Тут стоит культурный парк по-над речкою —
Тут гуляю и плюю только в урны я.
Но ты, конечно, не поймёшь там, за печкою,
Потому ты темнота некультурная.
(Владимир Высоцкий, “Два письма”)
J.F.Kennedy žmona kartą yra išmintingai prasitarusi- “niekas mūsų gyvenime nevyksta be mūsų pačų leidimo.” Savivaldybės aikštėje susirinkę maždaug devyni asmenys, atstovaujantys pilietinę sąšauką ‘Už dorą ir teisingą gyvenimą Lietuvoje’“, matomai atstovavo ir viešąją nuomonę apskritai, jau nekalbant apie galios struktūrų poziciją. Jei miesto valdžios veiksmai įstatymo paribiuose ir už jo ribų gali būti viešai legitimuojami, peršasi akivaizdi išvada- demokratijos principai yra ne įgyvendinami praktiškai, o liguistai interpretuojami. Valdžios baimė, kad gėjų susibūrimo metu “gali būti pažeistos valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų laisvės” primena Brežnevinę, kuri turėjo ir pavadinimą- “чтоб-бы чего не вышло”. Latvijos pavyzdys, kuomet tolerancijos idėjas skleidžiančiam vilkikui apsilankius Rygoje akcija įvyko be jokių inicidentų, atrodo, liko nepastebėtas.
Akcijos priešininkai Lietuvoje lyg susitarę ėmė naudoti išsireiškimą “homoseksualų teroras prieš visuomenę”. Jei visuomenėje (kurios dalis yra ir patys homoseksualai) būtų drąsiai artikuliuojami netradiciškumo bei tolerancijos klausimai, žodis “teroras” pasirodytų šiame kontekste toks, koks ir yra dabar- visiškai neadekvatus. Grįžtant prie J.F.Kennedy žmonos išsireiškimo, galima ir taip pasakyti- baimę dažnai sukelia ne kitas, o mes patys- t.y., kova pirmiausia prasideda mūsų viduje- beje, mums patiems leidus. Tam, kad kalbėti apie reiškinių pasekmes, pirmiausia reikia tiems reiškiniams įvykti. Jei kalbama apie menamą fenomeną, įsivaizduojamus reiškinius, tuomet patenkama į prietarų sritį.
Pačiame pilietinės sąšaukos “Už dorą ir teisingą gyvenimą Lietuvoje” pavadinime yra žodžiai, kurių apibrėžimai yra dinamiški savo esme- jie kinta besikeičiant sąmoningumui, savivokai. Būtent dėl to jų vartojimas viešame diskurse paprastai yra diktuojamas arba neatsargumo, arba pataikavimo mechaniškoms mūsų reakcijoms į reiškinius. Išsireiškimas “homoseksualų teroras” šiandien kažkodėl vis dar patenka į kategoriją, pavadinimu “savaime suprantama”. O “savaiminio suprantamumo” reiškinys yra pavojingas savo mechaniškumu ir absoliutizmu. Sunku neapeliuoti į sąmoningumą rašant apie tokius dalykus.
