniu su nauju ritmu, nauju pasakojimo suvokimu. Tiems, kas Alano Glynno knygos The Dark Fields (dar) neskaitė (o neskaitė, drįstu spėti, absoliuti dauguma), egzistuoja tik vienintelė šios istorijos versija Holivudo ekranizacijos pavidalu, kurioje nėra ne tik “tamsos” metaforų, bet ir pats žodis faktiškai niekur neištariamas. Tad tai jau naujas kontekstas, nauja realybė ir naujas kūrinys.

Kaip bebūtų, bet “Šalutinis efektas” yra visiškai ne apie šalutinį efektą — jis, beje, šioje istorijoje yra pats neįdomiausias, nes tai mirtis ir ji tiesiog yra faktorius, kuris nebent įprasmina būtent tiesioginį efektą (ir iš viso, trūkčiojanti ausis nori išgirsti lietuvišką atitikmenį “poveikis”). Štai pastarasis ir yra vertas aptarimo, kadangi popkultūroje tai labai retai sutinkama tema: išnaudoti 100% savo smegenų — tai, atleiskite, tikrai reta idėja kibernetinių vergų pasaulyje, kuriame technologijoms perleidžiama teisė į mūsų atmintį, jutimus, kūnus ir viską, kas dar liko. Mes prašome genetikos inžinierių, kad šie kada nors sukurtų mums idiotus, kuriuos būtų galima laikyti kur tik nori ir kuo tik nori, bet ar yra rimtai diskutuojama apie tai, kaip mes galėtume tapti — tiesiogine prasme — protingesni? Žinoma, kad “Šalutiniame efekte” nieko panašaus į tikėtiną atsakymą neišvysime, bet jį verta pažiūrėti bent jau vien dėl retorinio (ir teorinio) azarto.

Tiesą sakant, tapti protingesniu ir realizuoti save kapitalistinėje realybėje, kuriai toks monstriškai galingu tapęs intelektas kažkodėl nesugalvoja jokių alternatyvų, yra viskas, ką siūlo šis ideologizuotas scenarijus. Kaip ir reikia tikėtis, holivudinėje ekranizacijoje hiper(-turbo-super-)protingo asmens vektoriai gali būti nukreipti tik į korporacinių galių realizavimą, lyg kapitalistinis pasaulis yra pati neišvengiamiausia ir nekintamiausia, nekvestionuojama ir nepakeičiama duotybė, kone Gamta 2.0. Kyla klausimas: ar tikrai realizavę 100% savo smegenų mes vis dar liktume tos pačios realybės veikėjai?

Čia kažkurioje 20% smegenų dalyje žybtelėjo viena citata iš neseniai mano išverstos Noamo Chomskio knygos: “[Vienas didžiausių šiuolaikinės biologijos autoritetų Ernstas] Mayras spėjo, kad žmogiškoji intelekto sąrangos forma nėra natūralios atrankos pasekmė. Jo manymu, gyvybės istorija žemėje prieštarauja minčiai, jog ‘būti protingam yra geriau, nei būti kvailam’: biologinio išlikimo atžvilgiu bitėms ir bakterijoms sekasi kur kas geriau, nei žmonėms.” (Noam Chomsky, “Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje”. Kitos knygos, Vilnius, 2011, p.7)

Atsispyręs nuo šios citatos pereisiu prie neseniai girdėto fiziko-teoretiko Michio Kaku svarstymų apie tai, kodėl su mumis vis dar nesusisiekė pažangios nežemiškosios civilizacijos ir neišmokė visokių tarpgalaktinių gudrybių. Kaku sako: įsivaizduokime skruzdėlyną. Štai, organizuota bendruomeninė struktūra, kuri, mūsų akimis žiūrint, yra labai neprotinga nepažangi. Įsivaizduokime, kad skruzdės galbūt net norėtų tapti protingesnės ir pažangesnės, bet kaip mes joms galėtume padėti? Ar jos nutuokia, kad jų skruzdėlynas stovi šalia greitkelio, kuriuo laksto pažangiausios civilizacijos atstovai? Kitaip tariant, paradoksas akivaizdus: mes būdami visatos skruzdėlėmis galime net nepastebėti, jog esame tarpgalaktinių komunikacijos greitkelių sankryžoje vien todėl, kad tokiai visatos skruzdėlei būtų tiesiog sunkoka perduoti visas tas nuostabias žinias (ir nežinias). Bet grįžkime į planetą Žemė ir užduokime klausimą: ar šios planetos paviršiumi vaikštinėjantis ir superintelektualumo piliulių pririjęs laimingasis būtų pasiekiamas mums, mirtingiesiems? Ir, atitinkamai, ar tokiam būtų naudingas šis kapitalistinis skruzdėlynas? Na, gerai… žinoma, kad filmas ne apie tai. Tokie filmai niekada nebus apie tai.

Nereikia būti “apsišniojus” NZT-48 (taip filme vadinamos šios superintelektualumo piliulės), kad suvoktum, jog mūsų simbolinės struktūros — politinės, socialinės, kultūrinės — yra sukurtos ir ištisus amžius palaikomos tų, kurie naudoja tuos varganus 20% savo smegenų — t.y., homo sapiens vulgaris. Kaip elgtųsi toks eilinis, bandantis prasimušti, didesnį, nei vidutinis intelekto koeficientą turintis rašytojūkštis Edis (grubiai tariant — tu, arba aš), yra iš tiesų kontempliuotinas klausimas. “Šalutinio efekto” realybėje jo maksimalus savęs realizavimas seka visiškai neoriginalia ir stebinančiai banalia hierarchijos trajektorija — biržos makleris, korporacijos konsultantas, vadovas, senatorius ir… JAV prezidentas. Kitaip tariant, kaip reikiant vežanti idėja (t.y., galimybė tapti tobuliausia savo paties versija) yra visiškai nukenksminta įspraudžiant ją į ideologiškai “saugią” situaciją. Beje, sąvoka “protingas prezidentas” (o ypač JAV prezidentas) pritrenkiančiai efektyvių precedentų dėka šiandien yra kone oksimoronas.

Taigi, vis tas vargas dėl proto (горе от ума), kaip prieš du amžius pasakė A.S. Gribojedovas. Keista, kad fimo herojus Edis (žinoma, būdamas nuolat “užsivežęs nuo NZT”) atsiduoda įvykių kaleidoskopui be jokių refleksijų. Jam vargas dėl proto — tai kažkas, ką galima nugalėti tuo pačiu protu. Bet scenarijaus logika vis tik reikalauja bent simbolinio “rimtų klausimų” iškėlimo, o jis, kaip visad holivudiniuose filmuose, deleguojamas moteriai. Būtent moteris, su kuria protagonistas susietas širdies ryšiais, imasi etinio problemos aspekto. Būtent moteris turi pasipriešinti vitališkam vyro carpe diem ir iškelti klausimą apie tai, kas yra tikrasis “aš”. Štai jo ir jos dialogas ryte po vakarykščių NZT nuotykių, kuomet ji buvo priversta pirmą (ir paskutinį) kartą pavartoti NZT tam, kad išgelbėtų sau gyvybę:

— (Jis keliasi iš lovos, jaučiasi kaltas) Atleisk, kad taip nutiko. Daugiau tau niekad nereikės to patirti. Dabar jau galiu mumis pasirūpinti.
— (Ji sagstosi nusisukusi nuo jo) Neabejoju.
— Galiu mus apsaugoti. Aš sugrįžau, supranti?
— (Ji pažvelgia jam į akis) Kas sugrįžo, Edi?
— Aš.
— Ne, tai ne tu! Anksčiau buvai kitoks.
— Aš vis dar toks pat.
— O aš pavartojusi tokia nebuvau. Elgiausi taip, kaip niekad nesielgčiau.
— Tačiau tai išgelbėjo tau gyvybę.
— Bet tai buvau ne aš.
— Tu klysti. Tablečių poveikis…
— Žinau, koks jų poveikis. Supratau, kas tai. Tu jautiesi nepažeidžiamas.
— Tu net neįsivaizduoji, kur tai gali mus nuvesti. Kiek visko galėtume padaryti. Kokį gyvenimą pagaliau galėtume nugyventi.
— Tuomet tau gali tekti nugyventi jį be manęs.

Ir štai regime prasikaltusio vyro pasižadėjimo sceną:

— Klausyk, aš liausiuosi vartojęs. Tiesiog dar turiu kai ką padaryti, kad mus apsaugočiau. Po to tikrai mesiu. Toks mano planas.
— (Ji užverčia akis) Edi…
— Paklausyk: aš turiu planą. Prisiekiu. Liausiuosi vartojęs.
— (Stebėtinai greitai leidžiasi įtikinama) Gerai. Tikiuosi.

Kažkur iki skausmo girdėta, ar ne? Juk tai demoralizuoto vyro įtikinėjimai, jog jis tikrai mes gerti ar vartoti narkotikus, jog atsistos ant kojų ir pagaliau “ateis į protą”. Tačiau šiuo atveju vyras prisiekinėja, jog daugiau nebebus toks protingas, nebebus toks tvarkingas ir organizuotas, toks nenugalimas ir tobulas. Tiesiog prisižada būti “savimi”…

Bendrai tariant, “Šalutiniame efekte” neribotos ir nepažintos mumyse glūdinčios galimybės rodomos kaip keliančios baimę ir yra identifikuojamos su depersonalizacija ir nužmoginimu apskritai. Šimtaprocentinio savęs kaina yra būtinybė nuolat vartoti preparatą ir identifikuotis su jo poveikiu. Iš esmės tai gan specifinė narkotikų vartojimo problematikos variacija. Narkotikų vartotojams taip pat iškyla klausimas, kaip internalizuoti jų poveikį ir kaip paversti jį savasties dalimi, kaip jį personalizuoti. Tad šiame filme pateikiama tokio pat pobūdžio dilema, kuri išspendžiama aptakiai — herojus tiesiog randa būdą (visa tai paaiškėja pačioje filmo pabaigoje, parodoma kaip iš dangaus nukritęs faktas) atsisakyti NZT tuo pačiu pasiliekant sau visas preparato pagalba įgytas galias. Hm…

