:: TOMCHATTER ::

Nors ir pavėluotai, bet vis tik. Atradau juostelę ir nuskenavau keletą vaizdų iš gegužės 1-osios akcijos, kurios metu “Naujosios kairės” nariai ir visi kiti susirinko prie F.Zapos paminklo Vilniuje paskelbti manifesto- eisenos per miestą metu jis buvo kabinamas įvairiose vietose. Po eisenos vykusioje konferencijoje buvo apsitarta tam tikrais strateginiais ir koordinaciniais klausimais dėl tolimesnės veiklos. Dėkoju nariams už “Keistų tiesų” idėjos palaikymą- gali būti, jog vienas iš projekto variantų įgaus ir politinę potekstę. Potenciali vieta naujai erdvei projekcijoms- Lietuvos kino teatras su savo “užgyventu” kontekstu.

Po manifesto pakabinimo ant Vilniaus Universiteto durų.

Manifestą priklijavus prie Vyriausybės Rūmų įėjimo, apsaugos darbuotojas tuojau pat suskubo jį nuplėšti net nepasiteravęs, kas čia vyksta. Pavyzdingas darbuotojas. Manifestą teko palikti ant stalelio rūmų foje- šalia švairaus pobūdžio makulatūros.

Kasparo Pociaus nešama anarchistų vėliava buvo vienintelis ženklas, nurodantis į eisenos tikslą. Arba paskirtį. Arba į tai, kad eisena apskritai vyksta.

Тут стоит культурный парк по-над речкою —
Тут гуляю и плюю только в урны я.
Но ты, конечно, не поймёшь там, за печкою,
Потому ты темнота некультурная.

(Владимир Высоцкий, “Два письма”)

J.F.Kennedy žmona kartą yra išmintingai prasitarusi- “niekas mūsų gyvenime nevyksta be mūsų pačų leidimo.” Savivaldybės aikštėje susirinkę maždaug devyni asmenys, atstovaujantys pilietinę sąšauką ‘Už dorą ir teisingą gyvenimą Lietuvoje’“, matomai atstovavo ir viešąją nuomonę apskritai, jau nekalbant apie galios struktūrų poziciją. Jei miesto valdžios veiksmai įstatymo paribiuose ir už jo ribų gali būti viešai legitimuojami, peršasi akivaizdi išvada- demokratijos principai yra ne įgyvendinami praktiškai, o liguistai interpretuojami. Valdžios baimė, kad gėjų susibūrimo metu “gali būti pažeistos valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų laisvės” primena Brežnevinę, kuri turėjo ir pavadinimą- “чтоб-бы чего не вышло”. Latvijos pavyzdys, kuomet tolerancijos idėjas skleidžiančiam vilkikui apsilankius Rygoje akcija įvyko be jokių inicidentų, atrodo, liko nepastebėtas.

Akcijos priešininkai Lietuvoje lyg susitarę ėmė naudoti išsireiškimą “homoseksualų teroras prieš visuomenę”. Jei visuomenėje (kurios dalis yra ir patys homoseksualai) būtų drąsiai artikuliuojami netradiciškumo bei tolerancijos klausimai, žodis “teroras” pasirodytų šiame kontekste toks, koks ir yra dabar- visiškai neadekvatus. Grįžtant prie J.F.Kennedy žmonos išsireiškimo, galima ir taip pasakyti- baimę dažnai sukelia ne kitas, o mes patys- t.y., kova pirmiausia prasideda mūsų viduje- beje, mums patiems leidus. Tam, kad kalbėti apie reiškinių pasekmes, pirmiausia reikia tiems reiškiniams įvykti. Jei kalbama apie menamą fenomeną, įsivaizduojamus reiškinius, tuomet patenkama į prietarų sritį.

Pačiame pilietinės sąšaukos “Už dorą ir teisingą gyvenimą Lietuvoje” pavadinime yra žodžiai, kurių apibrėžimai yra dinamiški savo esme- jie kinta besikeičiant sąmoningumui, savivokai. Būtent dėl to jų vartojimas viešame diskurse paprastai yra diktuojamas arba neatsargumo, arba pataikavimo mechaniškoms mūsų reakcijoms į reiškinius. Išsireiškimas “homoseksualų teroras” šiandien kažkodėl vis dar patenka į kategoriją, pavadinimu “savaime suprantama”. O “savaiminio suprantamumo” reiškinys yra pavojingas savo mechaniškumu ir absoliutizmu. Sunku neapeliuoti į sąmoningumą rašant apie tokius dalykus.

