“Apgauk mane gerai, arba manipuliacija kaip istorinė tiesa”: paskaitos tekstas

Nusprendžiau publikuoti tekstą, kurį naudojau skaitydamas pranešimą Šiuolaikinio Meno Centre (2008 m. spalio 3 d.), nes sulaukiau kelių prašymų pateikti kokią nors dokumentaciją. Šis tekstas, savo ruožtu, sudarytas iš straipsnio “Apgauk mane ir daryk tai gerai” (kuris netrukus bus paskelbtas leidinyje “Fotografija ’08”) bei vėliau prirašytų pastabų ir komentarų.

Nuo pat pirmųjų atvaizdo inkorporavimo į žiniasklaidą dienų, „istorinės akimirkos“ samprata tapo priklausoma nuo daugybės reguliavimo, režisavimo, cenzūravimo veiksnių. Istorija turėjo atrodyti „tikriau“ už pačią tiesą. Dažnai paaiškėja, kad tai, kas „yra matoma“, yra tai, kas „yra rodoma“. Tačiau kas nuo to pasikeičia?

Kalbant apie manipuliaciją medijuojamo atvaizdo turiniu, paprastai turima omenyje technika, kurios pagalba transformuojama tikrovėje esančio referento vaizdinė reprezentacija siekiant pakeisti pačios tikrovės suvokimą. Kitaip tariant, manipuliuoti – tai turėti reikalų su referentu per jo reprezentaciją. Mąstant apie istorinei reprezentacijai skirtą atvaizdą, galima klausti: koks ir kur yra medijuojamo pranešimo turinio referentas ir ką galima vadinti „autentišku“ istorinio įvykio atvaizdu?


Pirmiausia, reikėtų apsibrėžti kreida ratą aplink save ir pasakyti, kas į tą ratą neįeina. Nekalbėsiu apie „juodąsias technologijas.“ Nekalbėsiu apie propagandą. Egzistuoja net atskira jau gerokai į akademinį pasaulį šaknis įleidusi propagandos tyrimo disciplina – apie tai internetas tiesiog knibžda informacija, tereikia pradėti kad ir nuo Wikipedia‘os puslapio apie propagandą. Kalbėsiu apie vizualumą. Tai iš karto bent šiek tiek paaiškina, ką būtent turiu omenyje sakydamas „manipuliacija.“ Terminas turi daug galimų apibrėžčių, bet šiuo atveju man svarbios dvi: 1) manipuliacija kaip technologinė pranešimo turinio keitimo strategija (retušavimas fotografijoje, skaitmeniniai efektai, montažas, koliažas) ir 2) manipuliacija kaip psichologinė strategija, skirta į kitą nukreiptai kontrolei apibūdinti, arba – kitaip tariant – tai būtų „mano intencija kitame“; paprastai būtent pastaroji samprata yra suprantama kaip etinis sprendimas. Tai svetimo žmogaus ketinimas, su kuriuo galima sutikti, jam paklusti, jo bijoti, vengti, trokšti, nekęsti – t.y., reaguoti į jį. Žinoma, tokia skirtis yra teorinė ir vargu, ar galima kalbėti apie „gryną“ techninę manipuliaciją be jokių psihologinės manipuliacijos intencijų ir atvirkščiai – apie psichologinę manipuliaciją be kažkokios technologiškai iškraipytos, manipuliuotos substancijos (kalbos, teksto, vaizdo) – jos viena kitą sąlygoja ir yra nuolatiniame santykyje viena su kita. Pavyzdžiui, jei esi normalus, šiuolaikinis politikas, bendraujantis su pasauliu PR technikų pagalba, tuomet tu negali palenkti rinkėjo į savo pusę, jei nenaudoji propagandinių mechanizmų; ir atvirkščiai – jei esi menininkas dokumentalistas, tuomet negali tikėtis, kad dokumentinis filmas prisilies prie tikrovės jos tam tikru būdu neiškraipydamas.

Neturiu a priori nuostatos, jog manipuliacija kaip tokia yra gerai, arba blogai. Turiu omenyje grynai technologinį ir psichologinį aspektus. Tą galima suvokti taip pat, kaip suvokiamas įrankis – jis savaime nėra nei geras, nei blogas, viskas priklauso nuo to, kieno rankose jis yra. [„Laisvė? Taip, žinoma. Tačiau laisvė kam daryti ?“ V. Leninas] Kitas reikalas yra savaiminės, populiarios, madingos ir visuomet laike kintančios konotacijos, kuriuos turi tokie terminai, kaip propaganda, iliuzija ir ta pati manipuliacija.

Toji frustracija, kuri kyla, kai patirtis mums sako, jog kokioje nors situacijoje būta nevykusio, arba piktavalio bandymo manipuliuoti, reiškia, jog mumyse egzistuoja toks subtilus tiesos supratimas, kurį apibrėžti taip pat sunku, kaip ir aptikti pačią tiesą. Bet vis gi – kas yra tiesa? Tiksliau, kas yra tiesa, kaip įvykis, nuo kurio nutolsta manipuliacija? Pabandysiu trumpai nusakyti, ką turiu omenyje. Taigi, tiesa visuomet yra kažkas nauja. Tai, kas perduodama ir tai, kas kartojasi, galima pavadinti žiniomis, o įrankiai tiesai nuo žinių atskirti yra visuomet buvo esminiai ir labai svarbūs. Tiesa yra nuolatinė pradžia. Mokslas visuomet yra tąsa, pritaikymas, pa(si)kartojimas. Pavyzdžiui, Haidegeriui „didis tiesos poetas“ visuomet yra tam tikras pasaulio rytmečio, aušros, gimimo poetas. Poetas, kuris visuomet kalba apie tai, kas buvo pajausta pirmąjį kartą. Jei tiesa visada yra kažkas nauja, tuomet, kokia yra pagrindinė su tiesa susijusi problema? Pirmiausia, tai būtų jos pasireiškimo (apraiškos, atrodymo, reprezentavimo) ir jos tapsmo problema. Tiesa turi būti pateikta protui ne kaip sprendimas, ne kaip pasiūlymas, o kaip tikrovėje vykstantis procesas. Tam, kad tiesos procesas prasidėtų, turi kažkas nutikti. Žinijos situacijoje, mums nuolat pateikiamas tik pasikartojimas. Tam, kad būtų pripažintas tiesos naujumas, turi būti tam tikras papild(ym)as. Šis papild(ym)as yra atsitiktinis – jis nenuspėjamas, neapskaičiuojamas, jis yra už savo buvimo čia ribų. Pavyzdžiui, Alainas Badiou šį papild(ym)ą vadina įvykiu. Tiesa kaip naujumas atsiranda todėl, kad toks įvykis nutraukia pasikartojimą. [Pavyzdžiai: Galilėjaus kosmologinė samprata nusistovėjusios viduramžiškos pasaulėžiūros atžvilgiu; įsimylėjimas, kuris pakeičia visą sąlyginai ramų ir numatomą gyvenimą; revoliucija.]

Nubrėžus tokias sąvokų gaires galima pradėti nuo konkretaus pavyzdžio, kuris ir inspiravo tą norą pasidalinti pamąstymais apie manipuliaciją. Šis atvejis nėra kažkuo išskirtinis – net keista, kaip nebekeista taip sakyti! – bet būtent dėl jo atpažįstamos formos, dėl kone automatiškos mano paties reakcijos, jis man pasirodė labai patrauklus. [Kažkada skaičiau interviu su kažkokiu menininku, nepamenu pavardės. Ten buvo puiki mintis – vaizdai (automatiškai, visos patirtys), kuriuos norisi spontaniškai ignoruoti kaip nuobodžius, nereikšmingus, nevertus dėmesio ir panašiai – būtent jie ir yra arčiausiai tikrovės esančios reprezentacijos, arba kitaip – tai ir yra kasdienybė. Būtent tokia reakcija – kaip nekeista – man ir kilo perskaičius pirmąjį straipsnį apie tai. Vėliau, žinoma, susigriebiau ir ėmiau domėtis.]

Pirmoji nuotraukos versija, paskelbta 2008 m. liepos 9 d., trečiadienį.

2008 m. liepos 9 d., trečiadienį, kuomet Iranas atliko savo Sahib-3 raketų paleidimo bandymus, Agence France-PresseSepah News internetinio puslapio įsigijo šį įvykį vaizduojančią nuotrauką. Sepah News yra Irano Revoliucinei Gvardijai (Iranian Revolutionary Guards) atstovaujanti naujienų agentūra. Trečiadienio vakarą ši nuotrauka iš Sepah News puslapio jau buvo išimta. Ketvirtadienį Sepah News nieko nepaaiškinusi paskelbė kitą nuotrauką, kurią savo ruožtu išplatino Associated Press. Dabartinis variantas yra tiesiog kita pirmosios nuotraukos versija – ji beveik identiška pirmajai, tačiau vietoj keturių raketų joje matomos trys. Tuo pačiu buvo atskleista, kad pirmoji nuotraukos versija – skaitmeninė manipuliacija.

Antroji nuotraukos versija, paskelbta sekančią dieną

Editor & Publisher skelbia, kad Los Angeles Times, The Financial Times, Chicago Tribune bei kiti didieji laikraščiai, o taip pat agentūros BBC News, MSNBC, Yahoo! News ir NYTimes.com trečiadienį publikavo suklastotą nuotrauką, vaizduojančią keturias Irano raketas. Kitą dieną buvo masiškai skelbiami atsiprašymai ir pataisymai dėl šio „nesusipratimo“. 1

Bandant suprasti konkrečiai šios manipuliacijos logiką, kyla keletas minčių. Pirmiausia, pasidomėjus išsamiau, paaiškėjo, kad originale matome tris ką tik paleistas raketas ir ketvirtąją vis dar esančią paleidimo platformoje, sunkvežimyje. Anot ekspertų, ketvirtoji raketa nebuvo paleista dėl kažkokio sutrikimo2. Taigi, ji galėjo būti paleista, tiesiog nepavyko užfiksuoti sinchroniško jų visų pakilimo nuo žemės. Šį momentą „atkūrė“ manipuliuotojas. Vadinasi, falsifikuota įvykio versija išlieka simboliškai teisinga tokia pat prasme, kaip simboliškai „teisingas“ yra ir nutapytas portretas – jis fiksuoja nevienalaikių, bet iš esmės įvykį (portretuojamąjį) nusakančių vizualių elementų visumą. Argi tai nėra maksimalus tokio vaizdo priartėjimas prie „istorinės akimirkos“ statuso? Šis falsifikatas, regis, sako mums: „Koks skirtumas, kiek raketų pakilo? Svarbu tai, kad mes jų turime ir jas rodome. Taigi, galime pridėti dar vieną“.

Paradoksalus Irano atvejis nėra precedentas, nebestebina ir jo mastas – falsifikatas apskriejo viso pasaulio agentūras, jis buvo paskelbtas daugybėje žiniasklaidos priemonių. Nepaisant to, kad atskleidus apgaulę, Irano oficialieji manipuliuotojai dėl savo „sugebėjimų“ dirbti PhotoShop‘u ir dėl pačios militaristinę impotenciją maskuojančios specifikos vakaruose (ypač tinklaraščiuose) tapo visuotinės pajuokos objektu, šis atvejis vis tik yra svarbus ir iliustratyvus. Sprendžiant iš kai kurių naujienų redaktorių ir agentūrų vadovų atsiliepimų3, jie tiesiog priėmė falsifikuotą nuotrauką metę į ją „greitą žvilgsnį“. Taigi „greito žvilgsnio“ kriterijus atitinkanti nuotrauka gali apkeliauti visą pasaulį ir sukelti reikiamą efektą dar iki išaiškėjant, jog tai yra tik falsifikatas. Nepaisant anties paneigimo, ji vis tik neišnyksta be pėdsakų ir padaro poveikį. Pastangos kažką maskuoti, papildyti, koreguoti, t.y., keisti pranešimo turinį, savo ruožtu rodo dar vieną pranešimo lygmenį – tai, kaip ir kad kažkas yra sakoma tampa svarbiau, nei kas sakoma.

Mano asmeninė instinktyvi reakcija tik išvydus šią antį demaskuojančius vaizdus (o paskaičius atsiliepimus tinklaraščiuose įsitikinau, kad ji mažai kuo skyrėsi nuo daugelio reakcijos), buvo nuostaba: kam apskritai reikėjo vargintis ir iš trijų raketų startą vaizduojančios nuotraukos gaminti keturių raketų paleidimą vaizduojančią nuotrauką? Arba – kodėl aš taip blogai apgaudinėjamas? Čia ir prasideda interpretacijos, bandant apibendrinti tokį ir kitus panašius atvejus.

Pirmiausia, kodėl turėtume tikėti, jog egzistuoja kažkokia „autentiška“ vaizdinė istorijos reprezentacija? Pažvelgus į tai, ką galima būtų vadinti vaizdine XX amžiaus istorijos dokumentacija, matome sistemingą simbolinių prasmių kūrimo metodikos – propagandos – naudojimą. XX amžiuje propaganda tiesiog klesti. Jos samprata po Antrojo pasaulinio karo pakito, tačiau esminė funkcija liko tokia pati – atkakliai manipuliuoti klausytojais/žiūrovais. Nesigilindamas į propagandos apibrėžtis leisiu sau padaryti prielaidą, jog apgavystė yra kai kas labai artima tiesai, galbūt net teisingiau nei pati tiesa, kadangi „ketinimo apgauti“ priežastys ir sukuria pačią tiesos sampratą, o apgavystėje slypi ne tik „tiesa“, bet ir ją transcenduojantis metodas, kurio atskleidimas gali suteikti žinių apie kitą, „aukštesnę tiesą“. Apgavystė – tai sudėtinga struktūra, tai manipuliacijos pasekmė. Tai, ką vadiname vaizdine istorijos reprezentacija, jau senokai teleportavosi į simbolinio vyksmo lygmenį, kuriame objekto reprezentacija transformuojasi į „autentiško“ referento neturintį konstruktą, kurio simbolinė reikšmė dabar, nepaisant visko, yra galbūt net aktualesnė nei pats objektas.

Atrodo, kad „istorinė akimirka“ yra už kadro likusi aktualaus momento intencija, kažkas, kam atpažinti reikalinga „pagalba“ iš šalies. Tai lyg nerealizuotas prasminis įvykio klodas. „Istoriškumo“ aureolė reprezentuojamam įvykiui suteikiama retušo, koliažo, skaitmeninių manipuliacijų arsenalo pagalba. Atvaizdui pridedamas „slaptas“ vyksmo kodas, o šis „slaptumas“ padaromas matomu nepaisant to, kad pirminis įvykis jokios slaptos intencijos galbūt ir neturėjo. Tai simbolinių prasmių gamyba, kurios rezultatai, paklusdami tokį reprezentavimą organizuojančiai logikai, rikiuojasi į simbolinį pasakojimą. Kyla noras palįsti po šia uždanga, apeiti iliuziją ir susidurti kaktomuša su tikrove, praryti „tikrovės piliulę“, tačiau kas tada, jei būtent „propagandos šydas“ ir yra tikroji istorijos „tiesa“? Kas, jeigu šis „šydas“ yra mano kasdienybę struktūruojanti jėga, socialinių interakcijų sąlyga? Tai fantazija pačioje tikrovėje.

Tokios „tiesos“ analogijų yra begalės – tai simbolinio vyksmo istorijos, kurios priklauso jau ne tik menui, bet ir socialinę, politinę tikrovę struktūruojančioms sritims. Tai kažkas, kieno akivaizdoje ir kieno veikiami susiformuojame kaip socialinių santykių dalyviai. Tai kažkas, prie ko savo pasaulyje esame įpratę. Žodį „pasaulis“ čia vartoju istorine prasme, turėdamas omenyje tam tikrą dominuojančios pasaulėžiūros visumą, kuri turi ir kitų istoriškai susiformavusių alternatyvų – pvz., Vakarų, Rytų, krikščioniškasis, musulmoniškasis ir t.t. pasauliai. Galima rasti įdomių „istorinio momento“ reprezentavimo pavyzdžių šiuose pasauliuose. Štai ištrauka iš 1952 m. parašyto propagandinio teksto, kurį Šiaurės Korėja platino Korėjos karo metu:

Didvyrio Kango Ho-yungo abi rankos ir abi kojos buvo smarkiai sužalotos mūšyje prie Kamako kalno, tad jis, įsikandęs rankinę granatą, nusirideno į priešo būrį ir juos visus susprogdino šaukdamas: „Mano rankos ir kojos sulaužytos. Tačiau mano troškimas atkeršyti jums, niekšai [JAV kareiviai], dėl to sustiprėjo tūkstanteriopai. [Savo poelgiu] parodysiu jums, kokia nepalaužiama yra Korėjos Darbininkų partijos nario valia ir kaip ji ištikimai įsipareigojusi Partijai ir Vadui!“ 4

Nereikėtų skubėti juoktis iš vargšo Kango, kuris įsikandęs rankinę granatą prieš pat mirtį iš paskutiniųjų pyškina tokią sudėtingą prakalbą. Neteisinga būtų suprasti šio epizodo aprašymą pažodžiui. Pažvelgę į Vakarų kultūrą, rasime ne ką mažiau įspūdingų epizodų. Pavyzdžiui, Vagnerio operoje mirtinai sužeistas Tristanas dainuoja varginančią, beveik valandą trunkančią priešmirtinę ariją… Sunku būtų įsivaizduoti iš tokio „neįtikinamo veiksmo“ kvatojančią salę. Šie pavyzdžiai nėra adekvatūs savo pretenzijomis į autentiškumą (Korėjos atveju vis tik kalbama apie realiai egzistavusį Kang Ho-yungą), tačiau juos galima perskaityti kaip simbolinę formą turinčias įvykių reprezentacijas. Taigi, ar Irano raketų atveju manipuliuotojo požiūris į vizualinę įvykio reprezentaciją neprimena tokios simbolinio vyksmo logikos? Kuo šis atvejis skiriasi nuo daugybės atvejų, kuomet buvo atskleistos JAV fotomanipuliacijos?5

Tikslo/rezultato požiūriu galimos dvi manipuliacijų rūšys – sėkminga ir nesėkminga manipuliacija. Manipuliacijos nesėkmę gali nulemti manipuliuojančiojo nepatyrimas, tinkamai neįvertintas auditorijos įžvalgumas, nutekėjusi informacija. Tokios manipuliacijos baigtis yra demaskavimas, kurio rezultatas – visiškas simbolinės struktūros sugriovimas, pradinės prasmės ir pasitikėjimo netektis. O sėkminga manipuliacija yra ne tik (arba nebūtinai) techniškai nepriekaištingas pranešimas (procesas), bet ir jam pritaikyta tam tikra strategija, numatanti keletą žingsnių į priekį. Todėl sėkmingai manipuliacijai gali būti priskirta ir „nesėkminga manipuliacija“, jei pastarosios baigtis (arba sukelta įvykių seka) pasitvirtina kaip iš anksto numatytas planas. Toks atvejis suteiktų manipuliavimo koncepcijai naują matmenį – hipermanipuliacijos, arba transgresyvios manipuliacijos, statusą. Galima užduoti konspiracijos teorijos vertą klausimą: ar Irano atveju technologiškai grubi manipuliacija buvo tiesiog technologiškai grubi manipuliacija, ar tai buvo sąmoningas bandymas diskredituoti Iraną ir naujienų agentūrą?

Nepaisant daug kam kylančios ir nesunkiai realizuojamos pagundos imtis manipuliacijos, skaitmeninis vaizdas vis dar saugomas kaip autentiškas, tikrovę atspindintis dokumentas. Ieškoma vis sudėtingesnių technologinių sprendimų, galinčių padėti atpažinti skaitmeninę manipuliaciją, tačiau (kol kas?) nėra standarto, visuotinės skaitmeninio vaizdo autentiškumo apsaugos ir tuo labiau negalime kalbėti apie vieningą vaizdą produkuojančiųjų ir vaizdą vartojančiųjų kooperaciją. Egzistuoja įvairūs reikalavimai, taikomi reportažinio vaizdo statusą turinčiam skaitmeniniam vaizdui,6 bet dar nėra sukurtas standartizuotas disciplinuojantis mechanizmas, kuris padėtų palaikyti vaizdo „autentiškumą“, (t.y., atpažintų manipuliavimo padarinius skaitmeniniame vaizde); tad šie reikalavimai tėra tik subjektyvūs etiniai kriterijai. Tiesa, atvaizdų disciplinavimo tendencijos egzistuoja – po kelių visame pasaulyje pagarsėjusių atvejų, kai Reuters fotokorespondentas Adnanas Hajjas pateikė agentūrai skaitmeniniu būdu suklastotas nuotraukas (vadinamasis „Reutersgate‘o skandalas“)7, agentūra pavedė Adobe kompanijai sukurti manipuliacijų skaitmeniniuose vaizduose aptikimo algoritmus. Taigi, skaitmeninio vaizdo medijose neišvengiamai formuojasi objektyvios atvaizdo referento apsaugojimo strategijos. Tai reiškia, kad reprezentacijai skirtam vaizdui (vis dar?) atkakliai taikomas klasikinis „autentiškumo“ statusas, kuris, pasitelkiant N. Chomskio terminologiją, gali būti vadinamas „būtinąja iliuzija“, t.y. viena iš daugelio fikcijų, padedančių (paradoksalu, bet taip ir yra) išlaikyti vieningą pasaulio supratimą ir nesugriauti krištolinių referento rūmų. Nors šios klasikinės paradigmos griūtis prasidėjo jau seniai, tačiau akivaizdu, kad ji dar nesibaigė.

Įdomu, kad Irano atvejis vis tik nešokiruoja, nes tai (turint omenyje aibę kitų manipuliavimo skaitmeniniais vaizdais atvejų) yra minėtos visuotinės „pagundos manipuliuoti“ išsipildymas. Kasdienės reguliariai klastojamų vaizdų patirtys nuskausmina net demaskuotos manipuliacijos politiniais sumetimais poveikį. Regis, natūralu tikėtis „kažko tokio“, kai skaitmeniniam vaizdui klastoti skirtos technologija ir technika yra visiems prieinamos, kai jos tapo kasdiene patirtimi tiems, kas tuo pat metu ir kuria, ir vartoja tinklaveikos kultūrą – juos Geertas Lovnikas (neatsižvelgdamas į etinį vertinimą, bet remdamasis klasikine „kvalifikacijos“ samprata) vadina „mėgėjais“.

Tad kodėl gi reikėjo pridėti tą nelemtąją ketvirtą raketą? Galbūt tai iš pirmo žvilgsnio ir nėra svarbu, gal už viso to slypi „tik“ nepatyręs manipuliuotojas, tačiau tiesiog neišvengiamai peršasi dar ir psichoanalitinės implikacijos. Šis atvejis verčia įtarti, jog falocentrinis kylančios raketos, karinės potencijos įvaizdis manipuliuotojui(-ams) pasirodė pakankamai įtaigus, todėl jį reikėjo jautriai traktuoti.

Belieka tikėtis neįmanomo – saugaus vizualinio fotokaro, kuomet atsakas į tokias „atakas“ būtų JAV bandymas klonuoti savo karinį arsenalą PhotoShop‘o pagalba. Karo, kuriame priešininkai atvirai kariautų manipuliacijomis. Galbūt ši prielaida ir humoristinė, tačiau teoriškai ji – turint omenyje propagandos vaidmenį kasdieniame gyvenime – nėra tokia jau beprasmė.

PASTABOS

1 Joe Strupp, UPDATED: Altered Iran Missile Test Photo Makes Front Pages – Corrections Slow in Coming – Did Launch Fail? July 10, 2008, Editor & Publisher. Internete: http://www.editorandpublisher.com/eandp/news/article_display.jsp?vnu_content_id=1003826336

2 Iran doctored missile test-firing photo: defence analyst, LONDON (AFP), Jul 10, 2008. Google News: http://afp.google.com/article/ALeqM5h02c0KdPqnRSFFVj9dn9pWaVMCJQ

3 Mike Nizza and Patrick Witty, In an Iranian Image, a Missile Too Many, New York Times blog, July 10, 2008. Internete: http://thelede.blogs.nytimes.com/2008/07/10/in-an-iranian-image-a-missile-too-many/index.html?hp

4 Cituojama iš Bradley K. Martin, “Under the Loving Care of the Fatherly Leader”, 2004, p. 85.

5 http://www.cs.dartmouth.edu/farid/research/digitaltampering/

6 Pvz., DigitalCustom Model Ethics Guidelines To Protect The Integrity of Journalistic Photographs in Digital Editing: http://www.digitalcustom.com/howto/mediaguidelines.asp

7 http://en.wikipedia.org/wiki/Adnan_Hajj_photographs_controversy

Advertisements
Tagged , , ,

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: