Naujosios medijos kalba lietuviškai

Įsibėgėja gana ambicingas projektas, kurio sumanymas jau pusantrų metų tupėjo mano ir Vytauto Michelkevičiaus galvose: kartu su VšĮ “Mene” pradedamas Levo Manovichiaus knygos “The Language of New Media” lietuviškos versijos leidybos projektas. Pagal jau patvirtintus projekto planus, knyga bus išleista iki šių metų pabaigos. Pirmasis knygos fragmentas jau publikuotas portale www.balsas.cc.

“Naujųjų medijų kalba” - kodėl ji, kodėl dabar, kodėl lietuviškai?

Trumpai apžvelgiant projekto esmę, ko gero, pirmiausia reikėtų nusakyti tam tikrą situacijos problematiką. Šiuo atveju problema yra dvilypė. Visų pirma, Lietuvoje jaučiamas naujausios kritinės literatūros apie naująsias medijas trūkumas. Didžioji naujausios šviečiamosios ir metodinės literatūros dalis yra užsienio kalba, todėl atsiranda sunkumų dėl jos integravimo į edukacines programas bei idėjų sklaidos plačiojoje visuomenėje. Internetinis žurnalas www.balsas.cc šiandien yra kone vienintelis skaitmeninis “Prometėjas” Lietuvoje.

Kita problemos pusė - tai naujųjų medijų kritinio diskurso formavimas, kurio strategijas galima apčiuopti dažniausiai tik marginalinėse kultūrinės raiškos sferose. Imantis bendros medijų istorinės apžvalgos atsiranda netikslumų ne vien dėl kultūriškai įteisinto teorinio modelio nebuvimo, bet ir dėl termninijos, sąvokų neapibrėžtumų.

Tam, kad Lietuvos kultūros kritikai, dėstytojai, medijų aktyvistai, menininkai ir studentai galėtų adekvačiai vertinti bei kalbėti apie aktualius naujųjų medijų kultūros reiškinius, reikalinga terminologija, kuri padėtų plėtoti kritinį naujųjų medijų diskursą. Tai būtina norint turėti autentišką balsą ir kritišką nuomonę, o ne tenkintis pasyviu, informaciniais greitkeliais atplūstančių idėjų replikavimu. „Naujųjų medijų kalba” atitinka vadovėlio, gido, pažintinio leidinio formatą. Be to, knygoje bus pateikiamas ir specifinių terminų bei sąvokų žodynėlis, kuris bus sudarytas išvertus knygos tekstą.

Lietuvos kontekste tai bus pirmoji knyga, kritiškai nagrinėjanti naująsias medijas ir pateikianti istorinę medijų raidos analizę. Knyga pirmiausia bus aktuali akademiniam šalies sluoksniui (studentams, dėstytojams), menininkams, naujųjų medijų aktyvistams, kultūros istorikams ir kritikams. Ji galės būti įtraukiama į universitetines mokymo programas, tapti pažintine priemone humanitarams ir visiems, kam įdomu susipažinti su naujosiomis medijomis ir apčiuopti istorines šiuolaikinės technokultūros gaires.

Projekto iniciatoriai ketina pasikviesti L.Manovichių į Lietuvą paskaitų ciklui ir seminarams, kritinėms diskusijoms ir naujausių medijų meno tendencijų aptarimui.

Tokios štai gairės. O kol kas - prie darbų.

 

Asociacija “Lietuvos-Vokietijos forumas” pristato projektą „Mes visi skirtingi, visi vienodi“

Iki š.m. gegužės 31 d. Vilniuje vyks tarptautinio projekto „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ kūrybinės dirbtuvės, į kurias kviečiami dalyvauti tiek pavieniai, tiek ir bendrijoms priklausantys tautinių mažumų atstovai. Projekto ekspozicijos bus rengiamos Vilniuje, Klaipėdoje, Lenkijos, Čekijos bei Vokietijos miestuose. Šį „Europos kultūrų dialogo metų 2008“ projektą vykdo asociacija „Lietuvos-Vokietijos Forumas“.

 

V. Kinčinaitis, “Audiovizualinės kultūros kon/tekstai” - kritinė apžvalga

 

 

PASTABA: Nusprendžiau publikuoti pataisytą ir papildytą ankstenės recenzijos variantą ir ištrinti senąją versiją. Štai, kur nuveda skubėjimas, štai dėl ko darau atsiprašymo reveransą tiems, kas skaitė pirmąjį variantą. Straipsnį t.p. galima rasti portale www.balsas.cc.

2007 m. rudenį bibliotekų ir knygynų lentynos, ant kurių parašyta “Medijos” (o kai kur – “Kultūra”, “Sociologija”, “Naujienos”, “Menas”, “Filosofija”), susilaukė dar vieno gyventojo: V. Kinčinaičio “Audiovizualinės kultūros kon/tekstų”. Nors pats autorius knygos įžangoje nuogąstauja, kad kuklinosi prisidėsiąs prie vis gausėjančios literatūros apie medijas aruodo, tačiau šis atvejas verčia tokią iniciatyvą pasitikti kuo palankiausiai. Be to, anot paties V. Kinčinaičio, ši monografija („įžvalgų rinkinys“), dabar jau yra „sudėtinė bendro proceso dalis“, o procesas – tai ne kas kita, kaip medijų kultūros savirefleksija įvairiausiomis jos formomis.

Poreikis formuluoti, performuluoti, ieškoti apibrėžčių, sąsajų, įžvalgų, turi būti tenkinamas ir nuolat skatinamas – bet kokios pastangos yra pateisinamos ir naudingos, kadangi atlieka gyvybiškai svarbią savirefleksijos funkciją. Daugeliu atžvilgių technokultūrinė dabartis (kaip ir visos kitos dabartys) plaukioja lyg debesis, ieškantis savo vardo – tai vaizdinys, kuris tiesiog trokšta būti suformuluotas. Šis poreikis formuluoti kyla dėl frustracijos, atsirandančios nesuspėjant paskui technokultūros greitakalbę (ar greitaveiką?). Kažkas panašaus patiriama besiklausant pernelyg greitai kalbančio užsieniečio – dėl blogo kalbos žinojimo ir žodžių srauto tempo sunku nuosekliai sekti mintį, todėl tokios kalbos suvokimas pasidaro fragmentiškas, apsiribojantis padrikomis frazėmis, tarp kurių neįmanoma atkurti ryšio. Taigi – kasdienis tempas, techno/meta/kiber-patirčių kaleidoskopas. Tai formos lenktynės su turiniu, tik už šį turinį industriniame totalizatoriuje statomos vis mažesnės sumos.

 

Straipsnis: “‘Keistos tiesos’: tarp pranešimo ir suvokimo”

Dienraščio “Klaipėda” skiltyje “Gintaro Lašai” aptikau Gyčio Skudžinsko straipsnį apie “Keistų Tiesų” parodą Klaipėdos Parodų Rūmuose.