Sveiki atvykę į savo karasą, arba Kažkas tikrai įvyks

Publikuoju kartu su Jurijum Dobriakovu parašytą straipsnį-pokalbį apie kartas, identitetą, karasą ir savivoką. Straipsnis paskelbtas portale Artnews.lt.

kates_lopsys-300x162Žodžiai yra problematiški. Pats kalbėjimas yra komplikuotas reikalas. Jacquesas Lacanas vienoje savo TV paskaitų 8-jame dešimtmetyje pasakė: „Je dis toujours la verite: pas toute…“ – aš visada kalbu tiesą, bet ne visą. Pasakyti visos tiesos mes negalime dėl materialių priežasčių: neturime tiek daug žodžių, o ir jų reikšmių skaičius ribotas. Tačiau, nepaisant to, nuolat yra ištariamas „tačiau“ ir toji „tiesa“ vis tik bandoma išsakyti – kaskart vis kitokia, bet ne mažiau svari. Kaskart to imasi vis nauja karta. Šįkart eilė atėjo ir mūsų kartai.

Pirmiausia išsiaiškinkime, kas gi tie „mes“ ir kas toji „karta“? Iš pažiūros tą sunku suprasti, bet lengva nujausti („Трудно понять, легко догадаться“ – dainavo „5nizza“). Kuo daugiau mąstome apie tai, kas suformuoja atskirą ir savo vidinį bendrumą suvokiančią kultūrinę kartą, tuo sunkiau surasti ir įtikinamai apibrėžti svarbiausią siejantį elementą. Panašus amžius dar nebūtinai garantuoja ideologinį, psichologinį ir kultūrinį panašumą. Bendras gyvenamas laikotarpis? Bet vieni jį jaučia ir įsisavina vienaip, kiti – visiškai kitaip. Gali atrodyti, kad turime pakankamai didelį sau artimų bendraamžių žmonių ratą, kurį sutvirtina bendras tapatybės jausmas, tačiau vieną dieną staiga pastebime milžiniškus skirtumus, verčiančius suabejoti pačia „kartos“ kategorija.

Ir vis dėlto galima pakankamai tvirtai pasakyti, kad aktyvi ir sąmoninga karta, jei ji apskritai egzistuoja, gimsta būtent kalbėjime – tiek apie save pačią, tiek apie savo gyvenamą aplinką. Ir būtent šis kalbėjimas, kad ir koks ribotas bebūtų, parodo, ar ši konkreti karta yra gyvybinga ir turinti teisę į individualų balsą.

– Jurijau, gali priminti, kaip Kurto Vonneguto romane „Katės lopšys“ skamba toji frazė apie karasą?

– Kodėl ją prisiminei? Lietuviškame vertime ji skamba taip:

Jeigu pastebėsi, kad be jokios logiškos priežasties tavo gyvenimas persipynęs su kažkieno kito, – rašo Bokononas, – galimas daiktas, tas žmogus yra iš tavo karaso.

– Taip, būtent – persipynęs. Prisiminiau, nes pagalvojau, ar žodžiu „karta“ tikrai galima apibūdinti tai, ką mes čia norime apibūdinti. Kartos sąvoka, be savo istorinių implikacijų, turi ir kažką biologiško, kažkokį papildomą dėmenį, kuris leidžia pavadinti „viena karta“ ir artimus draugus, ir visiškai nesusijusius, nors ir bendraamžius žmones. Kai sakau „karta“, galvoju apie tikslumą, bet ir atstumą. Ar tau Vonneguto karasas nėra kažkas neapibrėžto, bet tuo pačiu ir įtraukiančio? Kažkas, kas neįvyksta be tavo dalyvavimo?

– Trumpame Bokonono pasaže yra du „svorio centrai“ – tai tavo pabrėžtas dalyvis „persipynęs“ ir busimojo laiko veiksmažodis „pastebėsi“. Taigi, taip – karasas pradeda egzistuoti kaip tau asmeniškai aktualus reiškinys tada, kai pastebi tą „persipynimą“. Be abejo, ta aplinkybė, kad jis pasireiškia kaip kažkas neturinčio logiškos priežasties, yra taip pat labai svarbi. Ji nurodo ne tiek į misticizmą, kiek į tai, kas karasas nėra. Reikia prisiminti tai, kad „Katės lopšyje“ Vonnegutas naudoja ir grandfaliono – netikro karaso – sąvoką. Grandfalionai yra politinės partijos, etninės grupės, interneto bendruomenės, institucijos ir kiti dariniai, iš pirmo žvilgsnio turintys tvirtą „logišką“ pagrindą, bet iš tikrųjų esantys tik „tai, kas lieka, kai numauni žievelę balionui“. Iš esmės ta formali „karta“, kurią apibrėžia daugiausia sociologiniai parametrai, taip pat yra grandfalionas, tariama bendrija, kurios pavieniai nariai iš tiesų turi mažai ką bendro, nėra „persipynę“. Tuo tarpu karaso tinklai, nors ir turi visiems nariams bendrą tikslą, yra žymiai sunkiau simbolizuojami. Vis dėlto, pastebėdami Bokonono aprašytus simptomus ir suvokdami, kad tai yra kažkas svarbaus, mes dairomės aplinkui ir stengiamės pamatyti, kur driekiasi mūsų karaso teritorija, o kur nėra net jo pėdsakų. Ir bandome apie tai kalbėti.

„Kas, kam, kur, kaip, apie ką ir kodėl kalba?“ – dairymasis aplink mums prasideda būtent nuo šių klausimų. Absoliutus visa ko medijavimas mūsų gyvenimuose verčia reflektuoti būtent taip – kvestionuojant kiekvieną realybę taip, kaip niekas to nedarydavo iki šiol. Kodėl? Nes seniau nebuvo interneto. Ir tokių techno-tempų. Ir globalių PR kampanijų. Ir virtualiųjų realybių. Ir teorijų apie visa tai. Ir taip toliau. „Kas man ten apie tai kalba ir kodėl?“ – orientacinis klausimų paketas virtualybės kaubojams/ėms, tau ir man.

Keistas laikmetis tas XXI a. pirmasis dešimtmetis. Jame daug įdomių dalykų. Ir net nebūtina kelti kojos iš Lietuvos, kad tai pamatytume – čia kalbame tiems, kas kalba šia kalba. Yra žmonių, kurie viską, kas Lietuvos kultūroje atsirado po 90-ųjų, sarkastiškai įvardina kaip, pvz., „visos tos medijos“ ir yra nenusiteikę diskutuoti apie tai. Yra žmonių, kurie įvairiausiais sumetimais operuoja tokiomis batalinėmis sąvokomis, kaip „amžinosios vertybės“. Yra kultūros veikėjų, kurie neturi mobiliųjų telefonų ir savo atžalų prašo, kad šie už juos patikrintų elektroninį paštą, bet tuo pačiu nestokoja kompetencijos kalbėdami apie „visą tą šiuolaikinį meną“ (neseniai per LRT nugirsta ir kita versija: „tas vadinamasis kontemporare menas“). Bet štai yra ir daugybė tokių, kurie visa tai stebi. Na, žinoma, dabar tik stebėti neįmanoma – jie tuo pačiu ir dalyvauja. Tačiau tai žmonės, kurių neapleidžia keistas pojūtis, jog gyvename masiškai neišnaudojamų galimybių terpėse. Galimybių kalbėti. Galimybių kvestionuoti. Galimybių aptikti save visose tose medijuojamo gyvenimo apraiškose, kurios bando įtikinti savo tikroviškumu.

Jei pastarąją žmonių grupę suvoksime kaip atskirą karasą, dar tik pradedantį pažintį su pačiu savimi, galime mėginti nupiešti jo „portretą“. Be abejo, tai bus tik eskizas, bet dabar yra pats laikas pradėti. Ne dėl abstraktaus smalsumo, bet turint visiškai konkretų tikslą – paskatinti šiuos žmones pamatyti, kad jų gyvenimai iš tiesų yra persipynę, ir sukurti įsivaizduojamą, bet labai reikšmingą vietą, kurioje šis bendrumas bus aktyviai suvokiamas – vietą, kur bus galima be dvejonių pasakyti: „Sveiki atvykę į savo karasą.“ Šito nereikėtų suvokti vien metafiziškai – priešingai, šis suvokimas turi kasdienę praktinę reikšmę. Mes, šio karaso nariai, esame tie, kurie kurs savo laikmečio ir savo pačių aktualiąją realybę, ir kur kas geriau būtų tai daryti kartu, atkreipiant dėmesį į vienas kito iniciatyvas, prisidedant prie spontaniškos, neinstitucinės, atviros kultūros reiškinių gimimo. Tai yra alternatyva jau esamų nelanksčių institucijų ar kitų karasų atstovų simbolinės legitimacijos siekimui, kurio liūdnas pasekmes mes, deja, dažnai matome savo aplinkoje ir savo pačių gyvenime.

Grįžtant prie labai svarbios medijuotos realybės ir fikcijų temos, reikia pasakyti, kad mūsų karaso nariai neįsivaizduoja savo kasdienybės be medijavimo instrumentarijaus, tačiau yra linkę visuomet abejoti ir nepasitikėti juo iki galo. Tik tokio nuolatinio konflikto sąlygomis šioje srityje ir gali gimti kažkas vertingo. Mums nereikia medijuotų fikcijų, kurios atlieka tik „terapinę“ apgaulingo juslių masažo funkciją, neskatindamos jokios kritinės refleksijos. Mes nebenorime būti virtualiuose socialiniuose tinkluose tam, kad viso labo keistumėmės tarpusavyje neįpareigojančiais turinio fragmentais ir taip nuolat plėstume gundančio nereikšmingumo teritoriją. Deja, šiuo metu vienintelė esminė šių terpių tendencija yra slopinti tikrai gyvybingus, provokuojančius signalus iš aplinkos ir nuolat nuraminti vartotojus: niekas esminio tikrai neįvyks.

– Tomai, o kokia turi būti fikcija, kad ji ne tik atvirai pasakytų mums, kas iš tikrųjų vyksta aplink mus, bet ir veiktų kaip įvykio pažadas? Ir kokie toje fikcijoje turėtume būti mes? Juk visai be fikcijos mes nebegalime gyventi.

– Pats terminas „fikcija“ iš pažiūros velka paskui save panašų neigiamų konotacijų šleifą, kaip ir „propaganda“ bei „manipuliacija“. Tačiau pravartu atidžiau įsižiūrėti į mus motyvuojančius, mąstyti skatinančius reiškinius ir nepasiduoti instinktyviam norui fikciją tuojau pat priskirti „netiesos“ kategorijai. Fikcijomis galima pavadinti faktiškai bet kokią manipuliaciją patirtimi, o ideologinį manipuliacijų poveikį bei šio poveikio metodiką galime pavadinti propaganda – ir visa tai mus supa nuolat. Tačiau mes juk suvokiame, kad problema atsiranda, kuomet fikcija, vietoje to, kad aiškiai deklaruotų savo dirbtinumą, įgauna apgaulingai į tikrovę panašias formas.

Vaizdingu skirtingų fikcijų pavyzdžiu galėtų būti klasikinė, neskaitmeninė animacija ir dabartinės kompiuterinės animacijos produkcija. Net vizualiosios kultūros studijomis neužsiimantis žmogus suvokia, jog kokybinė tendencija kurti vis realistiškesnes patirtis animacijoje yra kažkas a priori savaime suprantama ir su kuo galima tapatinti technologinį vystymąsi apskritai. Tačiau ar be šio „savaime suprantamo“ veržimosi realizmo link yra dar ir kitų galimų trajektorijų? Ir galbūt jos turi visiškai kitą logiką? Pavyzdžiui, tiems iš mūsų, kas gimė dar tarybiniais laikais (taip, dauguma), labai gerai žinomas „tarybinių multikų“ terminas. Tai kažkas, kas yra kur kas mažiau realistiška antropomorfizmo ir garso bei vaizdo efektų prasme, tačiau, nepaisant to, fokusas įvyksta ir ašara išspaudžiama.

„Nerealistinės fikcijos“ galia, be abejo, slypi ne jos mimetiniame sluoksnyje. Tai kažkas, kas yra įkrauta simboliniu turiniu, kuris turi būti apdorotas „viduje“. Jei antropomorfinė tendencija ir hiperrealizmas technologijose apskritai yra išorinės raidos padariniai, tuomet „nerealistinė fikcija“ yra labiau vidinės raidos stimuliatorius, o jos objektas yra ne antropomorfiškas robotas ir net ne kitas žmogus, o tu pats. Kai fikcija siekia maksimaliai priartėti prie autentiškos patirties ir kone perimti jos vietą (pavyzdžiui antropomorfinėje robotikoje), tuomet pažanga (nebūtina šį žodį suvokti senamadiškai) kuriama paties žmogaus išorėje nuo jo nepriklausančio objekto pavidalu. Jei tokios fikcijos vektoriaus kryptis – „tikrovės link“, tuomet šis jos judesys yra pasmerktas būti amžinu ir niekad nepasiekiančiu tikslo. Žinoma, gali išaušti diena, kuomet interakcija su antropomorfišku androidu galiausiai prilygs dviejų gyvų žmonių bendravimo patirčiai – ir šis siekis jau daugiau nei pusę šimtmečio katalizuoja didžiulius technologinės raidos šuolius, – tačiau kas tokiu atveju pasikeis pačiame žmoguje? Ar tai yra aiškiai suvoktas tikslas?

Mes, sukinėdamiesi ratais, vis grįžtame prie žmogaus, kuris vis tik naudojasi fikcijomis kaip psichologinės navigacijos ir savęs suvokimo įranga.

– Ar atsimeni, ką Andre Bazinas, pats faktiškai būdamas kinematografinio realizmo „kardinolu“, sakė apie siekį visiškai tobulai imituoti tikrovę kino juostoje? Kinas yra pajėgus atskleisti kažkokias svarbias mūsų gyvenimo savybes tiek, kiek jis išlieka su gyvenimu pilnai nesusitapatinančia meno forma. Galime pratęsti: tas dėsnis galioja ir bet kuriam kitam fikcijos „formatui“ – nuo „Pietų parko“ animacijos iki „Facebook“ tinklo. Jei fikcija pretenduoja į pirminės tikrovės vietą („Facebook“ atveju – tai komunikavimo ir dalyvavimo iliuzijos) ir jai beveik pavyksta mus apgauti, visų pirma pati fikcija praranda savo prasmę kaip meno forma (ar, kaip tu sakai, savęs suvokimo įranga). Tačiau tada ir tikrovė kaip nepakeičiamas dalykas taip pat praranda savo prasmę ir kontūrus – bent jau dezorientuotų fikcijos „vartotojų“ sąmonėje.

Juk tie „vartotojai“ mums ir yra svarbiausias elementas, ar ne? Kalbėdami apie „netikroviškus“, mūsų neapgaunančius animacinius personažus, iš esmės kalbame apie tinkamą psichologinę distanciją. Apie tą pačią sveiką distanciją turėtume kalbėti ir tuomet, kai nukreipiame žvilgsnį į naujesnes fikcijos formas, kuriose personažais tampame mes patys – tuos pačius socialinius tinklus, tinklaraščius, internetines komentavimo sistemas. Kuomet žmogus, kuriantis savo virtualią fikcinę tapatybę, suvokia, kad „ten“ jau nebėra visiškai tas pats jis, kuris vaikšto, valgo, miega ir kalba „čia“, ir sugeba kūrybiškai pasinaudoti tuo skirtumu distancijuodamasis nuo savo nevirtualaus „aš“ su visomis jo jautriomis subtilybėmis, fikcija tampa produktyvia, o ne destruktyvia. Tai, ką mes su tavimi mėginame daryti savo tinklaraštyje – fikcinio Ilfo ir Petrovo Huculų vardo palapinių miestelio metraštyje (http://ilfandpetrov.wordpress.com), o kiti mūsų karaso nariai daro savo projektuose, ir yra tai, apie ką kalba Bazinas – produktyvi „netikra“ fikcija, pasakanti apie mūsų dabartinį gyvenimą daugiau, nei ta daugybė fantazmų, kurie mums kasdien pateikiami kaip „tikras daiktas“.

Fikcija įgyja konstruktyvią galią, kai yra atpažįstama ir įvardinama kaip tokia. Lygiai ta pati dinamika veikia ir fikcijos pusseserės – atminties – atveju. Atmintis tampa aktyviu steigiančiu elementu tada, kai yra atpažįstama ir reflektuojama. Atsimenami ir neatsimenami dalykai vienija ir atskiria žmones. Aktualizuota ir aktyvuota atmintis yra kertinis to karaso, apie kurį mes čia kalbame, akmuo. Kitaip tariant, tai, kas tu esi, yra tai, ką tu atsimeni. Pasitelkus psichoanalizę ir įvedus pasąmonės dimensiją, galima praplėsti šią formulę ir pridurti: tu esi tai, ką atsimeni, ir tai, ką pamiršai (bet kas vis dar persekioja tave represuotu pavidalu).

Pavyzdžiui, tie, kas gimė 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – 9-tojo dešimtmečio viduryje (įskaitant ir mus), šiame atminties aptarime užima specifinę vietą. Tai žmonės, kurių vaikystė atsidūrė tarybinėje santvarkoje, o branda įvyko jau po nepriklausomybės atgavimo – tie, kas dar nespėjo pabūti komjaunuoliais, netarnavo tarybinėje armijoje, nerašinėjo ant sienų „RED ARMY GO HOME“… Tačiau jie prisimena daugybę to laikotarpio kultūrinių atributų, kurie jų biografijose užima ypatingą vietą, nes tai buvo ankstyvojo gyvenimo, vaikystės patirtys. Tokiems žmonėms pakankamai gerai suvokiamos visos to laikotarpio subtilybės – pradedant politinformacija ir baigiant deficitu. Paprastai visi jie supranta rusiškai. Viena vertus, tokia atmintis efektyviai neleidžia laikyti dabarties nekintančia duotybe ideologine prasme, o kita vertus – verčia nuolat permąstyti ideologijos vietą savo patirtyse apskritai.

Kitaip sakant, tikriausiai būtent „ašinė“ lūžio patirtis verčia mus tiek nuolat (kad ir nesąmoningai) ieškoti plyšių tame, kas mums pateikiama kaip galutinės tiesos ar „savaime suprantami dalykai“, tiek nepasitikėti savo pačių (nors dažnai ne be išorinės įtakos) kuriamomis trokštamo stabilumo iliuzijomis ir komforto zonomis. Mūsų karaso žmogus dažnai nesupranta, kodėl pasaulis jam piešiamas taip schematiškai ir kodėl norima, kad mes patikėtume, jog šis toks ir yra. Kartais jis taip pat nesupranta, kodėl jam kažko trūksta, kai, atrodytų, visko pakanka. Tačiau jis tikrai žino viena: niekas nėra savaime suprantama, nereflektuotina, represuotina ir neverta dėmesio – nei tai, ką jis atsimena, nei tai, ką jis mato aplinkui, nei tai, kas jį kamuoja. Galbūt tai būtent jo atsimenamas deficitas iš tarybinių laikų yra perkeliamas į dabartį (ir iš ekonominės sistemos į asmeninę aplinkos vertinimo sistemą) ir skatina jį vertinti įvairiausius dalykus kaip vienetinius, deficitinius, vertus „stovėjimo“ jų suvokimo – ir, neišvengiamai, – atsiminimo „eilėje“.

Vienas iš tokių vienetinių dalykų yra vieta – kategorija, su kuria mūsų karasas turi labai ypatingą santykį. Kiekviena konkreti vieta mums yra kažkas daugiau, nei tiesiog vienas iš daugelio homogeniškų taškų žemėlapyje – ir čia mes kalbame ne tik apie pasaulio sostines, bet ir, tarkime, Lietuvos provinciją/as. Išeities tašku čia gali pasitarnauti sena, dar iš romėnų mitologijos atėjusi genius loci – „vietos dvasios“ – idėja. Tai, ką ji reiškia, lengviau nujausti, nei suprasti – taip pat, kaip ir su kartos sąvoka. Pernelyg nenuklystant į detales galima daryti prielaidą, kad kiekviena lokacija turi tam tikrą tik jai būdingą psichoemocinį krūvį ir jis ilgainiui tampa dominuojančiu lokacijos atributu, o žmonės – jo nešėjais, psichoemocinės programos „vykdytojais“. Geriausias būdas pajusti tokio fenomeno egzistavimą – tai psichogeografinė kelionė, kurios metu registruojamos asmeninės psichoemocinės patirtys patenkant iš vienos vietos į kitą. Tokį psichogeografinį klajoklį galima prilyginti patefono adatėlei, grojančiai specifinių vietų vibracijas. Tačiau tai anaiptol nėra individualistinės, asocialios patirtys – jos yra komunikuojamos ir turi didelę vienijančią galią. Tai galima pavadinti įvairiai – „pažintimi su vieta“, „ryšiu su žeme“ ar panašiai, tačiau pirminis impulsas psichogeografinėms patirtims, visų pirma, yra siekis aptikti save ne tik konkrečiose vietose, bet ir tarp atitinkamu būdu tas vietas išgyvenančių kitų tokių, kaip tu. Taigi, kai iškyla pasirinkimo tarp komforto ir autentikos klausimas, mūsų karasas paprastai teikia pirmenybę psichogeografinių patirčių spektro plėtimui ir renkasi kelionę į miesto/provincijos užkaborį. Tokiam pasirinkimui dažnai reikia ir drąsos – ypač, kai priimamas sprendimas pakeisti gyvenamąją vietą dėl psichogeografinių priežasčių.

– Jurijau, tu niekad negalvojai apie išvykimą iš Lietuvos?

– Kažkada galvojau – tai buvo seniai, kai atrodė, kad visa, kas gali būti įdomu, yra „ten“, o Lietuva yra pakankamai blanki ir niekuo nustebinti negalinti vieta. Kitaip tariant, tada, kai aš dar nežinojau daugybės čia manęs laukusių maršrutų ir nesupratau, kokiais būdais pati ši vieta susieja mane su mano asmenine atmintimi, kolektyvine atmintimi ir daugeliu kitų čia gyvenančių žmonių. Negaliu nepastebėti, kad daugelis išvykusių mano draugų ir pažįstamų šį ryšį prarado, o „ten“, bent jau kol kas, dar nesukūrė naujo. Anaiptol nesiruošiu fundamentalistiškai tvirtinti, kad žmogus turi numirti ten, kur gimė – paprasčiausiai suvokiu, kad vieta man ir mano karaso nariams nėra kažkas, ką galima be perstojo keisti be tam tikro psichologinio diskomforto ir atitinkamų pasekmių. Jei trokštame teigiamo grįžtamojo ryšio iš vietos, kurioje esame (kad ir kur ji bebūtų), turime suvokti, kad ji reikalauja mūsų dėmesio ir pastangų. Todėl aš, kaip ir kiti iš mano karaso, kol kas esu linkęs investuoti savo dėmesį būtent į šią vietą ir laukti. Tačiau… laukti ko?

– Laukimas pateisinamas tik tada, jei yra įvykio pažadas – priešingu atveju vyksta tiesiog nuolatinis dabarties atidėliojimas. Ir dažnai atrodo, kad šis pažadas tiesiog tvyro ore – tai tas su niekuo nesupainiojamas pažadas, kad kažkas tikrai įvyks.

Advertisements
Tagged , , ,

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: