Norėčiau padėkoti “Literatūros ir Meno” priedo “PARK@S” priedo redaktorei Sigitai Inčiūrienei už malonų pokalbį (festivalis “Enter 6″, konferencija “Medijų a/socialumas”), kuris interviu pavidalu patalpintas šios savaitės laikraščio numeryje. Mums besikalbant į paviršių iškilo keletas tikrai įdomių minčių. Pasistengsiu kuo greičiau paruošti ir publikuoti konferencijoje skaityto pranešimo tekstą.
Jei šio retrospektyvaus komentaro vėlavimą pateisinti “kažko įdomaus” sukeltais apmąstymais, tuomet tai visai nebloga šito posto pradžia. Jei rimčiau, tai Šiauliuose vykęs kasmetinis medijų meno festivalis „Enter 6“ (2008 m. balandžio 17-19 d.) paliko nemažai pamąstyti ir prisiminti vertų įspūdžių. Sunku jį palyginti anksčiau vykusių “Enter” festivalių kontekste dėl paprastos priežasties - juose nebuvau, midaus negėriau (žinoma, išskyrus keletą sporadiškų apsilankymų). Nors ir teko girdėti nemažai vertinimų, palyginimų ir kritikos iš šalies, tačiau nedrįsčiau prisiimti atsakomybės už man nepriklausančius atsiliepimus. Geriausiai apie festivalio “raidą”, apie jo mutacijas ir rezultatus galėtų papasakoti jo rengėjai su Virgiu Kinčinaičiu priešakyje. Savo ruožtu turiu jiems padėkoti už galimybę sudalyvauti ir įkišti nosį į veiksmo virtuvę šiųmetiniame festivalyje. Bet apie viską iš eilės. Paminėsiu keletą, mano nuomone, svarbesnių festivalio momentų.
Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 17 val - “ENTER MENAS I” Šiaulių Dailės Galerijoje. Parodos „foto/karto/istorio/grafijos“ atidarymas ir knygos pristatymas (kur. V. Michelkevičius, A. Narušytė ir L. Michelkevičė) ir R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“.
V. Michelkevičiaus ir “komandos” paroda „foto/karto/istorio/grafijos“, aplankiusi Kauną ir Berlyną (sic!) atkeliavo ir į Šiaulius. Išsamiau su ja susipažinti galima 3XPOZICIJA.LT portale - čia rasite ir fotoreportažą iš festivalio. Pirmą kartą projektas pristatytas 2007 m. gruodžio 13 d. „Prospekto“ galerijoje, Vilniuje. Jau nuo pat pirmųjų pristatymo dienų projektas sukėlė nemažai diskusijų, susilaukė kontraversiškų vertinimų ir iškėlė iš esmės naujų klausimų apie pačią Lietuvos fotografiją kaip istorinį ir kultūrinį reiškinį.
R. Narkaus instaliacija „Balandžio 17 H5N1“ - tai Šiaulių Dailės Galerijos rūsyje esančiame kambarėlyje įrengtas “švediškas video-stalas”. Lankytojas patenka lyg į slaptą, privačią erdvę, kurioje ant stalų išdėlioti televizoriai transliuoja savarankiškus vaizdinius ir garsinius naratyvus. Įspūdį, kad instaliacijos autorius žino apie truputį nustebusius lankytojus, patvirtina tik prie televizorių pritvirtinti rašteliai “Garsą galima reguliuoti”. Visa kita - pritemdyta erdvė, apie paukščių gripą informuojantys lapeliai ant sienų , video montažinės aplinką atkartojanti atmosfera - sukelia keistą nuojautą, jog čia vyksta kažkokie neaiškūs dalykai (kuriuos išsiaiškinti ir buvo galima pačiam susidėliojant iš televizorių sklindančių pasakojimų kompoziciją).
Balandžio 17 d., ketvirtadienis, 18 val. - “ENTER MENAS II” „Elnio“ fabrike (Vilniaus g. 72). Projektas „Piešimo kambarys“ (kur. V. Budrevičiūtė). Dalyviai: Ugnius Ratnikas, Geistė Kinčinaitiytė, Vaida Budrevičiūtė, Pierre Mozain, Nicolas Zimny, Deimantė Kondrotaitė, Žaneta Jasaitytė, Karolis Laurinavičius, Alvydas Liūtaitis, Aušra Vaišvilaitė, Tomas Beržinis.
Šiauliai turi išties potencialią industrinę erdvę:
Balandžio 18 d., penktadienis, 11 val. - “ENTER TEORIJA” Šiaulių Dailės Galerijoje. Teorinė konferencija: „medijų a/socialumas“. Pranešėjai: G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, T. Čiučelis, S.Valiulis, Ž. Pečiulis, R. Šukaitytė, V. Michelkevičius, V. Kinčinaitis. Po konferencijos - V. Klimašausko knygos „Alfavilnius“ pristatymas.
Visų pirma, dėl vienokių, ar kitokių priežasčių konferencijoje nedalyvavo pusė dalyvių (G. Mažeikis, T. Šarūnas, R. Venckus, S.Valiulis). Vaizdus ir konferencijos pranešėjų mini-paskaitas rasite čia.
Antra (nors tai nebūtinai yra minusas), konferencijos tema buvo išties plati. Ji garantavo, jog pranešėjai tilps į teminį lauką, reikalaujantį kone atskiros disciplinos ir išsamių tyrimų. Sprendinio tokiai problematikai, žinoma, neįmanoma atrasti nedidelės konferencijos rėmuose, bet - kita vertus - tikslas buvo greičiau pačių klausimų iškėlimas. Nors ir gana lėtai, bet medijų kritika Lietuvoje daro pirmus žingsnius. Labai svarbu aptikti Lietuvos kritikų ir teoretikų individualias pastangas pažvelgti į medijas kaip į naują reiškinį, ar net naują discipliną, reikalaujančią atitinkamo probleminio lauko ir atitinkamo žodyno reiškiniams apibūdinti.
Balandžio 18 d., šeštadienis, 20 val. - “ENTER ANIMACIJA” Šiaulių Dailės Galerijoje. A. Petrulienės interaktyvios animacijos projektas „Stumbras ant taburetės“ (pristato: Menų spaustuvė“).
Itin malonia ir festivalį vainikuojančia staigmena tapo Auksės Petrulienės animacijos performansas. Po jos pasirodymo buvau paprašytas paimti is Auksės videointerviu “Šiaulių Televizijai”, todėl truputį išsamiau sužinojau apie šią neįprastą ir labai intriguojančią performanso, muzikos ir animacijos sintezę, kurią pati autorė vadina “psilikono teatru” (psyche + silikonas). Siūlau įdėmiau panagrinėti šios kūrėjos darbus ir veiklą - apie tai sužinosite puslapyje www.aukse.lt. Pažadėjau Auksei paanalizuoti jos veiklą ir publikuoti kritinį straipsnelį, ką netrukus ir padarysiu.
Post Scriptum
O neoficialioji festivalio dalis baigėsi kur kas vėliau - naktį iš šeštadienio į sekmadienį, pačiame Šiaulių centre. Tai buvo festivalio svečio iš prancūzijos Nicolas Zimny atliktas performansas-akcija, kurios metu alėjoje šalia “nykštukų” purškiamais dažais ant šaligatvio jis bandė išpiešti 51 baltą žvaigždę ir transformuoti Kaštonų alėją į “Hollywood Walk of Fame”. Kodėl 51? Todėl, kad Amerikos vėliavoje jų yra 50, o Lietuva - 51-oji. Kodėl žvaigždė? Todėl, kad Nicolas Zimny itin patinka konceptualios ideologizuotos formos. Nuo pat gatvės pradžios nusidriekė didelių, baltų žvaigždžių virtinė, tačiau… ji baigėsi ties 26-ąja, kadangi baigėsi dažai. Paaiškėjo, jog vienas iš dviejų flakonėlių buvo pavogtas. Tačiau Nicolas nepasimetė ir savo performansą vainikavo štai tokiu užrašu tiesiai ant šaligatvio: “Norėjau nupiešti 51, bet baigėsi dažai”. Kai tik Nicolas kartu su mumis - visa performansą stebėjusia ir moraliai menininką palaikiusia palyda - sugrįžo į Galeriją, prisistatė policija. Viskas atrodė taip, kaip ir turi būti: neklaužados menininkai atlikę konceptualų performansą vidury kameromis stebimo naktinio miesto skubiai pasišalina, o policija pavėluotai atvyksta į įvykio vietą ir sužino, jog dažai yra automobiliniai ir teks dar ilgai palaukti, kol nustebusių Šiauliečių batai ištrins jų pėdsakus.
Įsibėgėja gana ambicingas projektas, kurio sumanymas jau pusantrų metų tupėjo mano ir Vytauto Michelkevičiaus galvose: kartu su VšĮ “Mene” pradedamas Levo Manovichiaus knygos “The Language of New Media” lietuviškos versijos leidybos projektas. Pagal jau patvirtintus projekto planus, knyga bus išleista iki šių metų pabaigos. Pirmasis knygos fragmentas jau publikuotas portale www.balsas.cc.
“Naujųjų medijų kalba” - kodėl ji, kodėl dabar, kodėl lietuviškai?
Trumpai apžvelgiant projekto esmę, ko gero, pirmiausia reikėtų nusakyti tam tikrą situacijos problematiką. Šiuo atveju problema yra dvilypė. Visų pirma, Lietuvoje jaučiamas naujausios kritinės literatūros apie naująsias medijas trūkumas. Didžioji naujausios šviečiamosios ir metodinės literatūros dalis yra užsienio kalba, todėl atsiranda sunkumų dėl jos integravimo į edukacines programas bei idėjų sklaidos plačiojoje visuomenėje. Internetinis žurnalas www.balsas.cc šiandien yra kone vienintelis skaitmeninis “Prometėjas” Lietuvoje.
Kita problemos pusė - tai naujųjų medijų kritinio diskurso formavimas, kurio strategijas galima apčiuopti dažniausiai tik marginalinėse kultūrinės raiškos sferose. Imantis bendros medijų istorinės apžvalgos atsiranda netikslumų ne vien dėl kultūriškai įteisinto teorinio modelio nebuvimo, bet ir dėl termninijos, sąvokų neapibrėžtumų.
Tam, kad Lietuvos kultūros kritikai, dėstytojai, medijų aktyvistai, menininkai ir studentai galėtų adekvačiai vertinti bei kalbėti apie aktualius naujųjų medijų kultūros reiškinius, reikalinga terminologija, kuri padėtų plėtoti kritinį naujųjų medijų diskursą. Tai būtina norint turėti autentišką balsą ir kritišką nuomonę, o ne tenkintis pasyviu, informaciniais greitkeliais atplūstančių idėjų replikavimu. „Naujųjų medijų kalba” atitinka vadovėlio, gido, pažintinio leidinio formatą. Be to, knygoje bus pateikiamas ir specifinių terminų bei sąvokų žodynėlis, kuris bus sudarytas išvertus knygos tekstą.
Lietuvos kontekste tai bus pirmoji knyga, kritiškai nagrinėjanti naująsias medijas ir pateikianti istorinę medijų raidos analizę. Knyga pirmiausia bus aktuali akademiniam šalies sluoksniui (studentams, dėstytojams), menininkams, naujųjų medijų aktyvistams, kultūros istorikams ir kritikams. Ji galės būti įtraukiama į universitetines mokymo programas, tapti pažintine priemone humanitarams ir visiems, kam įdomu susipažinti su naujosiomis medijomis ir apčiuopti istorines šiuolaikinės technokultūros gaires.
Projekto iniciatoriai ketina pasikviesti L.Manovichių į Lietuvą paskaitų ciklui ir seminarams, kritinėms diskusijoms ir naujausių medijų meno tendencijų aptarimui.
Iki š.m. gegužės 31 d. Vilniuje vyks tarptautinio projekto „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ kūrybinės dirbtuvės, į kurias kviečiami dalyvauti tiek pavieniai, tiek ir bendrijoms priklausantys tautinių mažumų atstovai. Projekto ekspozicijos bus rengiamos Vilniuje, Klaipėdoje, Lenkijos, Čekijos bei Vokietijos miestuose. Šį „Europos kultūrų dialogo metų 2008“ projektą vykdo asociacija „Lietuvos-Vokietijos Forumas“.
Negalėjau nepublikuoti pranešimo apie tai, kad rytoj - sausio 22d., 10 val. ryto - Vilniaus apygardos teisme (buvusiuose KGB rumuose) - Gedimino pr.40/1, įėjimas iš Vasario 16 g. - bus svarstoma civilinė byla prieš 4 piliečius: Juratę Markevičienę, Tomą Bakučionį, Vytautą Damaševičių ir Gediminą Urboną. Piliečiai kaltinami “eksperimentavimu viešojo intereso srityje ir kitais neteisetais veiksmais, bei bandymais apeiti įstatymus, ir kt., dėl ko ieškovas - UAB ‘Rojaus Apartamentai’ patyrė 609,904 litų ir 11 centų nuostolį”.
Dėl šios skundžiamos piliečių veiklos kol kas negali būti nugriautas k/t Lietuva ir pradeti daugiaukščio daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbai sklype Pylimo g.17, Vilniuje. 0,4 ha Sklypas Pylimo 17 yra valstybės nuosavybė, pagal sutartį išnuomotas kinoteatro veiklai 99 metams iki 2093m. Kinoteatrą “Lietuva”2003m. privatizavo bendrovė “VP market”, o 2005m. spalio mėn. iš pastarosios perpirko UAB “Rojaus Apartamentai”.
Žiniasklaidoje kol kas apie tai nė žodžio. Bylos baigtis (abiem atvejais), neabejotinai, bus simptomiška ir parodys civilinio intereso padėtį šiandieninėje “neo-liberalėjančioje demokratinėje santvarkoje”.
PASTABA: Nusprendžiau publikuoti pataisytą ir papildytą ankstenės recenzijos variantą ir ištrinti senąją versiją. Štai, kur nuveda skubėjimas, štai dėl ko darau atsiprašymo reveransą tiems, kas skaitė pirmąjį variantą. Straipsnį t.p. galima rasti portale www.balsas.cc.
2007 m. rudenį bibliotekų ir knygynų lentynos, ant kurių parašyta “Medijos” (o kai kur – “Kultūra”, “Sociologija”, “Naujienos”, “Menas”, “Filosofija”), susilaukė dar vieno gyventojo: V. Kinčinaičio “Audiovizualinės kultūros kon/tekstų”. Nors pats autorius knygos įžangoje nuogąstauja, kad kuklinosi prisidėsiąs prie vis gausėjančios literatūros apie medijas aruodo, tačiau šis atvejas verčia tokią iniciatyvą pasitikti kuo palankiausiai. Be to,anot paties V. Kinčinaičio, ši monografija („įžvalgų rinkinys“), dabar jau yra „sudėtinė bendro proceso dalis“, o procesas – tai ne kas kita, kaip medijų kultūros savirefleksija įvairiausiomis jos formomis.
Poreikis formuluoti, performuluoti, ieškoti apibrėžčių, sąsajų, įžvalgų, turi būti tenkinamas ir nuolat skatinamas – bet kokios pastangos yra pateisinamos ir naudingos, kadangi atlieka gyvybiškai svarbią savirefleksijos funkciją. Daugeliu atžvilgių technokultūrinė dabartis (kaip ir visos kitos dabartys) plaukioja lyg debesis, ieškantis savo vardo – tai vaizdinys, kuris tiesiog trokšta būti suformuluotas. Šis poreikis formuluoti kyla dėl frustracijos, atsirandančios nesuspėjant paskui technokultūros greitakalbę (ar greitaveiką?). Kažkas panašaus patiriama besiklausant pernelyg greitai kalbančio užsieniečio – dėl blogo kalbos žinojimo ir žodžių srauto tempo sunku nuosekliai sekti mintį, todėl tokios kalbos suvokimas pasidaro fragmentiškas, apsiribojantis padrikomis frazėmis, tarp kurių neįmanoma atkurti ryšio. Taigi – kasdienis tempas, techno/meta/kiber-patirčių kaleidoskopas. Tai formos lenktynės su turiniu, tik už šį turinį industriniame totalizatoriuje statomos vis mažesnės sumos. (more…)
Yra toks terminas “trojanas”. Etimologija siekia antiką. Įsibrovėliai klasta patenka į
apgultą Troją ir ją užkariauja. Mito esmė ta, jog įsibrovėlius įsileidžia kaip savus.
Išdavikiškas manevras. Šiuolaikiniame pasaulyje šiuo terminu vadinama ir programa,
įsibraunanti į kompiuterį ir slapta vagianti įvairius duomenis. Tokį džiaugsmą “pasigavo”
ir senučiukas “Šv. Jono gatvės” galerijos kompiuteris prieš pat “Paskutiniosios lietuvių
dailės parodos” atidarymą. Trojano būta tikrai agresyvaus, todėl kompiuteris išleido
paskutinį atodūsį ir visi planai sumaketuoti parodos plakatus nuėjo perniek.
“Ką padarysi”, pasakytų Kurtas Vonegutas. Iš nemalonios situacijos buvo išsisukta
kitais keliais, tačiau šis inicidentas privertė susimąstyti apie pačios parodos funkciją.
Argi tai nebuvo situacija, kuomet galva nesuprato, kur ją kojos nunešė? (more…)
Šv. Jono gatvės galerija, Šv. Jono 11, Vilnius
2007 09 20 – 10 07
Kuratoriai: Rima Blažytė, Vidas Poškus
Organizatorius: Lietuvių dailos mylėtojų draugija
Paskutinioji lietuvių dailės paroda yra skirta Pirmosios lietuvių parodos (atidarytos 1907 metais sausio 9 dieną naujuoju stiliumi Vileišių rūmuose Antakalnyje, Vilniuje) šimtosioms metinėms.
Paskutiniosios lietuvių parodos tikslas – reflektuoti tautiškumo temą sparčiai besiglobalizuojančiame pasaulyje.
Ar šiandieninėmis sąlygomis dar įmanoma kalbėti apie tautinę valstybę, tautiniais pagrindais konsoliduotą visuomenę?
Kokia nacionalumo prasmė postmodernioje kultūroje ir mene?
Koks jo santykis su praeitimi, dabartimi ir ateitimi?
Ar egzistuoja aktualus, gyvas, betarpiškas 2007 metų parodos dalyvių ryšys su 1907 metų paroda?
Ar tikrai šį projektą galima vadinti paskutiniąja lietuvių paroda? Ar ši paroda tikrai yra paskutinė, ar jos dalyviai suvokia save kaip lietuvius ir ar tai tikrai yra paroda?
Klaipėdoje bus rodoma trijų dalių videoprojekcijų instaliacija. Žemiau - įvado tekstas apie projektą.
Kai mintys formuluojamos emocionaliai neprisirišus prie jų turinio, stiprėja tiek pasaulėvoka, tiek savivoka. O šiame projekte emocionaliai nepriklausomas “kalbėtojas” yra kompiuteris. Reikėtų pabrėžti, jog sakinio dalių, iš kurių konstruojami sakiniai, parinkimas – mano kūrybos vaisius, todėl neišvengiamai įtakoju atitinkamų temų (menas, politika, sociumas), kurios išryškėja skaitant vieną po kito atsirandančius sakinius, atsiradimą.Viena iš atraminių projekto tezių- pranešimas yra jo kontekstas, t.y., tas pats tekstas būdamas skirtingose erdvėse gali sukelti skirtingas asociacijas ir vertinimus, kas ir yra “Keistų tiesų” tikslas. Šie tekstai funkcionuoja aplinkoje kaip tam tikras netikėtas atradimas ir neišvengiamai sąveikauja su kontekstu, kuriame jie eksponuojami- parodų sale, miesto erdve, viešos paskirties pastatų interjerais. Šiuo projektu imuosi tyrinėti asmeninio teksto suvokimo galimybes viešose erdvėse.Pats projektas – tai trumpi sakiniai, nedidelės sentencijos. Teksto, kurį generuoja kompiuteris, eksplikavimas vyksta naudojant įvairias priemones – monitorius, projektorius, švieslentes. Tekstas sudaromas iš jau duotų žodžių, kurie pagal specialiai sukurtą algoritmą atsitiktine tvarka “surenkami” į sakinį. Toks teksto generavimas vyksta nuolatos, kas tam tikrą laiko intervalą. Stebint besikeičiančius tekstus, neįmanoma numatyti, koks konkrečiai tekstas pasirodys netrukus. Tačiau kiekvienas gautas sakinys yra prasmingas tiek gramatiškai, tiek semantiškai. Savotišką paralelę galima atrasti Senovės Kinų “Pranašysčių Knygoje” (I-Chin), kur skaitytojas turi išmesti pagaliukus, pagal kurių kombinaciją sudaroma heksograma, o ji savo ruožtu nurodo į atitinkamą tekstą – jo prasmė turi būti suvokta kaip atsakymas į “čia ir dabar” užduotą klausimą. Šį pavyzdį pasitelkiu ne todėl, kad ketinčiau mistifikuoti, ar siūlyčiau iš anksto apibrėžtą suvokimo principą. Priešingai – palieku laisvę interpretacijai, asmeniniams apmąstymams, atsitiktinumams ir sutapimams, kurie dažnai tampa naudingais stengiantis pozityviai vertinti aplinką bei save.
Planuojamas išleisti Lev'o Manovich'iaus The Language of New Media vertimas į lietuvių kalbą. Knyga jau verčiama. Projektas vyksta bendradarbiaujant su V.Michelkevičium ir www.balsas.cc
Negalėjau nepublikuoti pranešimo apie tai, kad rytoj - sausio 22d., 10 val. ryto - Vilniaus apygardos teisme (buvusiuose KGB rumuose) - Gedimino pr.40/1, įėjimas iš Vasario 16 g. - bus svarstoma civilinė byla prieš 4 piliečius: Juratę Markevičienę, Tomą Bakučionį, Vytautą Damaševičių ir Gediminą Urboną. Piliečiai kaltinami “eksperimentavimu viešojo intereso srityje ir kitais neteisetais veiksmais, bei bandymais apeiti įstatymus, ir kt., dėl ko ieškovas - UAB ‘Rojaus Apartamentai’ patyrė 609,904 litų ir 11 centų nuostolį”.
