PASTABA: Nusprendžiau publikuoti pataisytą ir papildytą ankstenės recenzijos variantą ir ištrinti senąją versiją. Štai, kur nuveda skubėjimas, štai dėl ko darau atsiprašymo reveransą tiems, kas skaitė pirmąjį variantą. Straipsnį t.p. galima rasti portale www.balsas.cc.
2007 m. rudenį bibliotekų ir knygynų lentynos, ant kurių parašyta “Medijos” (o kai kur – “Kultūra”, “Sociologija”, “Naujienos”, “Menas”, “Filosofija”), susilaukė dar vieno gyventojo: V. Kinčinaičio “Audiovizualinės kultūros kon/tekstų”. Nors pats autorius knygos įžangoje nuogąstauja, kad kuklinosi prisidėsiąs prie vis gausėjančios literatūros apie medijas aruodo, tačiau šis atvejas verčia tokią iniciatyvą pasitikti kuo palankiausiai. Be to, anot paties V. Kinčinaičio, ši monografija („įžvalgų rinkinys“), dabar jau yra „sudėtinė bendro proceso dalis“, o procesas – tai ne kas kita, kaip medijų kultūros savirefleksija įvairiausiomis jos formomis.
Poreikis formuluoti, performuluoti, ieškoti apibrėžčių, sąsajų, įžvalgų, turi būti tenkinamas ir nuolat skatinamas – bet kokios pastangos yra pateisinamos ir naudingos, kadangi atlieka gyvybiškai svarbią savirefleksijos funkciją. Daugeliu atžvilgių technokultūrinė dabartis (kaip ir visos kitos dabartys) plaukioja lyg debesis, ieškantis savo vardo – tai vaizdinys, kuris tiesiog trokšta būti suformuluotas. Šis poreikis formuluoti kyla dėl frustracijos, atsirandančios nesuspėjant paskui technokultūros greitakalbę (ar greitaveiką?). Kažkas panašaus patiriama besiklausant pernelyg greitai kalbančio užsieniečio – dėl blogo kalbos žinojimo ir žodžių srauto tempo sunku nuosekliai sekti mintį, todėl tokios kalbos suvokimas pasidaro fragmentiškas, apsiribojantis padrikomis frazėmis, tarp kurių neįmanoma atkurti ryšio. Taigi – kasdienis tempas, techno/meta/kiber-patirčių kaleidoskopas. Tai formos lenktynės su turiniu, tik už šį turinį industriniame totalizatoriuje statomos vis mažesnės sumos. (more…)
