TROJANAS ŠV. JONO GATVĖJE, arba “Paskutinioji lietuvių dailės paroda”

Yra toks terminas “trojanas”. Etimologija siekia antiką. Įsibrovėliai klasta patenka į
apgultą Troją ir ją užkariauja. Mito esmė ta, jog įsibrovėlius įsileidžia kaip savus.
Išdavikiškas manevras. Šiuolaikiniame pasaulyje šiuo terminu vadinama ir programa,
įsibraunanti į kompiuterį ir slapta vagianti įvairius duomenis. Tokį džiaugsmą “pasigavo”
ir senučiukas “Šv. Jono gatvės” galerijos kompiuteris prieš pat “Paskutiniosios lietuvių
dailės parodos” atidarymą. Trojano būta tikrai agresyvaus, todėl kompiuteris išleido
paskutinį atodūsį ir visi planai sumaketuoti parodos plakatus nuėjo perniek.
“Ką padarysi”, pasakytų Kurtas Vonegutas. Iš nemalonios situacijos buvo išsisukta
kitais keliais, tačiau šis inicidentas privertė susimąstyti apie pačios parodos funkciją.
Argi tai nebuvo situacija, kuomet galva nesuprato, kur ją kojos nunešė?

2007 metai, rugsėjo 20 diena. Parodos atidarymas prasidėjo Baltarusijos baltistų
organizacijos muzikanto pučiamo dūdmaišio garsais. Po to – lietuviškos kanklės.
Tuomet parodos kuratorių kalba – viskas kaip ir įprasta. Kuratorius pakviečia
Lietuvos Dailininkų Sąjungos pirmininką perkirpti parodos atidarymo juostą.
Pirmininkas prieina. Nuo šio momento kiekvienas ten buvęs gali imti pasakoti savo
istoriją, bet pirmininkas savo “kalbą” baigia atsisakymu atidaryti parodą:
performansas prasidėjo.

Pakeiskime rakursą ir pažvelkime į parodos sumanymą ir koncepciją. Artinantis
Pirmosios Lietuvių Dailės parodos šimtmečiui, vienos LRT kultūrinės laidos metu
kalbintas V.Krūtinis patvirtino, jog Dailininkų Sąjunga šios datos niekaip pažymėti
neketina. Tuomet laidą žiūrėjęs tūlas menininkas M.Zavadskis sugalvojo imti ir
padaryti tokią parodą, kuri gražiai, konceptualiai ir jubiliejiškai atlieptų 1907-aisiais
įvykusią. Mintis tuojau pat įgavo ir pavadinimą – mums jau žinomą. Be to, M.Zavadskis
staiga prisiminė, jog kaip tik “Šv. Jono gatvės galerijoje” kažkada buvo užsisakęs
erdvę savo parodai. Štai ir atsistojo viskas į savo vietas: erdvė yra, idėja taip pat.
O po to – keletas skambučių ir susitikimų, po kurių parodos kuravimo reikalus perėmė
Vidas Poškus ir Rima Blažytė.

Akivaizdu, kad parodos potekstės interpretaciją padiktavo atidarymo metu išsakyta
oficialiosios pusės (Lietuvos Dailininkų Sąjungos, kuriai ir priklauso minėtoji galerija)
pozicija. Būtų gal kiek naivu ir tiesmukiška kalbėti apie tai, jog esant vakuumui
“viršuje” (t.y., nepasinaudojus proga oficialiai paminėti Lietuvos parodinio gyvenimo
šimtmečio), “apačia” imasi alternatyvių veiksmų. Tačiau, kaip paaiškėjo besikalbant
su kai kuriais parodos lankytojais atidarymo metu, tokia manipuliacija daug kam tapo
ne vien nesuprasta, bet ir nepriimtina. Sakydamas “apačia” turiu omenyje institucijai
nepavaldžius kuratorius, kūrybiškai pasinaudojusius institucijos erdve ir kompetencija.
Žvelgiant paviršutiniškai toks manevras (kuriame parodos pavadinimas suvaidino
pagrindinį vaidmenį) gali būti įvertintas kaip kultūrinis chuliganizmas. Tokia versija
parodos atidarymo metu jau buvo išsakyta. Bet yra vienas “bet”: argi valstybinė
institucija, kvestionuojanti pačią save nėra netikėtumas? Taip, tokia formuluotė
šiuo atveju gal ir aštroka, tačiau argi ne apie tai kalba pats parodos pavadinimas?
Jame slypinti akivaizdi ironija tradicinių vertybių (kas tai?) šalininkams sukėlė tikrą
aistrų audrą. Pačiam Vaclovui Krūtiniui šis pavadinimas, ko gero nuskambėjo ir kaip
asmeninis įžeidimas turint omenyje tai, kad prelegentas pats yra surengęs savo paties
“Paskutiniąją parodą”. Tokia asmeninė reakcija nedviprasmiškai nurodo į refleksą, kurio nepanaikino visi tie 16 nepriklausomybės metų – o būtent į refleksą cenzūruoti.
Trumpam nuklysiu ir leisiu sau mintyse išvysti Dailininkų Sąjungos pirmininką,
besibraunantį išėjimo link, piktai trenkiantį galerijos durimis ir bambantį: “Būčiau žinojęs, būčiau uždraudęs!”
Prašau atleisti už fantaziją.

Pirmoji 1907-aisiais vykusi paroda pasižymėjo visiška eklektika. Jos kuravimo modelis –
tai maksimalus tautinis ekshibicionizmas (žr. lot. exhibitio). Rengiant “Paskutiniąją” visi
autoriai buvo sukviesti panašiai – faktiškai be jokios atrankos, stengiantis maksimaliai
atliepti lygybės idėją ir padaryti savotišką socialinę “menininkų liaudies” fotografiją.
Autorių buvo nemažai – apie 90. Kūrėjų amžiaus diapazonas – beveik trys kartos.
Žvelgiant konceptualiai, pats parodos turinys buvo ne toks jau svarbus – kur kas
svarbesnis pats tokios parodos faktas, organizavimo metodas ir priežastis.

Dalininių Sąjungos nariai vienareikšmiškai bandė įžvelgti slypinčią “politikėlę”,
“provokaciją” ir “juodąjį humorą”. Po ilgo pokalbio su Piekuru paaiškėjo, jog ši pozicija
yra nepajudinama. Tai tokia pamatinė pozicija, kuria pagrįstas pats psichologinis
oficialiojo meno atstovo (t.y., modernistinių-tradicinių vertybių šalininko) psichologinis
modelis. Akivaizdu, jog parodos pranešimas pataikė į jautrią teritoriją. Tačiau argi
paroda gali būti kaltinama dėl to? Pasirodo, gali, jei ji vyksta po institucijos sparnu.

Patys parodos kuratoriai teigė dedantys po klaustuką prie kiekvieno parodos pavadinimo
žodžio. Tačiau daugelis parodos lankytojų šiuos klaustukus ištiesino. Reziuomuojant galima
pavadinti šį, anot pačių kuratorių, “suneštinių pusryčių” projektą neinstituciniu aktyvizmu.
Arba netgi provokacija. Tad… tebūnie “paskutinioji”.

Advertisements
Tagged , , , ,

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: