Ką reiškia būti kitataučiu? Ar tautinėms mažumoms sunku integruotis į visuomenę? Koks mūsų asmeninis, kasdienis santykis su kitataučiais? Ar įmanoma šiuos klausimus iškelti kitaip, neįprastai, provokuojančiai? Kokią formą šie klausimai turėtų įgauti? Trys iniciatoriai po ilgų diskusijų ir svarstymų nusprendė pabandyti surasti atsakymus. Kuratorė Rimantė Černiauskaitė („Lietuvos-Vokietijos Forumas“) bei meninkai Tomas Čiučelis ir Jovita Ambrazaitytė ėmėsi kurti aktualaus ir patrauklaus visuomenei projekto koncepciją. Taip atsirado tęstinis tarptautinis projektas „Mes visi skirtingi, visi vienodi,“ kurio svarbiausias tikslas – socialinė tautinių mažumų integracija. Neretai prietarai, išankstinės nuostatos, stereotipai iškreipia dialogą su kitataučiais, todėl projekto rengėjai nusprendė panaudoti šiuos „trukdžius“ ir paversti juos pirmaisiais tiltais kitokiam bendravimui užmegzti. Sąmoningai pabrėždami tautinių mažumų skirtingumą jie provokuoja visuomenę susimąstyti, iš kur kilo įsisenėję stereotipai ir kaip juos sulaužyti.
Pagrindinė projekto dalis – meninės dirbtuvės. Tai fotosesijos tautinėse bendrijose, kurių metu buvo ar dar bus portretuojami tautinių mažumų atstovai. Dokumentinėse, objektyviose fotografijose neišvengiamai atsiskleidžia kiekvieno individualybė ir – vienaip, ar kitaip – tautinis identitetas. Vaizdas, atvaizdas, įvaizdis – tai pagrindiniai vizualiosios projekto dalies atramos taškai. Portretuose matome žmones, kurie rodo save tokius, kokiais patys nori matyti, arba kokiais nori atrodyti kitiems. Kiekvienas turi savo individualius, tautiškumą nurodančius ženklus, kurie kartais yra akivaizdūs, o kartais net nepastebimi.
Dirbtuvių metu surinkta medžiaga eksponuojama Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vokietijos miestų viešosiose erdvėse – miesto aikštėse, skveruose. Videoprojekcijų pagalba vaizdai projektuojami tiesiog gatvėse, ant pastatų sienų. Šalia tautinių mažumų portretų rodomi ir tekstai, funkcionuojantys ir kaip savarankiški konceptualiojo meno kūriniai, ir kaip integrali projekto dalis, padedanti aiškiau perteikti viso projekto idėją – integruoti „kitoniškumo” ženklus į kasdienes erdves, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir ieškoti naujų to dialogo formų.
Pirmasis bandymas patraukti visuomenės dėmesį į greta gyvenančius kitų tautų atstovus bei jų problemas įvyko Klaipėdoje birželio 19 – 21 dienomis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro prieigose. Tris vakarus populiarioje Klaipėdos erdvėje buvo rodoma projekto „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ ekspozicija: ant sienos tyliai keitėsi žmonių portretai: vyras, moteris, vaikas, šeima, vyras, o šalia besikeičiantys žodžiai dėliojosi į mintis apie žmonių požiūrį vieni į kitus, į politinius sprendimus ir gyvenimo realijas.
„Tyli invazija į viešąją erdvę menininkų buvo pasirinkta neatsitiktinai. Tai mūsų visuomenės atspindys, kai nepastebime kitų, nesidomime jais, bet dalinamės įvairiomis, dažnai niekuo nepagrįstomis ir net kvailomis istorijomis apie vienokių arba kitokių tautinių mažumų atstovus, o susitikę su jais akis į akį netikėtai nustembame atradę įdomius žmones“, – savo pastebėjimus dėstė projekto iniciatoriai.
Skirtingose srityse dirbantys autoriai lengvai rado bendrus sprendimus, padedančius aktyvinti įvairių bendruomenių dialogą. Vienas iš tokių sprendimų – tai tarptautinė menininė jaunimo stovykla Aukštadvaryje. Šioje stovykloje jaunimas turėjo galimybę ne tik teoriškai, bet ir gyvai susipažinti su kitų kultūrų atstovais. Dalindamiesi savo asmenine patirtimi, stovyklos dalyviai diskutavo emigracijos, integracijos, visuomenės stereotipų, identiteto išsaugojimo temomis. Jiems, išbandydami alternatyvius kultūrinio dialogo modelius, vadovavo R. Černiauskaitė, T. Čiučelis ir M. Milinis.
„Jaunieji dalyviai pastebėjo, jog pastaruoju metu visuomenė svyruoja tarp hipertolerancijos ir visiškos netolerancijos. Kai visi kalba apie toleranciją, niekas net neužsimena, kad visuomenėje šis terminas apskritai yra ganėtinai naujas ir dažnai naudojamas tiesiog automatiškai, nemąstant apie tai, ką jis iš tikrųjų reiškia. Galbūt yra ir tinkamesnių žodžių nusakyti buvimą multikultūrinėje visuomenėje.“ – teigė projekto iniciatoriai.
Rimantė Černiauskaitė – projekto iniciatorė, kuratorė.
Baigė istorijos ir archeologijos mokslus, kurie padeda suprasti daugelio šiandieninės visuomenės problemų priežastis. Kredo – pasiekti tokį gyvenimą, kad pati ir šalia jos esantys žmonės būtų laimingi. Dirba asociacijos „Lietuvos – Vokietijos forume“ vadove ir bando įvairių projektų pagalba populiarinti Lietuvą.
Tomas Čiučelis – menininkas, konceptualių tekstų autorius, kritikas.
Į lietuvių kalbą verčia straipsnius, knygas. Savo meniniuose projektuose balansuoja tarp teksto kaip prasmės ir teksto kaip vaizdo. Gilinasi į medijų kultūrą tuo pačiu bandydamas išlaikyti kritinę distanciją su ja. Studijuoja magistrantūrą Vilniaus Dailės Akademijoje.
Jovita Ambrazaitytė – fotografė.
„ Man šis projektas tai vienas iš būdų, per fotografiją pažinti ir parodyti „kitą“. Įdomu, kaip portretuojamieji atskleidžia save priešais objektyvą, tuo pačiu deklaruodami savo tapatybę. Fotografuodama atrandu kažką naujo savo pačios pasaulyje, o per vaizdus dalinuosi patirtimi su kitais.“ Baigė fotografijos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje.
