V. Kinčinaitis, “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” – kritinė apžvalga

 

virselis-vkincinaitis-audiovizualinio-small.jpg

 

PASTABA: Nusprendžiau publikuoti pataisytą ir papildytą ankstenės recenzijos variantą ir ištrinti senąją versiją. Štai, kur nuveda skubėjimas, štai dėl ko darau atsiprašymo reveransą tiems, kas skaitė pirmąjį variantą. Straipsnį t.p. galima rasti portale www.balsas.cc.

2007 m. rudenį bibliotekų ir knygynų lentynos, ant kurių parašyta “Medijos” (o kai kur – “Kultūra”, “Sociologija”, “Naujienos”, “Menas”, “Filosofija”), susilaukė dar vieno gyventojo: V. Kinčinaičio “Audiovizualinės kultūros kon/tekstų”. Nors pats autorius knygos įžangoje nuogąstauja, kad kuklinosi prisidėsiąs prie vis gausėjančios literatūros apie medijas aruodo, tačiau šis atvejas verčia tokią iniciatyvą pasitikti kuo palankiausiai. Be to, anot paties V. Kinčinaičio, ši monografija („įžvalgų rinkinys“), dabar jau yra „sudėtinė bendro proceso dalis“, o procesas – tai ne kas kita, kaip medijų kultūros savirefleksija įvairiausiomis jos formomis.

Poreikis formuluoti, performuluoti, ieškoti apibrėžčių, sąsajų, įžvalgų, turi būti tenkinamas ir nuolat skatinamas – bet kokios pastangos yra pateisinamos ir naudingos, kadangi atlieka gyvybiškai svarbią savirefleksijos funkciją. Daugeliu atžvilgių technokultūrinė dabartis (kaip ir visos kitos dabartys) plaukioja lyg debesis, ieškantis savo vardo – tai vaizdinys, kuris tiesiog trokšta būti suformuluotas. Šis poreikis formuluoti kyla dėl frustracijos, atsirandančios nesuspėjant paskui technokultūros greitakalbę (ar greitaveiką?). Kažkas panašaus patiriama besiklausant pernelyg greitai kalbančio užsieniečio – dėl blogo kalbos žinojimo ir žodžių srauto tempo sunku nuosekliai sekti mintį, todėl tokios kalbos suvokimas pasidaro fragmentiškas, apsiribojantis padrikomis frazėmis, tarp kurių neįmanoma atkurti ryšio. Taigi – kasdienis tempas, techno/meta/kiber-patirčių kaleidoskopas. Tai formos lenktynės su turiniu, tik už šį turinį industriniame totalizatoriuje statomos vis mažesnės sumos.

Iš kokio taško į šį peizažą gali žvelgti medijų kritikas? Jei šio taško nustatymui reikalinga dviejų paradigmų kolizija, tuomet vieną variantą pasiūlo pati kasdienybė. Štai atsikelia žmogus anksti ryte ir skuba į darbą. Prieš išeidamas pasitikrina pašto dėžutę (seną-gerą, metalinę) ir randa skrajutę su meditacijos kursų reklama: „padėkite sau įveikti beprotišką tempą ir stresą“. Štai ir akivaizdi nuoroda į dvi stovyklas kapitalistinio progreso tikrovėje: distancijos su progreso skatinamomis vertybėmis išlaikymas ir beatodairiškas panirimas į technologinį progresą su visomis to pasekmėmis, kad ir kokios jos bebūtų. Pirmasis variantas siūlo vystyti gebėjimą atsiriboti nuo ideologizuoto, skubančio pasaulio praktikuojant savotišką „vakarietiškajį budizmą“, kuris, pavyzdžiui, siūlo Zeno kursus, po kurių „jūs galėsite lengvai susidoroti su civilizacijos iššūkiais, stresu ir beprotišku tempu“ (t.y., po to galėsite dar geriau pasitarnauti ideologijai, geriau funkcionuoti jus išnaudojančioje kapitalistinėje struktūroje, nes mokėsite palaikyti saugią distanciją su ja), o kitas variantas – visiškas panirimas į virtualybę jos nereflektuojant prarandamos tikrovės atžvilgiu (t.y., leidžiant fiziniam kūnui degraduoti iki beverčių organų rinkinio). Čia nereikėtų apsigauti, kadangi tokioje alternatyvų kombinacijoje pati progreso koncepcija vis tik išlieka vienintele prasmės nešėja – kontekstu, kuriam nėra jokios alternatyvos, nes savirealizacija šios dviejų paradigmų kolizijos atveju įmanoma tik jame. Man neišvengiamai kyla asociacijos su S. Žižeko išpopuliarinta brolių Wachowskių filmo „Matrica“ analize, kurioje kalbėdamas apie pagrindiniam veikėjui siūlomą pasirinkimą tarp dviejų pasaulių, S. Žižekas reikalauja „trečiosios piliulės“ – t.y., kas, jei vietoj to, kad pasirinkčiau (melagingą, tačiau aktyvią) iliuziją, arba (objektyvią, tačiau pasyvią) tikrovę, noriu patirti, kaip reiškiasi tikrovė pačioje iliuzijoje? Ontologinė svajonė, kurios išsipildymo troškimui verta skirti dėmesio. Modernus žmogus (būtent modernus, be „post“) turi jaustis kiek suglumęs tarp šių dviejų kraštutinumų. Jis nenori pasirinkti nė vieno ne dėl to, kad jie būtų jam ideologiškai nepriimtini ar panašiai – jis nesirenka kraštutinumo dėl baimės prarasti patį konfliktą, dichotomiją. Tačiau, kas, jei iš tikrųjų nėra ko prarasti ir dichotomija yra neišvengiama, nuo mūsų pasirinkimo nepriklausanti kiekvieno reiškinio savybė?

Leisiu sau grįžti prie klausimo apie kritiko poziciją. Vargu, ar galima kalbėti apie kažkokį „tašką“ erdvėje, ar konstantą teoriniame modelyje. Tai greičiau būtų pats sugebėjimas kurti teorinius apibendrinimus apie save pačius tuo pat metu išliekant savimi. Toks distancijos modelis, pasak Lacano, įmanomas dėl pamatinio mūsų nesugebėjimo pilnai dalyvauti tikrovėje – tai lyg nesugebėjimas visiškai panirti į tikrovės skystį. Nesugebėjimas, kuris yra sugebėjimas. Atmintyje iškyla viena iš Lacano TV paskaitų: „Aš visuomet kalbu tiesą… Tačiau ne visą. Visko pasakyti negalime dėl materialių priežasčių – dėl pačios kalbos.“

Šitokios ilgos įžangos ėmiausi tam, kad sekanti mintis nuskambėtų reikiamame kontekste, taigi: knyga “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” nėra akademinė audiovizualinės kultūros studija – pozityvia prasme. Pats terminas „akademiškumas“ gali sukelti pernelyg daug nereikalingų konnotacijų. Audiovizualinės kultūros kritika (norisi sakyti „vis dar“, tačiau tas „vis dar“ prasidėjo palyginti neseniai) formuojasi kartu su savo objektu, kartu su žodynu ir terminologija, todėl formalus, normatyvus, hermetiškas požiūris į audiovizualinę kultūrą būtų išties regresyvus. Tarpdisciplininės „regos“ formavimosi procesas ypač pastebimas lietuviškuose tekstuose apie medijas ir jų kritiką bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai pastangos pozicionuoti tarpdiscipliniškumą nacionalinių meno institucijų atžvilgiu, o kitas į nuolatinį kaitos procesą nurodantis veiksnys yra pati kalba. Ji tarytum ieško atskaitos taškų ir stabilesnių konstrukcijų, apibrėžimų. Bandydamas apibūdinti aptariamos knygos tekstą, turėčiau griebtis tokių formuluočių, kaip „enciklopediškai prisodrintas“ ir „almanachiškas“. Šios savybės itin reikšmingos, jos simptomiškos.

Knygos pradžioje V. Kinčinaitis, remdamasis M. Castellsu, D. N. Rodowicku ir W. Flusseriu, imasi kritinės-lyginamosios dabartinio istorinio laikotarpio simptomatikos apžvalgos. Autorius nedaro plačios analizės – tam prireiktų atskiros knygos. Čia veikiau apsiribojama esminių idėjų ekspozicija, pačiu aptariamų reiškinių kontekstu. Pavyzdžiui, pateikdamas trumpą medijų archeologijos (sekant M. Focault pavyzdžiu, knygoje vengiama naudoti terminą „istorija“) apžvalgą, V. Kinčinaitis remiasi S. Zielinskio tekstais ir aptaria keletą praėjusio tūkstantmečio kūrėjų – nuo Giovannio Battista‘os della Porta‘os iki Etienne‘o Jules‘io Mareyjaus. Bandoma užčiuopti keletą esminių virtualumo prototipų robotų ir automatikos raidoje. Vėliau, labai glaustai apžvelgiant pagrindinius medijų kritikus ir teoretikus, daroma išvada, jog visi jie neišvengiamai yra „negailestingi postindustrinio, informacinio kiberkapitalizmo kritikai“. Štai čia norėčiau stabtelėti, kadangi šia išvada (reflektuojant aukščiau minėtą klausimą apie kritiko poziciją) galima apibūdinti ir pačius „Audiovizualinės kultūros kon/tekstus“. Tai natūrali pozicija (nors, žinoma, mąstant anarchistiškai, geriausia pozicija – tai jokios pozicijos), kurią gali užimti kritiškas protas, žvelgdamas į medijų pasaulį ir žinodamas, jog pastarasis vystėsi didžiųjų verslo struktūrų dėka. Be šio fakto pripažinimo vargu, ar įmanoma kritinė naujųjų medijų savirefleksija.

Knyga, nors ir būdama savarankiškų darbų (straipsnių bei esė) rinkiniu, turi bendras temines gaires, kurios apima gana platų audiovizualinės kultūros spektrą: avangardinį kiną, Lietuvos fotografiją bei vizualumą apskritai, komunikacinį meną, pastabas apie žiniasklaidą bei medijuojamą kasdienybės tikrovę ir ekrano ontologiją. Temų ratas išties didelis, o asmeninės autoriaus įžvalgos nesiliauja stebinti savo taiklumu.

V. Kinčinaitis medijos kultūra besidominčiai Lietuvos publikai žinomas kaip aktyvus kultūros kritikas ir parodų kuratorius, Šiaulių Universiteto dėstytojas. Jo veikla tiek instituciniame meno pasaulyje, tiek jo paraštėse, neišvengiamai atsispindi sugebėjimais re-aktualizuoti (pvz., knygoje tai W. Benjamino, medijų archeologijos, ar ekrano ontologijos analizė) įvairius kultūrologinius diskursus ir mobilizuoti įžvalgas apie marginalinius (ar dirbtinai nustumtus į paraštes) kultūros reiškinius. „Audiovizualinės kultūros kon/tekstai“ taps naudingu ir kūrybišku (bent jau mano knygos egzempliorius išties gausiai primargintas pieštuku) medijų kultūros almanachu visiems, kas dalyvauja šios kultūros kūrimo ir analizės procese.

Dabar – trumpas ekskursas apie knygos trūkumus, kurio negalėjau išvengti. Susidarė įspūdis, jog redaktoriaus akys knygos rankraščio nematė. Korektūros klaidos ir teksto maketavimo lygis aiškiai parodo leidyklos „Saulės delta“ požiūrį į leidinio kokybę. Apmaudu, jog tokias pastabas reikia išsakyti aptariant būtent šią knygą.

Be to, kartais kyla abejonių, ar nėra vis dar painiojami kai kurie terminai, pvz., „medijos“ ir „masinės informavimo priemonės“ (angl. media). Pastarasis terminas turi savo demokratiškesnį pakaitalą „žiniasklaida“, kurio atributai (elektroninė, popierinė ir t.t.) gali nurodyti reikiamą šio termino pobūdį. Skolinys „medijos“ yra visuotinai vartojamas bei suprantamas, todėl knygos skyrius „Informavimo priemonių archeologijos pėdsakais“ turėtų būti pervadintas į „Medijų archeologijos pėdsakais“, taip išvengiant faktinio neatitikimo – juk šiame skyriuje aprašomos būtent medijos, o ne žiniasklaida.

Tačiau nepaisant šių trūkumų, knyga visiškai atlieka savo užduotį būdama tuo, kuo ir skelbiasi – audiovizualinės kultūros kontekstais.

P.S. Šiaulių Universitete užėjau aplankyti trumpam čia užsukusio S. Valiulio – jis kaip tik gruodžio mėnesį ten skaitė paskaitas. Auditorijoje ant jo stalo pamačiau „Audiovizualinės kultūros kon/tekstus“. Mums bekalbant buvau paprašytas perduoti padėką autoriui – ne tik už turinį, bet ir už „prieinamą kainą“.

 

V. Kinčinaitis “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai”. – Šiauliai: Saulės delta, 2007

TURINYS:

Multimedijos kultūros revanšas

Tarpdalykiškumas audiovizualinėje kultūroje

Tomo Netikinčiojo regos kelbumai

Smegenys, kurios nemiršta

Informavimo priemonių archeologijos pėdsakais

Virtualumo prototipai ir skaitmeninins anarchizmas

Walterio Benjamino nušvi(e)timai

Šventinis vizualumas ir kasdienybės heroizmas

Vizualumo transgresijos

Kibererdvės erosas

Telekomunikacinis menas – kompiuterinio meno pirmtakas

Nuo Golemo iki Stelarco

Absoliutaus kino paieškos arba lanksti tobulos atminties spiralė

Sisteminis uždarumas žiniasklaidoje

Diskursyvūs fotomeno parodų tęsiniai

Pusiausvyros paieškos

Nušvitinta tamsa

Penki fotoaparato spragtelėjimai

Medijuotos tikrovės koliažas

Nuo klasikinio paveikslo iki realaus laiko ekrano

Advertisements
Tagged , , , , ,

One thought on “V. Kinčinaitis, “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” – kritinė apžvalga

  1. […] post by tomchatter This entry was posted on sobota, styczeń 19th, 2008 at 01:00 and is filed under Bez kategorii. […]

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: