Internetinis komentaras: simptomas, virstantis norma?

Perskaitę Šiaurės Atėnuose publikuotą straipsnį Nuo interneto iki knygos. Apie medijų kultūrą Lietuvoje, su kolegomis (V.Michelkevičiumi, J.Dobriakovu, V.Klimašausku, J.Lavrinec, T.Bajarkevičiumi) ėmėme diskutuoti apie po šiuo straipsniu pasirodžiusius komentarus. Netrukus (daugėjant el. laiškų) paaiškėjo, kad komentavimo ir komentarų tema gali būti įdomi pati savaime. Pagrindinė nepasitenkinimo priežastis yra  “nevykusi” diskusija komentarų pavidalu. Negatyvus, agresyvus, neadekvatus atsakas. Nemanau, kad konkrečiai šitie komentarai po šituo straipsniu turėtų būti suvokiami kaip rimta diskusija, ar kažkoks adekvatus savo turiniu atsakas, nes būtent adekvatumo ir nėra (juokais galima priskirti terminą “adekvatus internetinis komentaras” oksimorono kategorijai), o svarbiausia (ir internetiniams komentarams tai būdingiausia) — nėra argumentų. Dažniausiai juos rašo tie patys žmonės (t.y., beveik kiekviena socialiai aktyvi internetinė terpė turi savo “etatinius dalyvius”), kurie konkrečiame puslapyje (Š.Atėnuose, Lit.Mene ir pan.) yra suformavę savotiškas monopolijas — specifiniai nuolatinių komentuotojų ryšiai labai natūraliai susidaro ilgainiui atpažįstant pastovių “kolegų” psichologinius paveikslus ir “išmokstant” konkrečias žaidimo taisykles, perimant diskursą. Šaip, savaime tai nėra blogai, kadangi tai, regisi, natūrali žmogaus kaip socialinės būtybės buvimo “kartu su kitais” pasekmė. Neigiamas tokio natūralaus siekio suformuoti daugiau-mažiau nuolatiniais ryšiais susijusią komentuotojų terpę yra jos polinkis į hermetiškumą ir savotiškas viešo konteksto “pasisavinimas” (pvz., nerašytų komunikavimo taisyklių susiformavimas). Tačiau net jei taip ir nenutinka, komentarams vis tiek (ir — norisi optimistiškai sakyti — “vis dar”) yra būdingas vienas bruožas, kuris ir prisideda prie to “internetinio komentaro” įvaizdžio: jie dažniausiai yra familiarūs. Neargumentuotas familiarumas ir agresija. Ar gali būti toks komentaras kažkokios diskusijos dalyviu? Kai komentuotojas rašo taip, lyg jis aiškiai viską žinotų ir jam, lyg kokiam Stalinui, pakaktų tik burbtelėti tris žodžius — štai, kas simptomiška. Galima būtų pritempti iki psichoanalizės ir pavadinti tai kastracija — tai tekstas be jo autoriaus, t.y., be kūno (tiek fizinio, tiek socialinio). Svarbu tai, kad (dažniausiai anonimiška) teksto gamyba internete yra lydima aiškaus pojūčio, jog atsakomybė už turinį (ne teisinė atsakomybė, o asmeninė — t.y., kai kažkas bandoma pasakyti maksimaliai “priartėjant prie savęs”) yra visiškai niekinė ir apskritai nėra akcentuojama, nes tavęs “iš tikrųjų” nėra. Tai, ko gero, yra ir gerai, ir blogai. Viena vertus, taip išryškeja įvairūs liaudies simptomai, o kita vertus, vyksta turinio stagnacija (arba regresija). Arba vystosi apskritai kažkas nesuvokiamo, priklausančio stichiško pasąmoninių srautų sublimavimo sričiai. Regis, kaip tik tai ir turėtų būti įdomu — tą galima būtų suvokti kaip savarankišką temą, bet tada reikalingi metodai komentarų “adekvatumui” nustatyti, o čia jau aiškios pretenzijos į kiberpsichologiją ir kibersociologiją. Tačiau kaip gi dėl tos “diskusijos”?

Manau, kad bet kokiu atveju belieka stengtis formuluoti kaip tik įmanoma daugiau ir tiksliau — nuo to viskas ir prasideda, kadangi kalba yra didžiausias mus visus vienijantis “virusas.” Daug kam (Lietuvoje) “medijų filosofija” ir “visi tie mediju teoretikai” yra “just a bunch of phonies,” bet juk būtent tai ir yra nuomonė (arba poza), o ne argumentai. Tai, kad visiems padai spirga skaitant ir girdint “visų tų medijų teoretikų” darbus, parodo, kad kalbama apie aktualiją, su kuria daugelis vienaip, ar kitaip yra susiję — t.y., dauguma turi vienokią, ar kitokią nuomonę ir patirtį. (Atleiskite už palyginimą, bet) juk dėl baleto tiek aistrų paprastai nebūna.

Šiaip juokas ir dekonstrukcija paprastai būna visai vertingi ginklai.

Kaip gražu, kai žmogus labai gerai žino, ką sako, ar ne?
Štai, “Avataras is Kazlu Rudos ir Azuolu budos” po minėtu straipsniu komentuoja (kalba netaisyta):
“…klaidzioja pasiklyde medijistai patamsyje,bludina,nors ir bando kazko griebtis-sudetingu ziodziu(Lavrinec),exdentrikos(Klimasauskas),pinigu projektams(Michelkavicius)”

T.y., žmogus žino, kaip viskas iš tikrųjų yra, ar bent jau, kaip turi būti. Šiuo atžvilgiu — tai žavėjimosi vertas komentatoriaus prototipas. Jų daug. Ir jie tiesiog žino

P.S. Cituojant Jurijų Dobriakovą, “Galbūt būtent šią gyvybės formą ir aptinkame kultūros savaitraščių tinklapiuose?”

Advertisements
Tagged , , , , ,

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: