Šįryt gavau e-laišką su prašymu padėti sunkiai ugnyje sužaloto kūdikio šeimai. Jame buvo nuotrauka, keletas informacijos eilučių ir prašymas persiųsti laišką visiems, kam įmanoma. Kiekvienas persiuntimas neva papildo specialią pagalbos sąskaitą trimis centais, o tokio laiško gavėjui nieko nereikia daryti - net nereikia žinoti, ar tai, ko prašoma yra tikra, ar ne. Tereikia persiųsti laišką toliau - juk šis veiksmas nieko nekainuoja. Tai ne pirmas tokio pobūdžio laiškas ir tokia forma jau tapo įprasta. Kažkodėl kyla įtarimas, jog iniciatyva suabejoti tokios veiklos “skaidrumu” gali būti sutikta ne itin palankiai, tačiau vis tik tokiu atveju kur kas blogiau būtų kylančias abejones represuoti ir jų neišsakyti. Tuo labiau, kai šis atvejis susijęs su labai intymiu ir asmenišku turiniu (ar bent jau su tokio turinio regimybe), su turiniu, kurio sąvininkas yra “Kitas”.
Pirmas tiesiog spontaniškai kylantis klausimas yra grynai techninis: kuo šis laiškas yra ypatingas, kad jo persiuntimas naujiems adresatams yra apmokamas? Jei šis technologinis sprendimas yra realus, tuomet spontaniškai kyla ir sekantis, jau grynai socialinis klausimas: ar tokia tinklaveikos “bankininkyste” gali pasinaudoti visi? Galima pabandyti įsivaizduoti savotišką “abonentą”, kurį išsipirkus kiekvienas siunčiamas laiškas yra apmokamas - visai, kaip skambučiai mobiliuoju
telefonu kai kuriuose planuose. Jei pastaraisiais yra manipuliuojama marketingo pagalba, tuomet kodėl atitinkamos manipuliacijos negalėtų vykti ir elektroninių laiškų pagalba? Atrodo, čia patenkama į mažai išviešintą sritį, kuri drąsiai gali vadintis prietarų ir gandų pasauliu. Kas negirdėjo apie pasiūlymus užsidirbti milijonus tiesiog sėdint “prie interneto”?
Bet iš tikrųjų, didžiausią minties judesį sukelia tokių laiškų forma. Ji paprasta, kaip ir pati tragedija, kuri atlieka manipuliatyvų vaidmenį ir reikalauja laiško gavėjo dėmesio. Tragedijos yra paprastos - tai konkretūs faktai. Gailestis, kuris kyla tragedijos (arba jos regimybės) akistatoje, šiuose laiškuose staiga įgauna svarbiausią ir praktiškai pritaikomą vaidmenį: priešingai, nei žiūrint televizorių ar skaitant laikraštį (t.y., vienpusės komunikacijos atvejais), siūloma atlikti praktinį veiksmą - išreikšti solidarumą aukoms (arba aukos reprezentacijai). Informavimas, jog gailestis gali būti tiesiogiai transformuotas į realią pagalbą faktiškai nieko neatliekant, tik persiunčiant laišką, yra esminis kliuvinys siekiant priimti tokią iniciatyvą neužduodant papildomų klausimų. Čia abejojama ne pačia tragedija, o jos reprezentacija, pačia jos reprezentavimo forma, kuri tinklaveikos praktikoje akivaizdžiai tapo “įteisinta” kaip “nerašyta taisyklė”. Tačiau “nerašytos taisyklės” kategorija bendruomenes motyvuojančių veiksnių tarpe yra pati slidžiausia.
Tinklaveikos aktyvizmas (network activism) turi ne vieną atmainą. Pavyzdžiui, socialinės ir politinės akcijos renkant atitinkamų interesų grupių atstovų parašus: protestai prieš žiaurumus Irake, Birmoje, Tibete ir kt. (pvz. www.avaaz.org); pilietinės gyventojų akcijos protestuojant prieš neskaidrius regioninio, ar valstybinio lygio veiksmus (pvz., www.peticija.lt ir kt.). Tačiau jų kontekstas ir taikinys yra viešasis interesas. Galima įsivaizduoti tokių iniciatyvų metu surinktas lėšas už kiekvieną persiųstą laišką - jos būtų realiausia parama realioms problemoms. Tačiau kol kas net siekiant pagalbos didžiulėms tragedijoms (pvz., Tibete vykstantiems žiaurumams), renkami ne “už kiekvieną persiųstą pagalbos prašantį laišką gauti 3 centai,” o visų pritariančijų parašai. Tai viena iš nedaugelio galimybių, kuria gali pasinaudoti tokios laikinos, geografiškai atskirtos pritariančiųjų bendruomenės.
Laiškas, kurį gavau šįryt, buvo jau persiųstas mažiausiai šimto gavėjų. Iš tikrųjų, tai buvo tiesiog tinkle šmėkštelęs fantomas, visai kaip greitasis traukinys, kurio viename lange akimirkai pasirodė kažkos pažįstamas veidas - kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų.
ABSTRACT: Networked feelings
This post concerns e-mailed “letters of misery”, which have to be forwarded as many times as possible to cover some sort of “emotional network”, members of which contribute financial support to the object of pittyness by the act of forwarding the letter. The simplicity of this process implies the humane nature of the message, needless to say that it also bares the unstated injunction of being “guilty” in case of refusing to contribute. You receive no external punishment or emotional pressure simply because it is you who decides weather to obide or disobey to this moral injunction inscribed in the specific form of such letters. The nature of such a phenomenon is to be considered as purely emotional and thus authoritative. The act itself is as simple as if it was almost nothing, as if it was just nodding your head approvingly as you answer a question about the humane nature of compassion - a mere truism. It is an act of pure networked nobility, as it were.
The structure of such a letter can be rendered as follows:
1. The main emotional trigger (usually the picture of a seriously sick child);
2. Context for the message, assuring the “realness” of the act (some personal information - names, places, causes of the tragedy);
3. Assurance that the object of compassion receives financial support as you contribute to the process of forwarding the letter (it is usually stated that the object of compassion receives a certain sum as a result);
4. Basic instructions about forwarding the letter.
The practice of gaining financial support from specificaly charged e-mails might be an interesting issue while talking about the role of media in new forms of contribution inside the networked communities. Further thoughts on the subject are to be published later.
Esant draudimams ir cenzūrai tokios apraiškos tampa netgi paveikesnės. Juk ne taip seniai namai buvo slapta marginami antisovietiniais lozungais, dažnai anglakalbiais (kas užtikrindavo kiek ilgesnį jų gyvavimo laiką), kuriuos tuojau pat gremždavo anaiptol ne dėl estetinių sumetimų. Dabar gi situacija keičiasi ir būtinybė tapti aktyviu viešose erdvėse išnyko, nors būtų labai naivu manyti, jog tai išspręstų problemų požymis. Galima sakyti netgi priešingai- problemų kokybė pasikeitė taip, jog būtinybė jas viešinti tapo prieinama kur kas mažesnei visuomenės daliai, t.y., kritinio požiūrio į dabartį trūkumas nurodo į ne taip jau paprastai apčiuopiamą problematiką, jos latentinę prigimtį. Žinoma, pasitaiko originalių pastangų reflektuoti visuomenės laikyseną, tačiau ši iniciatyva priklauso būtent visuomenės marginalams; kol kas jie išlieka politiškai bei socialiai paveikių jėgų lauko paraštėse, tačiau jų idėjos bei pastangos keliant opius klausimus rodo augnčią potenciją bei neišvengiamai atskleidžia kur kas svarbesnį reiškinį- legitimuojančios, valdančios struktūros (tebūnie- valstybes per se) nesugebėjimą atlikti tokią autorefleksiją. Konkrečiai tai galima apibūdinti kaip autorefleksijos viešųjų tekstų pavidalu nebuvimą, atitinkamų meninių projektų bei priemonių afišavimo trūkumą. 
Kai Lietuvos viešosios erdvės šiuo klausimu išlieka nebylios(ar beveik nebylios), likusioje Europos dalyje ši teritorija jau seniai patekusi į menininkų bei alternatyvios komunikacijos centrų akiratį. Čia galima išvardinti daugybę tiek nepriklausomų autorių, tiek kolektyviai veikiančių menininkų bei medijos specialistų projektų. Tai tik keli žymiausi: 