Beje, dar kartą prisiminus ir pergalvojus visą filme rodomą istoriją man labiausiai norėtųsi sužinoti, ką gi herojus Edis Mora — rašytojas! — parašė pirmąkart pavartojęs NZT. Jo per kelias dienas parašyta knyga kaip nenuneigiamos intelektualinės turbulencijos įrodymas figūruoja tik filmo pradžioje, bet štai kas joje parašyta, lieka paslaptis. Tą “sužino” tik Edžio leidėja, o mums belieka tik spėlioti. Filmas būtų buvęs kur kas įdomesnis ir aktualesnis, jei būtų buvęs apie Edį Morą rašytoją, o ne apie Edį Morą maklerį, kapitalistą, ar senatorių. Jis vis tik turėjo šansą likti savimi — rašytoju — net ir vartodamas NZT. Deja, rašytojo kelias jam pasirodė pernelyg… siauras. Gal ir sunkoka būtų buvę kalbėti visiems savo knygomis iš ketvirtosios ar penktosios dimensijų. Gal net ir pavojinga. Bet vis tik negaliu nesutikti su Lawrence’u Wieneriu: “privalai likti savimi, kad ir kaip pavojinga tai bebūtų.”

P.S.: Nėra reikalo ieškoti artimiausio “dylerio” — NZT-48 yra fiktyvus preparatas. Žmonija dar tolokai iki to. Maksimum, kas mums yra prieinama — tai nootropilio dariniai ir kitokie sinapsių ryšius šiek tiek suaktyvinantys preparatai. Pataisykite, jei klystu.

Tagged , , , , , , , ,

Tikrovės nuojauta: apie pirmąjį G.Grušaitės romaną “Neišsipildymas”

…kiekvieno žmogaus dugne yra uždarytas šulinys,
kuriame gyvena visi erdvėje ir laike įmanomi būdai būti

–– Gabija Grušaitė, “Neišsipildymas”

 

Knyga visuomet yra iššūkis. Ypač, jei rašytojas jaunas ir rašo pirmąją knygą. Šiuo atveju tai – Gabijos Grušaitės romanas “Neišsipildymas”. Knygą autorė pradėjo rašyti būdama vos devyniolikos ir rašė keturis metus.

Nekalbėsiu apie tai, kas perskaičius pirmuosius skyrius tampa daugmaž akivaizdu – t.y., autorė iš tiesų nori kai ką pasakyti ir tankiais poetiniais vaizdiniais prisodrinta kalba liejasi gana klusniai. Vietoje to norėčiau aptarti problemas, su kuriomis susidūriau bandydamas apčiuopti šio nors ir eklektiško, tačiau daugmaž nuosekliai išplėtoto teksto motyvaciją bei ryšį su dabartimi. Pateikiu kritiškas, tačiau atviras pastabas apie knygą, kuri, vienaip ar kitaip, privertė apie kai ką pamąstyti (tam labiau tiktų tiesiogiai neišverčiamas angliškas išsireiškimas “got me thinking”).

Perskaičius visą tekstą susidarė įspūdis, jog geografija bei poetinėmis impresijomis persodrintas pasakojimas visų pirma neleido užčiuopti įtikinančio minties pulso. Skaitant vaizdinių ir išgyvenimų kaleidoskopo tempas atitrūksta nuo minties greičio ir netrukus pasijunti truputį dezorientuotas ir atitolintas nuo to, ką norisi vadinti įtikinančiu (ne autentišku, o būtent įtikinančiu savo minties eigastimi) pasakojimu. Greita vaizdinių kaita galbūt ir gali būti traktuojama kaip šiuolaikiniam identitetui (ar jo trūkumui) būdinga psichogeografinių patirčių metafora, tačiau skaitant neapleidžia nuojauta, jog tai greičiau dar nesusiformavusio literatūrinio balso, dar ne pilnai suvaldyto teksto požymis. Nepaisant to, tekste vis tik nemažai savotiškų tikrovės atodangų, kurios vis suteikia vilties išvysti tolimesnį jų vystymą.

Nuolatinis kalbėjimas per būtojo laiko distanciją (buvau ten, dariau tą, vaikščiodavau ten, jausdavau, galvodavau aną) ilgainiui sukelia ne itin realumu įtikinantį susidvejinimo įspūdį: viena vertus, skaitant norisi panirti į pačią istoriją (ar istorijas), tačiau tuo pat metu skaitytojas nujaučia esant nebylų pasakotoją dabartyje, kurio mintys lieka beveik neišsakytos. Štai, pavyzdžiui, iš būtuoju laiku pasakojamo teksto ryškiai išsiskiriantis fragmentas:

“Mama, tavo kelio gale nėra išganymo. Mama… pažiūrėk į tėtį, jis ėjo, kol pasiekė prietaisėlių ir daiktelių Gango upę. Jis apsikrikštijo žydru vandeniu Maljorkos kurorte, kur perka pigias prostitutes, kol tu deginiesi nesvetingoje pietų saulėje. Mama, jis miega šalia tavęs kaip gyvatė kaupdamas nuodus. Jis tyliai verkia, pjaudamas mūsų naują anglišką veją.” (p.74)

Toks viso teksto kontekste netikėtas intymus ir emociškai stiprus kreipinys trumpam pažadina ir atidengia kažką tikrai artimo tiesai. Tačiau toliau pasakojimas vėl nutolsta į kalbėjimą būtuoju laiku, kuris sukelia ne kalbėjimo “čia ir dabar”, o labiau atpasakojimo įspūdį.

Arba štai kitas pavyzdys, kuriame šuolis laike (“daugbė žmonių manęs klaus” ir staiga “jie troško Ugnės gyvenimo nuotrupų”) ir neapčiuopiami minčių motyvai išbalansuoja teksto vientisumą:

“Daugybė žmonių manęs klaus, kodėl tapau tuo, kas dabar esu. Jie sėdės atsilošę kėdėse, trumpam pabėgę nuo vaikų, paskolų, darbų, trumpam pamiršę, kaip sunku yra gyventi diena iš dienos nešant kasdienybę ir kantriai saugant laiką, saugant žmogišką idilę ir apsimetant, kad nežinai, jog esi lengvai pakeičiamas. Jie troško Ugnės gyvenimo nuotrupų ir istorijų, lyg tai galėtų kaip nors juos pakeisti, pažadinti iš saugumo iliuzijos ir priversti gyventi. Šypsojausi, nes jie norėjo mokėti už savo gyvenimą svetimu skausmu. Kita vertus, būtent tam ir yra menas, knygos, filosofija, būtent tam aukojami protai, kūnai, sielos – kad kasdienybės saugotojai turėtų duris, pro kurias bent trumpam galėtų išeiti į dykumą ir pamatyti siaubą dulkių saujoje po raudona uola.” (p.11)

Kodėl žmonės klaus? Kodėl žmonės troško (t.y., kada jie nustojo tai daryti)? Beveik iki pat knygos pabaigos lydinti nuojauta, jog išvysime atsakymą į kone svarbiausią klausimą (“kas dabar esu”), taip ir nepasitvirtina. Tas nujaučiamas “aš” įtikinamai pasirodo tik tokiuose fragmentuose, kur mintis įgauna blaivų, kritišką aiškumą, pvz.:

“…nekenčiau savo <…> labai tvarkingų nagų, kurie slėpė labai netvarkingą gyvenimą, nuobodulį, išdraskytą šeimą ir vidutinybės blizgesį.” (p.10)

arba ten, kur tiesiog sulėtėja tempas ir staiga pasirodo sklandi, ritmu pulsuojanti refleksija, pvz.:

“Armijos atsidavusių žmonių, trokštančių nedidelės, nerizikingos laimės, kuriai aukoja daugiau nei turi. Jie parduoda keturiasdešimt savo gyvenimo metų už šešiasdešimt penkis kvadratus nekilnojamojo turto. Parduoda sielos likučius už patogų sedaną. Jie mano, kad baseinuose kaupiasi sielas nuplaunantis šventas vanduo. Jie kasdien kariauja su chaosu, su savo vaikų nuodėmėmis, nuoboduliu, neištikimais sutuoktiniais, katėmis, kurios šika į naujus batus. <…> Tebūnie palaimintos tos armijos nematomų kareivių, tokių drąsių, kad jiems užtenka valios gyventi gyvenimą, kurio nenori, mainais už laisvės doktriną ir nedidelį fontaną kieme. Arba mainais į laisvės pažadą.” (p.73-74)

Tokiuose knygoje vis aptinkamuose fragmentuose lyg upės išplautos pakrantės atodangose slypi toji tikrumo nuojauta, tačiau visas knygos tekstas bendrai dar nėra vientisas ir įtikinantis reflektavimas apie to numanomo “aš” būvį “čia ir dabar”. Pavyzdžiui, svarbūs trauminiai židiniai – motiniškos meilės trūkumas ir tėvo silpnumas, biseksualumas, geografinių ir psichogeografinių krypčių išsibalansavimas, egzistencinis nesaugumas ir pan. – atpažįstami aiškiai ir perteikiami drąsiai, tačiau jie išreikšti labiau fikcinės istorijos mechanikoje, nei pačiame tekste kaip traumoje.

Galima nujausti autobiografinį motyvą esant svarbiu šaltiniu pasakojimo fabulai. Tai lyg savotiškas karkasas, tikrovėje esantis pasakojimo stuburas, tačiau pasakojimo fatalizmas ir dramatizmas verčia manyti, jog buvo atliktos esminės modifikacijos fikcijos naudai, dėl ko, ko gero, ir nukenčia teksto gebėjimas sukelti įtikinamai sklandžius, atpažįstamus trauminius vaizdinius. Tokia intensyvi įvykių, geografijos, scenų, poetizuotų vaizdinių kaita paklūsta labiau socialinių tinklų, internetinio flâneur logikai, nei nurodo į vientisą reflektavimą apie traumas išgyvenančią tikrovę. Taip, pastarosios nuojauta knygoje iš tiesų yra, tačiau toji aktuali tikrovė nutolusi per nostalgijos atstumą. Toji nostalgija – kuomet gedima savęs, kurio jau nebėra, arba kurio dar nėra – faktiškai ir nulemia bendrą pasakojimo atmosferą. Nepaisant daugybės aktualijų bei išties svarbių ir vykusių nuorodų į susivokti siekiančios komplikuotos asmenybės dabartį, susidaro įspūdis, jog tas “aš”, kuriam “nutiko” aprašomi įvykiai, vis tik išlieka veiksmo nuošalyje. Šiuo aspektu palyginti intensyvus tekstas kelia paradoksalų pasyvumo įspūdį.

Skaitant tekstą iki pat paskutiniųjų puslapių lydi kažkokio pagrindinio, viskam skambesio suteiksiančio įvykio ar paaiškinimo pažadas, kuris pats savaime, galima sakyti, yra įtikinamiausias knygos bruožas. Jį tuo pačiu galima traktuoti ir kaip svarbią bei sėkmingą nuorodą į šiuolaikinio žmogaus (o ypač – postsovietinio žmogaus) tapatybės ir prasmės paieškas – tai ir yra tas neišsipildymas. Iš tiesų, čia galima atpažinti globalizuotam identitetui būdingą nostalgiją, kurios priežastys – kontakto su savimi nebuvimas. Tačiau atrodo, jog giliau pasinerti į reflektavimą apie tai trukdo sunkiai motyvuojamas ir visą pasakojimą gaubiantis fatalizmas ir neviltis. Žinoma, šiandien fatalizmui ir nevilčiai priežasčių išties pakanka, tačiau galbūt kūrybos prasme produktyviau būtų imtis ir požiūrio į neviltį, nei vien tik leistis jos užvaldomam.

Bendrai tariant, pirmasis G. Grušaitės romanas vis tik leidžia kalbėti apie naują šiuolaikine kalba prabylantį autorių, kuris, nepaisant kol kas probleminių kontakto su teksto tikrove paieškų, gana drąsiai priima tos tikrovės iššūkį ir geba emociškai panirti į tekstą. Faktą, jog romanas buvo rašomas net keturis metus, ko gero reikėtų suvokti kaip privalumą – tai leidžia manyti, jog tekstas buvo skaitomas ir šlifuojamas daug kartų, o tai jau nurodo į rimtas rašytojiškas pretenzijas.

Taip, mes norime balso, kuris kalba dabarties kalba. Labai norisi tikėti, jog Gabijos Grušaitės “Neišsipildymas” yra rimtas pretendentas būti tokio balso pažadu. Ar jis išsipildys, parodys sekantys literatūriniai jaunosios autorės žingsniai.


Taip pat žr. Jūratės Čerškutės recenziją Perviršio kartos neišsipildymų kronika

Tagged , , , , ,

Kuris brolis didesnis?

Straipsnis publikuotas ArtNews.lt

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį http://www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste. Continue reading

Tagged , , , , ,

Komentaras apie skaitmeninę demokratiją Facebook’e

Neseniai Facebook‘o vartotojai pagrindiniame savo profilio puslapyje aptiko štai tokį pranešimą:

Vote on Facebook’s Governing Documents

We’ve revised the two new documents we proposed to govern the site, the Facebook Principles and the Statement of Rights and Responsibilities, based on your feedback. Now, we want you to vote for the system of governance you think is best. Voting will close on April 23 at 11:59am PDT. Visit the Facebook Site Governance application to learn more, read the documents, and vote.

Daugelio (turiu omenyje vartotojų teisių, privatumo ir internetinės demokratijos gynėjus) demonizuojamas Facebook‘as ima reaguoti į vartotojų komentarus ir siūlymus, todėl, atsižvelgdamas į savo įstatus, siūlo balsuoti už kai kurių įstatų pakeitimus. Štai ištrauka iš Facebook‘o įstatų skilties „Pataisos“ (12. Amendments), pagal kurią tai vyksta:

12.3 If more than 7,000 users comment on the proposed change, we will also give you the opportunity to participate in a vote in which you will be provided alternatives. The vote shall be binding on us if more than 30% of all active registered users as of the date of the notice vote.
12.4 We can make changes for legal or administrative reasons upon notice without opportunity to comment.

Vadinasi, siūlomi pakeitimai Facebook‘o įstatuose sulaukė daugiau, nei 7000 vartotojų komentarų, todėl visiems vartotojams buvo suteikta teisė dalyvauti balsavime, kuriame „pateikiamos alternatyvos.“ Pakeitimų siūlymai įsigalioja, jei už juos iki balsavimui skirto laiko pabaigos nubalsuoja daugiau, kaip 30% aktyvių Facebook‘o vartotojų. Netrukus (t.y., šiandien) turės paaiškėti, ar Facebook’e įsigalios nauji įstatai, perrašyti atsižvelgiant į vartotojų komentarus ir siūlymus, ar liks galioti senieji.

Ėmus skaityti Facebook‘o teisininkų atsakymus į vartotojų klausimus [FACEBOOK SITE GOVERNANCE’S NOTES, Response to Comments on Statement of Rights and Responsibilities Share. Paskelbta: Wednesday, April 15, 2009 at 7:07pm] iškilo keletas klausimų, susijusių tiek su kai kuriais privatumo aspektais, tiek ir su pačia šiuo metu didžiausio pasaulyje socialinio tinklo politika apskritai. Publikuoju citatas iš minėto dokumento, kuris yra prieinamas viešai [http://www.facebook.com/note.php?note_id=183535615300]. Continue reading

Tagged , , , , ,

Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Perskaitę Šiaurės Atėnuose publikuotą straipsnį Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje, su kolegomis (V.Michelkevičiumi, J.Dobriakovu, V.Klimašausku, J.Lavrinec, T.Bajarkevičiumi) ėmėme diskutuoti apie po šiuo straipsniu pasirodžiusius komentarus. Netrukus (daugėjant el. laiškų) paaiškėjo, kad komentavimo ir komentarų tema gali būti įdomi pati savaime. Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis yra  “nevykusi” diskusija komentarų pavidalu. Negatyvus, agresyvus, neadekvatus atsakas. Nemanau, kad konkrečiai šitie komentarai po šituo straipsniu turėtų būti suvokiami kaip rimta diskusija, ar kažkoks adekvatus savo turiniu atsakas, nes būtent adekvatumo ir nėra (juokais galima priskirti terminą “adekvatus internetinis komentaras” oksimorono kategorijai), o svarbiausia (ir internetiniams komentarams tai būdingiausia) — nėra argumentų. Dažniausiai juos rašo tie patys žmonės (t.y., beveik kiekviena socialiai aktyvi internetinė terpė turi savo “etatinius dalyvius”), kurie konkrečiame puslapyje (Š.Atėnuose, Lit.Mene ir pan.) yra suformavę savotiškas monopolijas — specifiniai nuolatinių komentuotojų ryšiai labai natūraliai susidaro ilgainiui atpažįstant pastovių “kolegų” psichologinius paveikslus ir “išmokstant” konkrečias žaidimo taisykles, perimant diskursą. Šaip, savaime tai nėra blogai, kadangi tai, regisi, natūrali žmogaus kaip socialinės būtybės buvimo “kartu su kitais” pasekmė. Neigiamas tokio natūralaus siekio suformuoti daugiau-mažiau nuolatiniais ryšiais susijusią komentuotojų terpę yra jos polinkis į hermetiškumą ir savotiškas viešo konteksto “pasisavinimas” (pvz., nerašytų komunikavimo taisyklių susiformavimas). Tačiau net jei taip ir nenutinka, komentarams vis tiek (ir — norisi optimistiškai sakyti — “vis dar”) yra būdingas vienas bruožas, kuris ir prisideda prie to “internetinio komentaro” įvaizdžio: jie dažniausiai yra familiarūs. Neargumentuotas familiarumas ir agresija. Ar gali būti toks komentaras kažkokios diskusijos dalyviu? Kai komentuotojas rašo taip, lyg jis aiškiai viską žinotų ir jam, lyg kokiam Stalinui, pakaktų tik burbtelėti tris žodžius — štai, kas simptomiška. Galima būtų pritempti iki psichoanalizės ir pavadinti tai kastracija — tai tekstas be jo autoriaus, t.y., be kūno (tiek fizinio, tiek socialinio). Svarbu tai, kad (dažniausiai anonimiška) teksto gamyba internete yra lydima aiškaus pojūčio, jog atsakomybė už turinį (ne teisinė atsakomybė, o asmeninė — t.y., kai kažkas bandoma pasakyti maksimaliai “priartėjant prie savęs”) yra visiškai niekinė ir apskritai nėra akcentuojama, nes tavęs “iš tikrųjų” nėra. Tai, ko gero, yra ir gerai, ir blogai. Viena vertus, taip išryškeja įvairūs liaudies simptomai, o kita vertus, vyksta turinio stagnacija (arba regresija). Arba vystosi apskritai kažkas nesuvokiamo, priklausančio stichiško pasąmoninių srautų sublimavimo sričiai. Regis, kaip tik tai ir turėtų būti įdomu — tą galima būtų suvokti kaip savarankišką temą, bet tada reikalingi metodai komentarų “adekvatumui” nustatyti, o čia jau aiškios pretenzijos į kiberpsichologiją ir kibersociologiją. Tačiau kaip gi dėl tos “diskusijos”?

Manau, kad bet kokiu atveju belieka stengtis formuluoti kaip tik įmanoma daugiau ir tiksliau — nuo to viskas ir prasideda, kadangi kalba yra didžiausias mus visus vienijantis “virusas.” Daug kam (Lietuvoje) “medijų filosofija” ir “visi tie mediju teoretikai” yra “just a bunch of phonies,” bet juk būtent tai ir yra nuomonė (arba poza), o ne argumentai. Tai, kad visiems padai spirga skaitant ir girdint “visų tų medijų teoretikų” darbus, parodo, kad kalbama apie aktualiją, su kuria daugelis vienaip, ar kitaip yra susiję — t.y., dauguma turi vienokią, ar kitokią nuomonę ir patirtį. (Atleiskite už palyginimą, bet) juk dėl baleto tiek aistrų paprastai nebūna.

Šiaip juokas ir dekonstrukcija paprastai būna visai vertingi ginklai.

Kaip gražu, kai žmogus labai gerai žino, ką sako, ar ne?
Štai, “Avataras is Kazlu Rudos ir Azuolu budos” po minėtu straipsniu komentuoja (kalba netaisyta):
“…klaidzioja pasiklyde medijistai patamsyje,bludina,nors ir bando kazko griebtis-sudetingu ziodziu(Lavrinec),exdentrikos(Klimasauskas),pinigu projektams(Michelkavicius)”

T.y., žmogus žino, kaip viskas iš tikrųjų yra, ar bent jau, kaip turi būti. Šiuo atžvilgiu — tai žavėjimosi vertas komentatoriaus prototipas. Jų daug. Ir jie tiesiog žino

P.S. Cituojant Jurijų Dobriakovą, “Galbūt būtent šią gyvybės formą ir aptinkame kultūros savaitraščių tinklapiuose?”

Tagged , , , , ,

Diskusija VDA: Kodėl iškrypėliams reikalingas kino gidas?

perverts-guide-vda-314Vilniaus Dailės Akademijoje tęsiama kino peržiūrų ir aptarimo vakarų tradicija ir šį kartą kartu su idėjos iniciatoriumi Valentinu Klimašausku nusprendėme, jog laikas atsisakyti solipsistinio modelio “pranešėjas-auditorija” ir pereiti prie labiau grassroots formos, t.y. pokalbio-diskusijos-seminaro. Taigi, vasario 12 d., ketvirtadienį, 19 val., VDA 314 auditorijoje vyks įvykis, kurio forma, kaip jau minėjau, plūduriuoja tarp pokalbio ir seminaro. Kiekvieno tokio įvykio metu yra prezentuojamas filmas, tad šį kartą apsisprendėme demonstruoti… britų režisierės Sophie Fiennes filmą, kuriame pagrindinį “vaidmenį” atlieka slovėnų filosofas, psichoanalitikas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas – The Pervert’s Guide to Cinema.

Jacques Lacan, Slavoj Žižek, psichoanalitinės kino implikacijos, troškimas kaip produktas, objet petit a – visa tai diskusijoje po filmo peržiūros.

Tagged , , , , , ,

Ariella Azoulay: Pilietinė fotografijos pareiga

Ariella Azoulay, “The Civil Contract of Photography,” trans. Rela Mazali and Ravik Danieli, Zone Books/MIT, 2008.

Izraelietė meno kritikė ir kuratorė Ariella Azoulay savo naujausioje knygoje “The Civil Contract of Photography” imasi įdomių teorinių žingsnių oponuodama kai kurioms svarbioms ir, atrodo, savaime suprantamoms, į vakarietišką pasąmonę įaugusioms sampratoms apie fotografiją. Esminis autorės konceptualus judesys yra fotografijos kaip kažko, kas priklauso išskirtinai žiūrinčiąjam, neigimas. Kritikė akcentuoja, kad daugybė fotografijos kritikų klysta tvirtindami, jog pakanka tik paties įvykio (nelaimės, tragedijos, kančios ir t.t.) rodymo, kad pati “pareiga fotografuoti yra aukščiau visko.” Tačiau kur šioje sampratoje dingsta fotografuojamasis ir kam priklauso nufotografuotas atvaizdas, portretas? Autorė apibendrina: “Daugeliu atvejų fotografuojamasis yra ne daugiau, nei vaiduoklis, kurio vardu yra fotografuojama, vardan kurio į nuotraukas žiūrima ir kurio labui nuotraukos yra platinamos.”

XX a. pabaigos fotografijos kritika, Azoulay teigimu, tiesiog nusigręžė nuo to, kas yra fotografuojama, nuo to, kas yra rodoma – būtent šiuo trūkstamu aspektu ir turėtų būti kvestionuojama fotografijos pilietiškumo, jos socialumo problema. Atrodo, jog Susan Sontag (o konkrečiai – jos paskutinioji knyga “Regarding the Pain of Others,” 2003) pagaliau rado savo oponentą.

Knygoje pateikiama įvairių istorinių pavyzdžių. Štai, keletas: tapytojas Louise’as-Auguste’as Bissonas prieš imdamasis tapyti Napoleono III portretą užsakė padaryti imperatoriaus dagerotipą, kurį vėliau išplatino komerciniam naudojimui, tačiau niekas – nei pats imperatorius – tada net nesusimąstė apie galimybę pareikšti teises į savo atvaizdą; Dorothea Lange 1936 m. taip pat nepareiškė teisių į savo “Motiną-migrantę” – tik šeštojo dešimtmečio viduryje portretuotoji ėmė priekaištauti dėl to, kad tapo “žmonių kančios simboliu…” Azoulay anaiptol netvirtina, jog reikia masiškai grąžinti teises į ikoninėmis tapusias nuotraukas  tiems, kas jose nufotografuoti. Greičiau tokia kontraversija autorei nurodo į kitą užslėptą galimybę: ar tokių nuotraukų paplitimas nereiškia, kad slapta arba jėga fotografuojami gyventojai (piliečiai) paprasčiausiai yra ne(pri)pažįstami?

Tagged , , , ,

V. Kinčinaitis, “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” – kritinė apžvalga

 

virselis-vkincinaitis-audiovizualinio-small.jpg

 

PASTABA: Nusprendžiau publikuoti pataisytą ir papildytą ankstenės recenzijos variantą ir ištrinti senąją versiją. Štai, kur nuveda skubėjimas, štai dėl ko darau atsiprašymo reveransą tiems, kas skaitė pirmąjį variantą. Straipsnį t.p. galima rasti portale www.balsas.cc.

2007 m. rudenį bibliotekų ir knygynų lentynos, ant kurių parašyta “Medijos” (o kai kur – “Kultūra”, “Sociologija”, “Naujienos”, “Menas”, “Filosofija”), susilaukė dar vieno gyventojo: V. Kinčinaičio “Audiovizualinės kultūros kon/tekstų”. Nors pats autorius knygos įžangoje nuogąstauja, kad kuklinosi prisidėsiąs prie vis gausėjančios literatūros apie medijas aruodo, tačiau šis atvejas verčia tokią iniciatyvą pasitikti kuo palankiausiai. Be to, anot paties V. Kinčinaičio, ši monografija („įžvalgų rinkinys“), dabar jau yra „sudėtinė bendro proceso dalis“, o procesas – tai ne kas kita, kaip medijų kultūros savirefleksija įvairiausiomis jos formomis.

Poreikis formuluoti, performuluoti, ieškoti apibrėžčių, sąsajų, įžvalgų, turi būti tenkinamas ir nuolat skatinamas – bet kokios pastangos yra pateisinamos ir naudingos, kadangi atlieka gyvybiškai svarbią savirefleksijos funkciją. Daugeliu atžvilgių technokultūrinė dabartis (kaip ir visos kitos dabartys) plaukioja lyg debesis, ieškantis savo vardo – tai vaizdinys, kuris tiesiog trokšta būti suformuluotas. Šis poreikis formuluoti kyla dėl frustracijos, atsirandančios nesuspėjant paskui technokultūros greitakalbę (ar greitaveiką?). Kažkas panašaus patiriama besiklausant pernelyg greitai kalbančio užsieniečio – dėl blogo kalbos žinojimo ir žodžių srauto tempo sunku nuosekliai sekti mintį, todėl tokios kalbos suvokimas pasidaro fragmentiškas, apsiribojantis padrikomis frazėmis, tarp kurių neįmanoma atkurti ryšio. Taigi – kasdienis tempas, techno/meta/kiber-patirčių kaleidoskopas. Tai formos lenktynės su turiniu, tik už šį turinį industriniame totalizatoriuje statomos vis mažesnės sumos. Continue reading

Tagged , , , , ,

Pastaba apie recenziją apie V. Kinčinaičio knygą “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai”

Dar kartą peržiūrėjęs, ką parašiau apie “Audiovizualinės kultūros kon/tekstus”, nusprendžiau, jog nepasakiau to, ką norėjau ir ėmiausi perrašinėjimo ir papildymo. Tikėjausi, jog nepastebėtas tiesiog papildysiu ankstesnįjį postą, bet… turėjau pripažinti, kad padarytas darbas yra padarytas darbas, todėl imtis kažkokios savicenzūros ir revizionizmo būtų nesąžininga (nors ir paprasta). PilnaV. Kinčinaičio knygos “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” recenzija netrukus pasirodys portale www.balsas.cc, kurio laikinasis redaktorius šiuo metu (žurnalo tema – PARAŠTĖS) – Kęstas Kirtiklis.

Tagged , , , , ,
%d bloggers like this: