Kas liks iš WikiLeaks?

Ne tik iš dešiniųjų radikalų, bet ir iš įvairių oficialių asmenų jau girdimi grąsinimai ir siūlymai nužudyti J.Assange’ą verčia užduoti klausimą: kodėl “grėsmės” sąvoka turi būti siejama būtent su Assange’u, o ne su Palin, Flannaganu, H.Clinton ir kitais?

Pats faktas, jog valstybiniais kanalais sklindanti informacija yra slapta dar nereiškia, kad ji yra teisėta – būtent tai ir demonstruoja WikiLeaks fenomenas. Jokie grąsinimai susidoroti su šiuo reiškiniu – tebūnie grąsinant tiesiogiai, ar susidorojant  bent jau su pačiomis informacijos skleidimo priemonėmis – negali nuslėpti fakto, jog atsirado nauja informacijos ir tiesos santykio paradigma. WikiLeaks pateikė pasauliui savo masteliu precedento neturinčią technologijų ir etikos jungtį, o tuo pačiu ir naujus klausimus – pvz., kas šiandien yra etiška, kas turėtų būti legalu ir kodėl… ir pan. Galima ignoruoti faktą, jog technologijos seniausiai leidžia nutekinti slaptą informaciją, galima juoktis iš “tiesą” norinčių žinoti žmonių, tačiau štai esame eroje, kur išgyvename pirmąsias tokio pobūdžio technologines žinijos revoliucijas – tai šiurpios akistatos su faktais, kurie netelpa nei į oficialiai žiniasklaidos nušviečiamus vaizdinius, nei į juridinio teisingumo sampratą. Pastarieji su WikiLeaks susiję įvykiai pagaliau davė pasauliui kažką, kas priminė tikras žinias – tokias, kokių daugelis iš mūsų, gyvenančių savo komfortiškai medijuotose realybėse, paprastai nepatiriame. Įkyriai peršasi mintis, jog tai gali būti vieni iš paskutiniųjų kartų, kai medijos mus vis dar gali sukrėsti.

Kita vertus, kaip gi dėl tokio slaptos informacijos paviešinimo keliamo pavojaus įvairių pasaulio šalių piliečių gyvybėms (kaip ir reikėjo tikėtis, pirmieji į paniką puolė JAV ir jos sąjungininkai)? Pavojus, be abejo, realus – naivumas čia nepadės. Tačiau toji grėsmė, jog “Vakarų priešams” bus atskleistos svarbios operacijų detalės bei kiti faktai, yra pagrindinis koziris visose atakose prieš WikiLeaks ir asmeniškai J.Assange’ą… bet ar be viso to įmanoma kitokia traktuotė? Pvz., ar įmanoma ką nors padaryti dėl bukagalvių karių Irake ir Afganistane, kurie skraidydami malūnsparniais šaudo į viską, ką nusprendžia esant taikiniais? “Let us shoot!”, – “centriukui” rėkia kariai malūnsparnyje; videotaikiklyje, kaip kompiuterinio žaidimo ekrane matosi žemai apačioje gatve lėtai judančios figūros – fotografas su fotoaparatu, kurį kariai įvardino kaip “AKMS automatą” ir tuzinas civilių. Po keleto minučių į skerdynių sceną atvyksta autobusiukas, kurio vairuotojas puola prie dar likusių gyvų – jis taip pat apšaudomas… kartu su automobilyje sėdinčiais vaikais. Ir tai buvo tik vienas epizodas, YouTube dėka pasklidęs po visą pasaulį. 23 metų karys, kuris pasibaisėjęs aptiko šią ir kitą karo Irake dokumentaciją ir nusiuntė į WikiLeaks, dabar teisiamas JAV. Jam gresia 52 metai kalėjimo.

Šalys-agresorės visad pirmauja gindamos savo piliečius, reputaciją ir autoritetą – jei tai joms pravartu, be abejo. Tačiau pasaulis, savo ruožtu daugelį metų stebėdamas ciniškas kampanijas ir karus, nuolat adresuoja klausimą apie rūpinamąsi piliečių gyvybėmis pačioms vyriausybėms – tiek Vakarų, tiek Rytų. Kokia dar kita forma, jei ne nelegaliu slaptos informacijos paviešinimu, galima tai daryti dabar, kai technologijos ir komunikacijos yra monopolizuojamos valstybiniu lygiu, kai internetas – iš JAV karinės pramonės ir slaptųjų tarnybų sangulos gimęs vaisius – vis dar sąlyginai atviras, vis dar savo “aukso amžiuje”?

Advertisements
Tagged , , ,

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: