Idėjos medijos meno bei autoreferentiškumo temomis man kilo ėmus studijuoti analoginės medijos meno praktikos strategijas ir jų paraleles su šiandieninio new media meno apraiškomis bei nuostatomis. Mano tyrimų medžiagoje iš Maskvos bei Rygos (9 deš. pradžia) buvo keletas samizdat’o leidinių pavyzdžių- tekstų bei kasetinių įrašų. Tarp šių darbų- poetinis absurdo romanas [1] ir diskusija apie kolektyvinius performansus bei šių performansų dokumentacija. [2] Bendrų pastangų dėka- 80-aisiais tuo užsiėmė atitinkama grupė žmonių- abu leidiniai buvo išspausdinti ir transkribuoti iš garsinių įrašų, vėliau perrašyti ranka bei išplatinti (ar bent jau bandyti platinti) kaip samizdat’as- iš rankų į rankas. Esu aptikusi kolektyvinės kūrybos praktikos pavyzdžių, dokumentuojančių bei reflektuojančių vakarų kultūros kanonų paraštes- “12 dialogues” (1962-1963) [3], kuriuose Carl Andre ir Hollis Frampton kalba apie kolegų menininkų kūrybą bei Takahiko Iimuros “Filmmakers” (1966/69)- jame aprašoma eksperimentinio kino scena Jungtinėse Valstijose. Manau, jog kai kurie šių kolektyvinių eksperimetų aspektai susišaukia su new media bei indie publishing charakteristikomis, jie aptinkami ir nuolatos augančioje „dalyvavimo“ kultūroje bei kolektyvinio rašymo praktikoje wiki‘uose bei blog‘uose. Žemiau pabandysiu išryškinti kai kurias iš šių paralelių, nors galutinio išsamaus jų apibendrinimo dar neturiu. Tačiau straipsnio tema kelia svarbius eksperimentinio meno praktikos apibrėžimo klausimus: kokios istorinės bei dabartinės gairės formuoja kontekstą tokiai veiklai, kokie yra diskusijų bei dokumentavimo metodai, o taip pat- kokį vaidmenį šiame procese užima medija? Diskutuojant apie kolektyvinius darbus, įdomu yra stebėti lokalumo poveikį bendram vaizdui, bandyti aptikti momentą, kai individuali veikla pereina į platesnį socialinį kontekstą ir kaip yra apibrėžiama tokios veiklos autonomija. Man šie klausimai yra ne tiek instituciniai ar akademiniai, kiek grynai organizaciniai. (more…)