Chamai, tikrumo! (Komentaras apie R.Čičelio interviu su A.Raču apie Facebook’ą)

Publikuotas ArtNews.lt

Perskaičiau R.Čičelio interviu su A.Raču (A.Račas: Facebook’as – susibėgimas vyno bare?, delfi.lt) ir nesugebėjau susilaikyti – turiu publikuoti repliką į tai, ką norisi pavadinti mūsų mentaliteto paradoksais. Rekomenduoju perskaityti prieš tęsiant toliau.

Nieko tragiško šiame interviu, be abejo, nėra. Jokių naujų atradimų skaitant neįvyko, tačiau kalbėti vis tik skatina būtent toji numanoma pasyvi daugelio sąmoningų vartotojų reakcija – t.y., tyla. Tuos varganus kelioliką komentarų po panašiais straipsniais sunku pavadinti “reakcija”. Deja, Delfi vis dar pasitaiko ir sveikų komentarų. “Deja” todėl, kad darosi savotiškai gaila isteriškuose šūksniuose skambančio sveiko balso. Kažkaip sunku įsivaizduoti adekvačiai į komentarus reaguojančią ir nuosekliai juos sekančią Lietuvos internautų publiką. Bet tai kita tema.

Taigi, šiame interviu R.Čičelis iš pažiūros tiesiog kalbina pašnekovą A.Račą apie socialinį tinklą Facebook ir nieko čia ypatingo nėra. A.Račą mes žinome kaip aktyvų politikos apžvalgininką ir komentatorių bei blogerį (beje, Račas yra „Login 2009“ metų interneto žmogus – turėkime tai omenyje). Vis tik nežinau (nors numanau), kodėl tokio pobūdžio pokalbiui pasirinktas būtent jis, tačiau šis keistas interviu pobūdis ir yra mano komentaro objektas. Portalas Delfi.lt vienaip ar kitaip yra viešosios nuomonės ir populiariojo konteksto terpė, kurios turinys visuomet bus įdomus įvairiais aspektais (įskaitant ir antropologinį), tad daugelis bandymų reflektuoti šiandienos kultūros aktualijas tokiose terpėse yra įsidėmėtinas, kadangi jie savotiškai nusako „populiariosios sąmonės“ būseną.

Taigi, skaitome pirmąjį klausimą ir A.Račo atsakymą:

– Kodėl nesinaudojate Facebook’u?

Man nereikia nei Facebook’o, nei Twitter’io. Šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. <…> Tai nėra mano bendravimo forma. <…> Manau, tai nėra tikra.

Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis. Pašnekovas nesinaudoja Facebook‘u… ir viskas. Visi atsakymai tokiu atveju tampa tiesiog bendro išsilavinimo ir nenuoseklių patirčių išdava. Čia ir reikėtų padėti ragelį, tačiau R.Čičelis toliau nuosekliai pažeria tokius klausimus, kaip:

– Facebook’e svarbiau kiekybė?

– Kokią galią keisti žmogaus gyvenimą turi Facebook’as?

– Kiek Facebook’e yra informacinio triukšmo?

– Kaip vertinate Facebook’o funkciją „patinka“, kuria reaguojama į kitų vartotojų mintis, nuotraukas, filmukus?

– Kuo skiriasi interneto portalų ir Facebook’o komentarai?

Gerai, klausimai neblogi ir būtų visai ne pro šalį bent kažką adekvataus išgirsti – ypač, jei puikiai žinai, kas yra Facebookas ir domiesi, į ką gi ši nuolat mutuojanti, sunkiai apčiuopiama, kritikuojama, garbinama, ignoruojama, išnaudojama sistema pavirs rytoj. Ir ką gi, mes skaitome atsakymus, kurie, kaip ir reikėtų tikėtis, tėra spekuliacijos pašnekovui nežinoma tema. Juk čia reikalingas ne (tik) aukštasis išsilavinimas, ne (tik) žurnalisto patirtis ir net ne (tik) profesionaliai naudojamas intelektas, o būtent dalyvavimas, patirtis ir skiriamas dėmesys – tebūnie neprofesionalus – aptariamam objektui. Juk Račo persona turi savo simbolinį svorį aktualijų diskurse ir tokie paviršutiniškai nuskambantys jo komentarai (kalbu konkrečiai apie šį interviu) padarys savo – iš inercijos linkčiojančios galvos juk nepapilnės ir jokių naujų judesių jose neatsiras.

Malonu klausyti argumentuotos kalbos ir jausti vertybinius atskaitos taškus (tebūnie jie  ir skirtingi, nei mano ar tavo). Tačiau pojūtis, kuris kyla skaitant Lietuvos žiniasklaidoje apie tam tikras šiuolaikinės kultūros apraiškas, dažnai neturi nieko bendra su malonumu. Civilizuotumas ir intelektualumas patys savaime nėra vertingi, jei nėra naudojami sąžiningai, o sąžiningumas šiuo atveju tiesiog reikalaute reikalauja įvardinti aiškų kontekstą. Juk dažniausia problema yra ne patys pasisakymai ar pareiškimai kuria nors tema, o tokių iniciatyvų kontekstai. Mano minimas interviu apie Facebooką yra prasmingas kaip tam tikrą A.Račo vertybinę skalę apibūdinantis asmeninis pokalbis, tačiau visiškai bevertis profesionaliąja prasme, kadangi jame nėra nė trupučio tos aktualios, daugiasluoksnės problematikos, kurią nagrinėja viso pasaulio sociologai, antropologai, medijų teoretikai ir komentatoriai, enterpreneurs

Štai, kad ir tas pats A.Račo atsakymas į pirmąjį klausimą, „Kodėl nesinaudojate Facebooku?“ Kalbėjimas apie tai, kad bendravimas socialinio tinklo terpėje yra „netikras“ jau nebėra toks įtaigus ir savaime suprantamas, kaip kad gali pasirodyti. Ką reiškia „tikrumas“, jei dauguma šiuolaikinės kultūros apraiškų jau seniai yra anapus modernybėje nusistovėjusio „tikrumo“ – tai ir pakitusi „dalyvavimo“ samprata (nuotolinis dalyvavimas, atstovavimas), ir informacinės visuomenės fenomenas su tokiomis nematerialiomis vertybėmis, kaip duomenys, ir pati informacija, kurios tankis aplink mus diktuoja visiškai kitokią pasaulėvoką, kitokį laiko ir erdvės suvokimą. Prieš 100 metų dar būdavo žmonių, kuriems bendravimas telefonu buvo toks pat „netikras“. Tačiau tai nėra asmeninės reakcijos kritika. Tai yra nesuvaldyto konteksto, nepamatuotos pretenzijos kritika. Žodį „tikra“ laikas keisti žodžiu „aktualu“.

Interviuotojas, mano nuomone, pernelyg neapdairiai (o gal pernelyg pretenzingai) pasirinko pašnekovą temai, kuri reikalauja išsamesnio pristatymo ir aptarimo, jei toks buvo straipsnio tikslas. Tačiau jei tikslas buvo tiesiog asmeniškai pakalbinti Artūrą Račą ir parodyti jo bendrą išsilavinimą ir nuovokumą apie aktualijų sritį, kurios jis nevertina, tuomet viskas puiku – geltojajai spaudai žalia šviesa raudoname fone.

Taip, nereikia mėgti Facebook‘o tam, kad iš tikrųjų sąžiningai klaustum savęs ir norėtum sužinoti apie socialinių tinklų fenomeną. Daugelis socialinių tinklų vartotojų nėra patenkinti tuo, kas vyksta populiariausiuose tinkluose įvairiausiais klausimais (pvz., asmeninių duomenų privatumo klausimu), tačiau vis tik turi įvairiausių vizijų, kas turėtų būti socialinis tinklas. Jie nuolat susiduria su daugeliu problemų bandydami patys suvokti, ką ši nauja terpė gali pasiūlyti naujo, vertingo ir originalaus, kaip ją galima išnaudoti sąmoningiau ir prasmingiau, o ne apsiriboti vien pasyviu mygtuko „like“ spaudymu ir maniakišku „draugavimu“ su visais. Jau užaugo viena „interneto karta“ – tai dvidešimtmečiai, kurie gimė jau pradėjus veikti pasauliniam žiniatinkliui. Dabar gi jau auga nauja, socialinių tinklų karta ir jos realybės bei aktualijos yra visiškai kitokios, tačiau ne ką mažiau „tikros“, nei prieš tai buvusiose „prarastųjų, “„seksualinės revoliucijos“, „gėlių vaikų“, „paskutinių komjaunuolių“ ir kitose kartose.

Advertisements
Tagged , ,

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: