Tikrovės nuojauta: apie pirmąjį G.Grušaitės romaną “Neišsipildymas”

…kiekvieno žmogaus dugne yra uždarytas šulinys,
kuriame gyvena visi erdvėje ir laike įmanomi būdai būti

–– Gabija Grušaitė, “Neišsipildymas”

 

Knyga visuomet yra iššūkis. Ypač, jei rašytojas jaunas ir rašo pirmąją knygą. Šiuo atveju tai – Gabijos Grušaitės romanas “Neišsipildymas”. Knygą autorė pradėjo rašyti būdama vos devyniolikos ir rašė keturis metus.

Nekalbėsiu apie tai, kas perskaičius pirmuosius skyrius tampa daugmaž akivaizdu – t.y., autorė iš tiesų nori kai ką pasakyti ir tankiais poetiniais vaizdiniais prisodrinta kalba liejasi gana klusniai. Vietoje to norėčiau aptarti problemas, su kuriomis susidūriau bandydamas apčiuopti šio nors ir eklektiško, tačiau daugmaž nuosekliai išplėtoto teksto motyvaciją bei ryšį su dabartimi. Pateikiu kritiškas, tačiau atviras pastabas apie knygą, kuri, vienaip ar kitaip, privertė apie kai ką pamąstyti (tam labiau tiktų tiesiogiai neišverčiamas angliškas išsireiškimas “got me thinking”).

Perskaičius visą tekstą susidarė įspūdis, jog geografija bei poetinėmis impresijomis persodrintas pasakojimas visų pirma neleido užčiuopti įtikinančio minties pulso. Skaitant vaizdinių ir išgyvenimų kaleidoskopo tempas atitrūksta nuo minties greičio ir netrukus pasijunti truputį dezorientuotas ir atitolintas nuo to, ką norisi vadinti įtikinančiu (ne autentišku, o būtent įtikinančiu savo minties eigastimi) pasakojimu. Greita vaizdinių kaita galbūt ir gali būti traktuojama kaip šiuolaikiniam identitetui (ar jo trūkumui) būdinga psichogeografinių patirčių metafora, tačiau skaitant neapleidžia nuojauta, jog tai greičiau dar nesusiformavusio literatūrinio balso, dar ne pilnai suvaldyto teksto požymis. Nepaisant to, tekste vis tik nemažai savotiškų tikrovės atodangų, kurios vis suteikia vilties išvysti tolimesnį jų vystymą.

Nuolatinis kalbėjimas per būtojo laiko distanciją (buvau ten, dariau tą, vaikščiodavau ten, jausdavau, galvodavau aną) ilgainiui sukelia ne itin realumu įtikinantį susidvejinimo įspūdį: viena vertus, skaitant norisi panirti į pačią istoriją (ar istorijas), tačiau tuo pat metu skaitytojas nujaučia esant nebylų pasakotoją dabartyje, kurio mintys lieka beveik neišsakytos. Štai, pavyzdžiui, iš būtuoju laiku pasakojamo teksto ryškiai išsiskiriantis fragmentas:

“Mama, tavo kelio gale nėra išganymo. Mama… pažiūrėk į tėtį, jis ėjo, kol pasiekė prietaisėlių ir daiktelių Gango upę. Jis apsikrikštijo žydru vandeniu Maljorkos kurorte, kur perka pigias prostitutes, kol tu deginiesi nesvetingoje pietų saulėje. Mama, jis miega šalia tavęs kaip gyvatė kaupdamas nuodus. Jis tyliai verkia, pjaudamas mūsų naują anglišką veją.” (p.74)

Toks viso teksto kontekste netikėtas intymus ir emociškai stiprus kreipinys trumpam pažadina ir atidengia kažką tikrai artimo tiesai. Tačiau toliau pasakojimas vėl nutolsta į kalbėjimą būtuoju laiku, kuris sukelia ne kalbėjimo “čia ir dabar”, o labiau atpasakojimo įspūdį.

Arba štai kitas pavyzdys, kuriame šuolis laike (“daugbė žmonių manęs klaus” ir staiga “jie troško Ugnės gyvenimo nuotrupų”) ir neapčiuopiami minčių motyvai išbalansuoja teksto vientisumą:

“Daugybė žmonių manęs klaus, kodėl tapau tuo, kas dabar esu. Jie sėdės atsilošę kėdėse, trumpam pabėgę nuo vaikų, paskolų, darbų, trumpam pamiršę, kaip sunku yra gyventi diena iš dienos nešant kasdienybę ir kantriai saugant laiką, saugant žmogišką idilę ir apsimetant, kad nežinai, jog esi lengvai pakeičiamas. Jie troško Ugnės gyvenimo nuotrupų ir istorijų, lyg tai galėtų kaip nors juos pakeisti, pažadinti iš saugumo iliuzijos ir priversti gyventi. Šypsojausi, nes jie norėjo mokėti už savo gyvenimą svetimu skausmu. Kita vertus, būtent tam ir yra menas, knygos, filosofija, būtent tam aukojami protai, kūnai, sielos – kad kasdienybės saugotojai turėtų duris, pro kurias bent trumpam galėtų išeiti į dykumą ir pamatyti siaubą dulkių saujoje po raudona uola.” (p.11)

Kodėl žmonės klaus? Kodėl žmonės troško (t.y., kada jie nustojo tai daryti)? Beveik iki pat knygos pabaigos lydinti nuojauta, jog išvysime atsakymą į kone svarbiausią klausimą (“kas dabar esu”), taip ir nepasitvirtina. Tas nujaučiamas “aš” įtikinamai pasirodo tik tokiuose fragmentuose, kur mintis įgauna blaivų, kritišką aiškumą, pvz.:

“…nekenčiau savo <…> labai tvarkingų nagų, kurie slėpė labai netvarkingą gyvenimą, nuobodulį, išdraskytą šeimą ir vidutinybės blizgesį.” (p.10)

arba ten, kur tiesiog sulėtėja tempas ir staiga pasirodo sklandi, ritmu pulsuojanti refleksija, pvz.:

“Armijos atsidavusių žmonių, trokštančių nedidelės, nerizikingos laimės, kuriai aukoja daugiau nei turi. Jie parduoda keturiasdešimt savo gyvenimo metų už šešiasdešimt penkis kvadratus nekilnojamojo turto. Parduoda sielos likučius už patogų sedaną. Jie mano, kad baseinuose kaupiasi sielas nuplaunantis šventas vanduo. Jie kasdien kariauja su chaosu, su savo vaikų nuodėmėmis, nuoboduliu, neištikimais sutuoktiniais, katėmis, kurios šika į naujus batus. <…> Tebūnie palaimintos tos armijos nematomų kareivių, tokių drąsių, kad jiems užtenka valios gyventi gyvenimą, kurio nenori, mainais už laisvės doktriną ir nedidelį fontaną kieme. Arba mainais į laisvės pažadą.” (p.73-74)

Tokiuose knygoje vis aptinkamuose fragmentuose lyg upės išplautos pakrantės atodangose slypi toji tikrumo nuojauta, tačiau visas knygos tekstas bendrai dar nėra vientisas ir įtikinantis reflektavimas apie to numanomo “aš” būvį “čia ir dabar”. Pavyzdžiui, svarbūs trauminiai židiniai – motiniškos meilės trūkumas ir tėvo silpnumas, biseksualumas, geografinių ir psichogeografinių krypčių išsibalansavimas, egzistencinis nesaugumas ir pan. – atpažįstami aiškiai ir perteikiami drąsiai, tačiau jie išreikšti labiau fikcinės istorijos mechanikoje, nei pačiame tekste kaip traumoje.

Galima nujausti autobiografinį motyvą esant svarbiu šaltiniu pasakojimo fabulai. Tai lyg savotiškas karkasas, tikrovėje esantis pasakojimo stuburas, tačiau pasakojimo fatalizmas ir dramatizmas verčia manyti, jog buvo atliktos esminės modifikacijos fikcijos naudai, dėl ko, ko gero, ir nukenčia teksto gebėjimas sukelti įtikinamai sklandžius, atpažįstamus trauminius vaizdinius. Tokia intensyvi įvykių, geografijos, scenų, poetizuotų vaizdinių kaita paklūsta labiau socialinių tinklų, internetinio flâneur logikai, nei nurodo į vientisą reflektavimą apie traumas išgyvenančią tikrovę. Taip, pastarosios nuojauta knygoje iš tiesų yra, tačiau toji aktuali tikrovė nutolusi per nostalgijos atstumą. Toji nostalgija – kuomet gedima savęs, kurio jau nebėra, arba kurio dar nėra – faktiškai ir nulemia bendrą pasakojimo atmosferą. Nepaisant daugybės aktualijų bei išties svarbių ir vykusių nuorodų į susivokti siekiančios komplikuotos asmenybės dabartį, susidaro įspūdis, jog tas “aš”, kuriam “nutiko” aprašomi įvykiai, vis tik išlieka veiksmo nuošalyje. Šiuo aspektu palyginti intensyvus tekstas kelia paradoksalų pasyvumo įspūdį.

Skaitant tekstą iki pat paskutiniųjų puslapių lydi kažkokio pagrindinio, viskam skambesio suteiksiančio įvykio ar paaiškinimo pažadas, kuris pats savaime, galima sakyti, yra įtikinamiausias knygos bruožas. Jį tuo pačiu galima traktuoti ir kaip svarbią bei sėkmingą nuorodą į šiuolaikinio žmogaus (o ypač – postsovietinio žmogaus) tapatybės ir prasmės paieškas – tai ir yra tas neišsipildymas. Iš tiesų, čia galima atpažinti globalizuotam identitetui būdingą nostalgiją, kurios priežastys – kontakto su savimi nebuvimas. Tačiau atrodo, jog giliau pasinerti į reflektavimą apie tai trukdo sunkiai motyvuojamas ir visą pasakojimą gaubiantis fatalizmas ir neviltis. Žinoma, šiandien fatalizmui ir nevilčiai priežasčių išties pakanka, tačiau galbūt kūrybos prasme produktyviau būtų imtis ir požiūrio į neviltį, nei vien tik leistis jos užvaldomam.

Bendrai tariant, pirmasis G. Grušaitės romanas vis tik leidžia kalbėti apie naują šiuolaikine kalba prabylantį autorių, kuris, nepaisant kol kas probleminių kontakto su teksto tikrove paieškų, gana drąsiai priima tos tikrovės iššūkį ir geba emociškai panirti į tekstą. Faktą, jog romanas buvo rašomas net keturis metus, ko gero reikėtų suvokti kaip privalumą – tai leidžia manyti, jog tekstas buvo skaitomas ir šlifuojamas daug kartų, o tai jau nurodo į rimtas rašytojiškas pretenzijas.

Taip, mes norime balso, kuris kalba dabarties kalba. Labai norisi tikėti, jog Gabijos Grušaitės “Neišsipildymas” yra rimtas pretendentas būti tokio balso pažadu. Ar jis išsipildys, parodys sekantys literatūriniai jaunosios autorės žingsniai.


Taip pat žr. Jūratės Čerškutės recenziją Perviršio kartos neišsipildymų kronika

Advertisements
Tagged , , , , ,

6 thoughts on “Tikrovės nuojauta: apie pirmąjį G.Grušaitės romaną “Neišsipildymas”

  1. DeJuan says:

    Totalus meslas..

  2. Cooper says:

    Gaila isleistu pinigu, brudas..

  3. n says:

    as manau kad zmogus nepatyres ugnes vaidmens gyvenime ,
    nesupras sitos knygos ir neivertins kokia is tiesu gili ji gali buti.

  4. roslas says:

    Man patiko. Trūko vientisumo, tačiau žiūrėjau į tai kaip į minties srautą. Ir vis galvojau, autobiografiška knyga ar ne. Keista skaityti kūrinį žmogaus, su kuriuo kažkiek laiko gyveno mano draugė – tas feisbukinis (vieno ar kelių susijusių žmonių) ryšis man vis dar yra neįmenama mįslė šiuolaikiniuose kūrėjų ir priėmėjų santykiuose.

  5. elgar says:

    gera recenzija, o knyga verta laiko

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: