Enter 6: Medijos Šiauliuose ir Šiauliai medijose

Jei šio retrospektyvaus komentaro vėlavimą pateisinti “kažko įdomaus” sukeltais apmąstymais, tuomet tai visai nebloga šito posto pradžia. Jei rimčiau, tai Šiauliuose vykęs kasmetinis medijų meno festivalis „Enter 6“ (2008 m. balandžio 17-19 d.) paliko nemažai pamąstyti ir prisiminti vertų įspūdžių. Sunku jį palyginti anksčiau vykusių “Enter” festivalių kontekste dėl paprastos priežasties - juose nebuvau, midaus negėriau (žinoma, išskyrus keletą sporadiškų apsilankymų). Nors ir teko girdėti nemažai vertinimų, palyginimų ir kritikos iš šalies, tačiau nedrįsčiau prisiimti atsakomybės už man nepriklausančius atsiliepimus. Geriausiai apie festivalio “raidą”, apie jo mutacijas ir rezultatus galėtų papasakoti jo rengėjai su Virgiu Kinčinaičiu priešakyje. Savo ruožtu turiu jiems padėkoti už galimybę sudalyvauti ir įkišti nosį į veiksmo virtuvę šiųmetiniame festivalyje. Bet apie viską iš eilės. Paminėsiu keletą, mano nuomone, svarbesnių festivalio momentų.

Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 17 val - “ENTER MENAS I” Šiaulių Dailės Galerijoje.
Parodos „foto/karto/istorio/grafijos“ atidarymas ir knygos pristatymas (kur. V. Michelkevičius, A. Narušytė ir L. Michelkevičė) ir R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“.

V. Michelkevičiaus ir “komandos” paroda „foto/karto/istorio/grafijos“, aplankiusi Kauną ir Berlyną (sic!) atkeliavo ir į Šiaulius. Išsamiau su ja susipažinti galima 3XPOZICIJA.LT portale - čia rasite ir fotoreportažą iš festivalio. Pirmą kartą projektas pristatytas 2007 m. gruodžio 13 d. „Prospekto“ galerijoje, Vilniuje. Jau nuo pat pirmųjų pristatymo dienų projektas sukėlė nemažai diskusijų, susilaukė kontraversiškų vertinimų ir iškėlė iš esmės naujų klausimų apie pačią Lietuvos fotografiją kaip istorinį ir kultūrinį reiškinį.

R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“ - tai Šiaulių Dailės Galerijos rūsyje esančiame kambarėlyje įrengtas “švediškas video-stalas”. Lankytojas patenka lyg į slaptą, privačią erdvę, kurioje ant stalų išdėlioti televizoriai transliuoja savarankiškus vaizdinius ir garsinius naratyvus. Įspūdį, kad instaliacijos autorius žino apie truputį nustebusius lankytojus, patvirtina tik prie televizorių pritvirtinti rašteliai “Garsą galima reguliuoti”. Visa kita - pritemdyta erdvė, apie paukščių gripą informuojantys lapeliai ant sienų , video montažinės aplinką atkartojanti atmosfera - sukelia keistą nuojautą, jog čia vyksta kažkokie neaiškūs dalykai (kuriuos išsiaiškinti ir buvo galima pačiam susidėliojant iš televizorių sklindančių pasakojimų kompoziciją).

Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 18 val. - “ENTER MENAS II” „Elnio“ fabrike (Vilniaus g. 72).
Projektas „Piešimo kambarys“ (kur. V. Budrevičiūtė). Dalyviai: Ugnius Ratnikas, Geistė Kinčinaitiytė, Vaida Budrevičiūtė, Pierre Mozain, Nicolas Zimny, Deimantė Kondrotaitė, Žaneta Jasaitytė, Karolis Laurinavičius, Alvydas Liūtaitis, Aušra Vaišvilaitė, Tomas Beržinis.

Šiauliai turi išties potencialią industrinę erdvę:

Balandžio 18 d., penktadienis, 11 val. - “ENTER TEORIJA” Šiaulių Dailės Galerijoje.
Teorinė konferencija: „medijų a/socialumas“. Pranešėjai: G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, T. Čiučelis, S.Valiulis, Ž. Pečiulis, R. Šukaitytė, V. Michelkevičius, V. Kinčinaitis. Po konferencijos - V. Klimašausko knygos „Alfavilnius“ pristatymas.

Visų pirma, dėl vienokių, ar kitokių priežasčių konferencijoje nedalyvavo pusė dalyvių (G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, S.Valiulis). Vaizdus ir konferencijos pranešėjų mini-paskaitas rasite čia.

Antra (nors tai nebūtinai yra minusas), konferencijos tema buvo išties plati. Ji garantavo, jog pranešėjai tilps į teminį lauką, reikalaujantį kone atskiros disciplinos ir išsamių tyrimų. Sprendinio tokiai problematikai, žinoma, neįmanoma atrasti nedidelės konferencijos rėmuose, bet - kita vertus - tikslas buvo greičiau pačių klausimų iškėlimas. Nors ir gana lėtai, bet medijų kritika Lietuvoje daro pirmus žingsnius. Labai svarbu aptikti Lietuvos kritikų ir teoretikų individualias pastangas pažvelgti į medijas kaip į naują reiškinį, ar net naują discipliną, reikalaujančią atitinkamo probleminio lauko ir atitinkamo žodyno reiškiniams apibūdinti.

Balandžio 18 d., šeštadienis, 20 val. - “ENTER ANIMACIJA” Šiaulių Dailės Galerijoje.
A. Petrulienės interaktyvios animacijos projektas „Stumbras ant taburetės“ (pristato: Menų spaustuvė“).

Itin malonia ir festivalį vainikuojančia staigmena tapo Auksės Petrulienės animacijos performansas. Po jos pasirodymo buvau paprašytas paimti is Auksės videointerviu “Šiaulių Televizijai”, todėl truputį išsamiau sužinojau apie šią neįprastą ir labai intriguojančią performanso, muzikos ir animacijos sintezę, kurią pati autorė vadina “psilikono teatru” (psyche + silikonas). Siūlau įdėmiau panagrinėti šios kūrėjos darbus ir veiklą - apie tai sužinosite puslapyje www.aukse.lt. Pažadėjau Auksei paanalizuoti jos veiklą ir publikuoti kritinį straipsnelį, ką netrukus ir padarysiu.

Post Scriptum

O neoficialioji festivalio dalis baigėsi kur kas vėliau - naktį iš šeštadienio į sekmadienį, pačiame Šiaulių centre. Tai buvo festivalio svečio iš prancūzijos Nicolas Zimny atliktas performansas-akcija, kurios metu alėjoje šalia “nykštukų” purškiamais dažais ant šaligatvio jis bandė išpiešti 51 baltą žvaigždę ir transformuoti Kaštonų alėją į “Hollywood Walk of Fame”. Kodėl 51? Todėl, kad Amerikos vėliavoje jų yra 50, o Lietuva - 51-oji. Kodėl žvaigždė? Todėl, kad Nicolas Zimny itin patinka konceptualios ideologizuotos formos. Nuo pat gatvės pradžios nusidriekė didelių, baltų žvaigždžių virtinė, tačiau… ji baigėsi ties 26-ąja, kadangi baigėsi dažai. Paaiškėjo, jog vienas iš dviejų flakonėlių buvo pavogtas. Tačiau Nicolas nepasimetė ir savo performansą vainikavo štai tokiu užrašu tiesiai ant šaligatvio: “Norėjau nupiešti 51, bet baigėsi dažai”. Kai tik Nicolas kartu su mumis - visa performansą stebėjusia ir moraliai menininką palaikiusia palyda - sugrįžo į Galeriją, prisistatė policija. Viskas atrodė taip, kaip ir turi būti: neklaužados menininkai atlikę konceptualų performansą vidury kameromis stebimo naktinio miesto skubiai pasišalina, o policija pavėluotai atvyksta į įvykio vietą ir sužino, jog dažai yra automobiliniai ir teks dar ilgai palaukti, kol nustebusių Šiauliečių batai ištrins jų pėdsakus.

 

Asociacija “Lietuvos-Vokietijos forumas” pristato projektą „Mes visi skirtingi, visi vienodi“

Iki š.m. gegužės 31 d. Vilniuje vyks tarptautinio projekto „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ kūrybinės dirbtuvės, į kurias kviečiami dalyvauti tiek pavieniai, tiek ir bendrijoms priklausantys tautinių mažumų atstovai. Projekto ekspozicijos bus rengiamos Vilniuje, Klaipėdoje, Lenkijos, Čekijos bei Vokietijos miestuose. Šį „Europos kultūrų dialogo metų 2008“ projektą vykdo asociacija „Lietuvos-Vokietijos Forumas“.

 

Straipsnis: “‘Keistos tiesos’: tarp pranešimo ir suvokimo”

Dienraščio “Klaipėda” skiltyje “Gintaro Lašai” aptikau Gyčio Skudžinsko straipsnį apie “Keistų Tiesų” parodą Klaipėdos Parodų Rūmuose.

 

TROJANAS ŠV. JONO GATVĖJE, arba “Paskutinioji lietuvių dailės paroda”

Yra toks terminas “trojanas”. Etimologija siekia antiką. Įsibrovėliai klasta patenka į
apgultą Troją ir ją užkariauja. Mito esmė ta, jog įsibrovėlius įsileidžia kaip savus.
Išdavikiškas manevras. Šiuolaikiniame pasaulyje šiuo terminu vadinama ir programa,
įsibraunanti į kompiuterį ir slapta vagianti įvairius duomenis. Tokį džiaugsmą “pasigavo”
ir senučiukas “Šv. Jono gatvės” galerijos kompiuteris prieš pat “Paskutiniosios lietuvių
dailės parodos” atidarymą. Trojano būta tikrai agresyvaus, todėl kompiuteris išleido
paskutinį atodūsį ir visi planai sumaketuoti parodos plakatus nuėjo perniek.
“Ką padarysi”, pasakytų Kurtas Vonegutas. Iš nemalonios situacijos buvo išsisukta
kitais keliais, tačiau šis inicidentas privertė susimąstyti apie pačios parodos funkciją.
Argi tai nebuvo situacija, kuomet galva nesuprato, kur ją kojos nunešė?

 

ANONSAS: Paskutinioji lietuvių dailės paroda 07-09-20

Šv. Jono gatvės galerija, Šv. Jono 11, Vilnius
2007 09 20 – 10 07
Kuratoriai: Rima Blažytė, Vidas Poškus
Organizatorius: Lietuvių dailos mylėtojų draugija

Paskutinioji lietuvių dailės paroda yra skirta Pirmosios lietuvių parodos (atidarytos 1907 metais sausio 9 dieną naujuoju stiliumi Vileišių rūmuose Antakalnyje, Vilniuje) šimtosioms metinėms.
Paskutiniosios lietuvių parodos tikslas – reflektuoti tautiškumo temą sparčiai besiglobalizuojančiame pasaulyje.
Ar šiandieninėmis sąlygomis dar įmanoma kalbėti apie tautinę valstybę, tautiniais pagrindais konsoliduotą visuomenę?
Kokia nacionalumo prasmė postmodernioje kultūroje ir mene?
Koks jo santykis su praeitimi, dabartimi ir ateitimi?
Ar egzistuoja aktualus, gyvas, betarpiškas 2007 metų parodos dalyvių ryšys su 1907 metų paroda?
Ar tikrai šį projektą galima vadinti paskutiniąja lietuvių paroda? Ar ši paroda tikrai yra paskutinė, ar jos dalyviai suvokia save kaip lietuvius ir ar tai tikrai yra paroda?

Į klausimus parodoje bandys atsakyti ir “Keistos tiesos”.
Info paimta iš Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos puslapio.

 

“Keistos Tiesos” Klaipėdos parodų rūmuose - parodos atidarymas rugsėjo 28d.

Klaipėdoje bus rodoma trijų dalių videoprojekcijų instaliacija. Žemiau - įvado tekstas apie projektą.

Kai mintys formuluojamos emocionaliai neprisirišus prie jų turinio, stiprėja tiek pasaulėvoka, tiek savivoka. O šiame projekte emocionaliai nepriklausomas “kalbėtojas” yra kompiuteris. Reikėtų pabrėžti, jog sakinio dalių, iš kurių konstruojami sakiniai, parinkimas – mano kūrybos vaisius, todėl neišvengiamai įtakoju atitinkamų temų (menas, politika, sociumas), kurios išryškėja skaitant vieną po kito atsirandančius sakinius, atsiradimą.Viena iš atraminių projekto tezių- pranešimas yra jo kontekstas, t.y., tas pats tekstas būdamas skirtingose erdvėse gali sukelti skirtingas asociacijas ir vertinimus, kas ir yra “Keistų tiesų” tikslas. Šie tekstai funkcionuoja aplinkoje kaip tam tikras netikėtas atradimas ir neišvengiamai sąveikauja su kontekstu, kuriame jie eksponuojami- parodų sale, miesto erdve, viešos paskirties pastatų interjerais. Šiuo projektu imuosi tyrinėti asmeninio teksto suvokimo galimybes viešose erdvėse.Pats projektas – tai trumpi sakiniai, nedidelės sentencijos. Teksto, kurį generuoja kompiuteris, eksplikavimas vyksta naudojant įvairias priemones – monitorius, projektorius, švieslentes. Tekstas sudaromas iš jau duotų žodžių, kurie pagal specialiai sukurtą algoritmą atsitiktine tvarka “surenkami” į sakinį. Toks teksto generavimas vyksta nuolatos, kas tam tikrą laiko intervalą. Stebint besikeičiančius tekstus, neįmanoma numatyti, koks konkrečiai tekstas pasirodys netrukus. Tačiau kiekvienas gautas sakinys yra prasmingas tiek gramatiškai, tiek semantiškai. Savotišką paralelę galima atrasti Senovės Kinų “Pranašysčių Knygoje” (I-Chin), kur skaitytojas turi išmesti pagaliukus, pagal kurių kombinaciją sudaroma heksograma, o ji savo ruožtu nurodo į atitinkamą tekstą – jo prasmė turi būti suvokta kaip atsakymas į “čia ir dabar” užduotą klausimą. Šį pavyzdį pasitelkiu ne todėl, kad ketinčiau mistifikuoti, ar siūlyčiau iš anksto apibrėžtą suvokimo principą. Priešingai – palieku laisvę interpretacijai, asmeniniams apmąstymams, atsitiktinumams ir sutapimams, kurie dažnai tampa naudingais stengiantis pozityviai vertinti aplinką bei save.

Tomas Čiučelis, 2007

 

“SABOTAŽAS 2007″

Ką gi, šiandien- parodos atidarymas galerijoj “Kairė-Dešinė” (Latako 3). Kontekstas nedviprasmiškas- “Alternatyvus Moterų Festivalis”. Įdomu, kaip Keistos Tiesos integruosis jame- parodoj be manęs ir Tautvydo Bajarkevičiaus- vien moterys. Kaip bebūtų, atsiliepimai ir komentarai- netrukus. O kol kas- skubu visur suspėti.

 

Parodos “KOMENTARAI@3xpozicija.lt” atidarymas spalio 18d.

Paroda “KOMENTARAI@3xpozicija.lt”- viešo kuravimo internetu rezultatas. Lietuvoje tai naujovė. Nors pagrindinė parodos teminė gairė buvo postfotografija kaip reiškinys, ji galiausiai tapo fotografija kaip taikiniu. Taip nutiko po truputį aiškėjant konceptualiems bei vizualiems parodos kontūrams, kai dalyviai, išsibendravę ir išsikomentavę 3XPOZICIJOS tinklalapyje bei susitikę ”gyvai”, galiausiai apsisprendė dėl savo darbų.
Pats parodos pavadinimas gana aiškiai nurodo į konceptualų parodos pobūdį. Ką gali žinoti, gal tai paprastesnis būdas palaikyti distanciją su estetinės bei etinės kritikos objektu. Kita vertus, jo motyvacija vis tik daugialypė- žmogus su pakankamu analoginiu bei skaitmeniu išsilavinimu