Miestas pilnas tekstų. Jie dalyvauja urbanistiniame peizaže kaip pilnaverčiai miesto veido formuotojai. Mes juos identifikuojame kaip nuorodų, pagalbinių ženklų visumą, kaip viešą knygą. Tik koks tos knygos turinys? Jei ir nededame pastangų viešus tekstus abstrahuoti į bendrą turinį ir gerai jį paanalizuoti, tas turinys vis tik lieka aktyvus kažkur giliai, gal pasąmonėje. O tai negali neveikti mūsų- miesto gyventojų- savivokos, orientacijos ne vien miesto, bet ir istorijos atžvilgiu. «Viešą tekstą» kaip reiškinį galima atpažinti iš kelių tarpusavyje persipynusių požymių- konteksto, kuriame jis aptinkamas, vizualaus įtaigumo (t.y., formos) bei turinio. Pastarasis požymis bene problematiškiausias, kadangi yra galutinis teksto tikslas. O koks viešo teksto tikslas? Ar šis tikslas yra paslankus? Ir galiausiai- kas paprastai naudoja viešą tekstą kaip savo kalbą? Ir jeigu tai yra simbolinė struktūra, vadinama demokratine santvarka, tuomet- ar yra galimybė ją atpažinti šiame tekste?

Nesunku pastebėti, jog viešas tekstas tapo refleksyvaus, fragmentiško, anti-problemiško suvokimo nuosavybe- o tai, savo ruožtu, tapo norma. Susiklosčius dabartinio laikmečio aplinkybėms ir kartu su jomis atsiradus atitinkamoms problemoms, egzistuoja galimybė kūrybiškai išnaudoti būtent šį sektorių, kurį drąsiai galima vadinti nepriklausomos medijos terminu dėl autonomijos ir apibrėžto raiškos konteksto. Kadangi tokių apraiškų formos nuolat keičiasi, papildo bei išstumia senąsias, jos ir pačios savaime turi atitinkamą dabarties krūvį, savotišką pranešimą, anot M.McLuhan’o. Tačiau būtent pranešimų turinio (o ne formos) klausimas yra šio teksto prioritetas.

Pradėti reikėtų nuo to, jog galimybės išnaudoti viešasias erdves socialiai, politiškai ar kitaip orientuotoms problemoms viešinti buvo nuolatos- nepriklausomai nuo epochos, santvarkos, režimų, draudimų, cenzūros. Esant draudimams ir cenzūrai tokios apraiškos tampa netgi paveikesnės. Juk ne taip seniai namai buvo slapta marginami antisovietiniais lozungais, dažnai anglakalbiais (kas užtikrindavo kiek ilgesnį jų gyvavimo laiką), kuriuos tuojau pat gremždavo anaiptol ne dėl estetinių sumetimų. Dabar gi situacija keičiasi ir būtinybė tapti aktyviu viešose erdvėse išnyko, nors būtų labai naivu manyti, jog tai išspręstų problemų požymis. Galima sakyti netgi priešingai- problemų kokybė pasikeitė taip, jog būtinybė jas viešinti tapo prieinama kur kas mažesnei visuomenės daliai, t.y., kritinio požiūrio į dabartį trūkumas nurodo į ne taip jau paprastai apčiuopiamą problematiką, jos latentinę prigimtį. Žinoma, pasitaiko originalių pastangų reflektuoti visuomenės laikyseną, tačiau ši iniciatyva priklauso būtent visuomenės marginalams; kol kas jie išlieka politiškai bei socialiai paveikių jėgų lauko paraštėse, tačiau jų idėjos bei pastangos keliant opius klausimus rodo augnčią potenciją bei neišvengiamai atskleidžia kur kas svarbesnį reiškinį- legitimuojančios, valdančios struktūros (tebūnie- valstybes per se) nesugebėjimą atlikti tokią autorefleksiją. Konkrečiai tai galima apibūdinti kaip autorefleksijos viešųjų tekstų pavidalu nebuvimą, atitinkamų meninių projektų bei priemonių afišavimo trūkumą. Kai Lietuvos viešosios erdvės šiuo klausimu išlieka nebylios(ar beveik nebylios), likusioje Europos dalyje ši teritorija jau seniai patekusi į menininkų bei alternatyvios komunikacijos centrų akiratį. Čia galima išvardinti daugybę tiek nepriklausomų autorių, tiek kolektyviai veikiančių menininkų bei medijos specialistų projektų. Tai tik keli žymiausi: Jeny Holzer, Martin Firell, Mike Garibaldi Frick, Monika Fleischmann ir Wolfgang Strauss (MARS exploratory media lab at the Fraunhofer Institute for Media Communication in Sankt Augustin) bei jų projektas www.energie-passagen.de

Miesto erdvė- tai potenciali arena naujų idėjų bei klausimų sklaidai. Vienintelė sąlyga- minčių aktualumas…

Vilnius, Žygimantų gatvė (Komp. simuliacija)

Vilnius, senamiestis (Komp. simuliacija)

Maždaug taip atrodo naktinės projekcijos. Vienintelė bėda- tai projektorius. Projektoriai su ksenono lempomis kol kas yra prabanga. Galima iš esmės apsieiti ir su mažaisiais projektoriukais, ypač mažiau apšviestose ir ne tokiose panoramiškose erdvėse. Bandysiu fiksuoti rezultatus ir post’int nuotraukas.
Vizualiai rezultatas panašus į Martin Firrell ir Jenny Holzer darbus, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, kadangi čia naudojamas visiškai kitas tekstų “kūrimo” principas. Kiekviena sakinio dalis- nepriklausomai viena nuo kitos- atsitikiniu būdu parenkama iš daugybės galimų variantų. Visas procesas vyksta stebėjimo metu- sakinio dalys keičia viena kitą kas nedidelius laiko intervalus. Kiekviena gaunama kombinacija prasminga ir gramatiškai, ir semantiškai- štai čia ir yra ta didžioji darbo dalis. O kombinacijų skaičius yra pakankamai didelis (įvairiose projekcijose jis skirtingas), kad beveik nebūtų galima perskaityti tos pačios kombinacijos du kartus- t.y., sakiniai nesikartoja. Numatyti, kokia susidarys sekanti kombinacija, neįmanoma…

Ką gi, šiandien- parodos atidarymas galerijoj “Kairė-Dešinė” (Latako 3). Kontekstas nedviprasmiškas- “Alternatyvus Moterų Festivalis”. Įdomu, kaip Keistos Tiesos integruosis jame- parodoj be manęs ir Tautvydo Bajarkevičiaus- vien moterys. Kaip bebūtų, atsiliepimai ir komentarai- netrukus. O kol kas- skubu visur suspėti.

Atėjo laikas (turint omeny paskutinio post’o datą, jis ėjo labai ilgai, bet..) Keistų Tiesų anonsavimui, kadangi projektas persikėlė iš teorijos į praktiką. Bloge (kartu su visa kita medžiaga) bus anonsuojamos būsimos ir įvykusios Keistų Tiesų eksponavimo vietos ir datos kartu su komentarais ir vaizdais.

Pagaliau man pačiam po truputį ima aiškėti šito blogo paskirtis. Čia turbūt padėjo smūginės darbo ir neveiklos bangos. Informacijos- straipsnių, komentarų, reportažų- turinys bus kur kas labiau susijęs su praktiniais aspektais, nei maniau rašydamas pirmuosius post’us. Taigi, blog’o tema- viešieji tekstai.

Keistos Tiesos buvo pradėtos 2002 metais kaip nedidelė programa nešiojamam kompiuteriui. Ji atsitiktinai parinkdavo žodžius iš žodžių masyvų ir sudėliodavo juos į semantiškai ir gramatiškai prasmingą anglišką sakinį. Anglišką todėl, kad gramatika dėkingesnė tokioms konstrukcijoms. Iš esmės, principas per visą tą laiką nepasikeitė, pakito tik turinys ir forma- žodynai išsiplėtė, žodžių kombinacijos tapo sudėtingesnės, išaugo kombinacijų skaičius, atsirado įvairios “tendencingos tematikos”, atsirado lietuviškų variantų. Tuomet ėmiau ieškoti galimybių pereiti iš monitoriaus į videoprojekciją- kas galiausiai pavyko. Pirmasis Keistų Tiesų viešas pristatymas (neskaitant kelių sporadiškų neoficialių pasirodymų) įvyko 2006 lapkričio mėn., parodoje “KOMENTARAI@3xpozicija.lt” Fotomenininkų Sąjungos Galerijoje, Vilniuje. Čia reikia tarti ačiū Vytautui Michelkevičiui, Tadui Šarūnui bei 3xpozicija.lt bendruomenei.

Sekantis pasirodymas Vilniuje vyks Alternatyvaus Moterų Festivalio- “SABOTAŽO”- metu, gegužės 10d. 19val. galerijoje “Kairė-Dešinė” (Latako g. 3). Plačiau apie “SABOTAŽĄ”- www.nkmi.lt

Apie kitas oficialias bei neoficialias vietas- netrukus.